BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Arklys, pastele…

Horse, pastel

Horse, pastel

Prisimenu, kaip vaikystėje mėgau piešti arklius. Dar indėnus… Tad gal iš nostalgijos tiems laikams, o gal, kad tie gyvūnai ir dabar mane žavi, kartais nupiešiu kokį vieną, kitą.
Šis nupieštas pastele ant dar nepatirto man popieriaus ( vis bandau ir bandau, kada gi pagaliau save atrasiu?) ir va kas išėjo. :)

Rodyk draugams

Noriu gal todėl, kad pasiilgau…

Nieko negaliu sau padaryti… Galvoju nukreipti kaip nors kitaip savo rankas, mintis, ieškojimus. Štai ir šiandien kvėpuodamas gražios dienos pavasariniu oru vaikštinėjau po “savo” parką ir grožėjausi raibuliuojančiais saulės šviesoje medžių kamienais. Reikėtų juos tapyti, galvojau sau, reikėtų…, gal net gi norėčiau… Gal taip ir bus, gal ranka pati ar minties vedama ims vedžioti šakų kontūrus lape, gal… Tačiau paskutiniu metu man norėjosi piešti visai ką kita: moteris, jų veidus arba šokančias šokėjas. Man tai patiko. Ir šiaip pastebėjau, kad mane žavi afrikietiško gymio veidai. Piešiau ir juos, štai keletą ir įkėliau. Prieš keletą metų svečioje šalyje turėjau galimybę piešti iš natūros šalia sėdinčias juodaodes moteris, kai važinėdavau traukiniu. Pamenu pirmomis dienomis aš buvau lengvame šoke, kai aplinkui vaikštinėjo tiek egzotinių, neįprastų man žmonių. Paskui apsipratau, pripratau, net gi savotiškai ėmė atsibosti. Tačiau dabar ko gero jau ilgiuosi… Ir ne tik pasiilgau tų egzotinių veidų, bei aprėdų, bet dar ir “čikinų” ( angl. chicken ). Tai viščiukų blauzdelės virtos aliejuje, ir kai užsisakai porciją, pasirenki norimo aštrumo laipsnį. Tada apipili visokiausiais padažais, kurių pasirinkimas nėra siauras ir valgai kartu su bulvytėmis “fry”. Pabodę jau buvo, ir nesveikas maistas, bet pasiilgau, net dabar seilės burnoje susikaupė, taip gyvai ir kvapniai man tas prisiminimas nusipaišė…

P.S. Įkėlęs šį įrašą tik po kurio laiko staiga prisiminiau, kad šiandien švenčiama moters diena. Tad ta proga sveikinu visas ir linkiu daug nuostabios egzotikos ir nebūtinai išorėje, bet vidinės, bei gyvenimiškos.

Rodyk draugams

Vis ieškau ir ieškau tos vienintelės…

Vis ieškau ir ieškau… Bandau vis kitokias, įvairias, laukdamas tos, kokios neturėtų niekas. Tos vienintelės, kuri būtų skirta tik man vienam ir atsiduodama nekilnotų reikšmingai antakių, nepurkštautų, neužduotų nereikalingų klausimų. Egoistiška? Nemanau, juk taip būna kai susitinka pagaliau tie, kurie vaikšto po šią žemę , kad surastų vienas kitą. Nors, kita vertus tebūnie tai išmislas, fantazija ar ištrauka iš turkiško serialo. Tačiau vis tiek ieškau jos, vienintelės, kurią suradęs nugyvenčiau su ja visą likusį gyvenimą. Jos vardas - išraiška, piešimo ar tapybos (ne, ne, tai ne moteris…) Noriu tokios, kurią turėčiau tik aš. Tačiau ir tokios, kurią pamatę kiti neliktų abejingi.
Pastebiu, kad kuo labiau stengiuosi šiuose ieškojimuose, tuo labiau artėju link savęs, nors ir labai norėdavosi nutolti, pabėgti, nedaryti darbo taip, kaip sugebu…
Štai trys darbeliai pastele. Taip, tai vis dar muzikantai. Vienas atliktas tik pastele. Kitas jau pridėjus tušą. Abu atlikti ant vyniojamo popieriaus, kurio dar ne taip seniai nepavykdavo įvaldyti. Trečias taip pat su pastele, bet beveik vienspalvis, o popierius jau grublėtesnis ir taip pat neskirtas pastelei.
Va taip ir blaškausi beieškodamas…

Rodyk draugams

O aš vis brūkšniuoju su tom spalvotom kreidelėm…

Paskutiniu metu atrandu laiko kūrybai. Būna, kad nedirbu ir visą savaitę, tad kažkuo reikia užsiimti. Vaikštau lyg tigras po namus, slampinėju, mąstau, ieškau kažkokio motyvo ir suradęs puolu negailestingai savo auką. Kartais tiesiog išnykstu laike, erdvėje… Būna gera ir ypatingai, kai gaunasi bent panašiai tiek kiek tikėjaisi, norėjai. Jei piešinys nepavyko, užkišu kur nors į kampą ir dedu viltis į sekantį, tuomet ir žadu atsigriebti.
Man jau seniai sako: tapyk aliejiniais, pradėk didesnius formatus… Tačiau, nesuprasdamas iki galo kodėl, vis niekaip nepaleidžiu iš rankų pastelės, braukau ir brūkšniuoju tom spalvotom kreidelėm, kurios kartais visai neklauso, o kartais atveda mane prie netikėtumų, kažko naujo…Ir tuomet toks geras jausmas…, nors tam darbeliui gal būt niekuomet nebus atvertos galerijos durys.

Prieš metus ir pastaruoju metu vis užsinoriu papaišalioti muzikantus. Todėl ir įkeliu keletą šių piešinių.

Rodyk draugams

Man patinka dangus…

Pastebėjau ar supratau, o gal tiesiog taip buvo nuo pradžių, kad man dangus yra kažkas ypatingo. Kas dieną ne vieną kartą pažvelgiu į jį ir regiu vis kitokį. Ir nors matau dangų jau daug metų, matau kas dieną, niekuomet jis man dar nepabodo, akys lig šiol jo vis dar neprisisotino.
Dangus savyje turi neaprėpiamos įvairovės ir nuolatinio kintamumo. Jis gali būti ramus arba audringas, slegiantis arba raminantis, niūrus ar labai spalvingas, šaltas, netgi ledinis arba labai karštas, tarsi žarijų būtų papylusi angelo ranka. Gali būti iki skausmo nykus, net gi bukai geliantis arba turtingas savo istorijomis, spalvų gamomis, debesis įgalinęs visa tai atverti. Pamenu kažkada mano virtuvės langas buvo į vakarus. Ir kada tik panorėdavau, parimęs ant palangės galėdavau stebėti besileidžiančią horizonte saulę ir jos spindulių įvairiai dažomą dangų. Vėliau, kai jau neturėjau šios prabangos, stebėdavau vakaro vaizdus grįžinėdamas iš žvejybos. Neskubėdavau eiti namo per vėstančias pievas, visuomet ganydavau akis tamsėjančiuose horizontuose ir dūsaudavau, kad negaliu užfiksuoti viso to, ką regėdavau.
Gal prieš metus, kartą stebėdamas vakaro rausvėjančius ir geltonuojančius debesis, supratau, kad labai norėčiau piešti, tapyti dangų, tą grožį, už kurį didesnio, tobulesnio ir didingesnio vis nesugebu atrasti. Audžiau šią mintį savyje, bet taip ir neišdrįsau. Pagalvojau, kad dar per mažas esu žmogus, o gal ir pakankamai netalentingas, kad teptuku sugebėčiau perteikti dangų drobėje, nesumenkindamas jo didybės, grožio ir taurumo. Esu regėjęs net gi degantį kryžių dangaus skliaute, po vienos audros, ypatingai prasiskiriant debesims, kad tarp jų švietė kryžiaus formos šviesa. Ir tikrai niekuomet nestatyčiau jokios šventyklos toje vietoje. Ne todėl, kad negalėčiau, bet todėl, kad joks žemiškas grožis, ypatingai žmogaus sukurtas, neprilygs ir mažyčiam potėpiui dangaus skliaute. Dabar kalbu apie jį ir suvokiu, kad ir šimto žodžių man nepakanka išsakyti visko, ką jaučiu jam, kokį matau… Suprantu ir tai, kad taip ir neiškalbėsiu visko net gi dabar, kai toks pilnas esu minčių, žodžių apie jį kalbėti. Suvokiu šiandien tai, kad apie dangų kalbėti nereikia, reikia žiūrėti į jį…
Šiuo metu jau pagaliau turiu aparatėlį daug maž sugebantį užfiksuoti tai, ką akis regi ne tik žemėje, bet ir danguje. Prieš kelias dienas, kai papūtė šaltas vėjas, lietaus sūkurius atnešęs, žvejojau, šlapau ir sušalau. Tačiau jau kildamas namo pažvelgiau į dangų ir sustingau. Pamiršau šaltį ir puoliau drebančiais nuo vėsos pirštais įamžinti šį turtingą rugpjūčio dangų.

Rodyk draugams

Neįprastos vasaros glamonės…

Aš vis dar laukiu vasaros, laukiu tos kuri galės mane glamonėti tiek, kiek to norėtųsi. Ir norėtųsi tik man, bet ne nekantriems draugams – kolegoms, ar visuomet skubančiam šefui. Gal ir pavyks kokią savaitėlę gauti poilsio, kai baigsis darbai, kuriuos dabar atlieku kitame mieste. Vyriausias šefas tą žadėjo, tačiau tiesioginis viršininkas tik nusijuokė išgirdęs, nes darbų tiek, kad baisu net pagalvot. Ir liūdniausia, kad tie darbai darbus veja vis kituose miestuose. O miestą juk turi prisijaukinti, suprasti, pamilti, na, nebūtinai, tačiau man to reikia. Esu toks žmogus, kad visą dieną pradirbus, būnant triukšme, tarp gausybės vis besikeičiančių žmonių, man norisi ramybės. Dar norisi ne vien tik prisivalgyti, po to gulėti lovoje ir galiausiai gerai išsimiegoti… Ne, gyvenimą suprantu kiek kitaip. Noriu nors vakarus paversti tam tikra kompensacija, nors kažkiek atsakančia į vidinius poreikius. Todėl man reikia kokios ramios vietos, kurią atrandu ne iš karto. Mieste, kuriame šiuo metu dirbu ir gyvenu dabar jau lyg ir turiu suolelius, radau juos, kur galiu pasėdėti po darbo. Nuo vieno mėgaujuosi vaizdu į upę, kavinukes pilnas turistų – užsieniečių. Nuo kito stebiu laivus, kartais bandau užmesti kokį laivo eskizą popieriuje. Kitas suolelis stovi ant ne žemo pylimo, giliuose medžių šešėliuose, kur visuomet vėsu ir pučia vėjas, o jo man labai reikia. Apačioje tarsi didelis tvenkinys su sala, o aplinkui ją šokinėja žuvys, tik gaila, kad ne upėtakiai… Sėdėjau ten prieš kelias dienas, valgiau parduotuvėje keptą vištą ir šėriau dvi senas varnas, kurios ragavo viską, ką pasiūlydavau. Turiu dar vieną pamėgtą vietą, mažą, kompatiškąjį senamiestuką,su spalvingais, įvairiais nedideliais nameliais, siauromis gatvelėmis ir žaviais šaligatvėliais, kuriais eidamas vos išsitenki. Kai vaikštinėju šiomis gatvelėmis, jaučiuosi tarsi dalyvaučiau vokiečių pasakų ekranizacijoje.
Jau gal ir prisijaukinau šiek tiek šias vietas, suolelius, akiai malonius vaizdus, tačiau neužilgo bus vėl kitas miestas ir viskas vėl iš naujo. Žinoma, yra nemažas privalumas: pažinti iš arčiau vis kitą miestą, vietovę, žmones. Staiga, pagalvojau, gal ši vasara taip ir nusprendė mane glamonėti? Gal ji atėjo visai kitokia, nei buvau įpratęs, bet vis gi atėjo?

Rodyk draugams

Turiu išgyvenimo planą, gal pavyks…

Prasideda sekmadienio vakaras. Tokie vakarai nelinksmi būna, ypač man, kai kitą dieną vėl darbų maratonai prasideda. Ir tuomet prabėgus dienai kitai jau lengviau atsipučiu, nes artėja kitas savaitgalis. Žinau, kad beprasmiškas toks gyvenimas, toks laukimas tų kelių laisvų dienų, o kartais tik - vienos. Bet taip jau nutiko, yra ir…, tikiuosi ne visuomet bus. Svajoju, kad kiekviena diena būtų lyg šventė. Tačiau vis dar tik svajoju.
Nusprendžiau išsivalyti nuotraukas iš mobilaus, kai kurias perkelti į kompiuterį. Nes kai jau “pleškinu”, tai kadrų neskaičiuoju, o paskui nežinau ką su tomis foto daryti. Tiesa, kai fotografuoji yra vienas geras dalykas: imi suvokti akimirkos grožį. Tuomet ir gyvenimas nusidažo gražesnėmis spalvomis, kažkas tarsi suspindi viduje ir smagiau dūšioje palieka.
Pastaruoju metu daug dirbu. Niekam nelieka laiko, ypatingai, kai naujas darbas, kolektyvas, nauji reikalavimai ir vis dar - nesusigaudymas. Labai pasiilgau kūrybos, seniai jau kažką ir piešiau, o apie literatūrinius papostringavimus net nešneku. Ėmiau regzti planą kitai savaitei. Pasiimti į darbą su savimi pieštukus, popieriaus, ko nors užkąsti po darbo, ir pasilikti senamiestyje ( dabar dirbu Klaipėdoje) vakarais. Neskubėti į išnuomotą butą, nekiurksoti ten alaus bonkę apsikabinus ir darbe neužsibūti, suvokiant, kad visų pinigų neuždirbsi, o sveikatą ar, pagaliau, gyvenimą turi tik vieną. Todėl verčiau susipažinti su miestu, gal būt pajausti jį kitu kampu, kai pieštuku braižai namų kontūrus, užmeti praeivių siluetus… Jaučiu savo vidumi, kaip noriu to ir jaučiu, kad kažkas panašaus nutiks, gal tik nematau visų detalių ar būsimų posūkių. Ir labai gerai žinau, kad siela mana atsigaus tuomet kiekvieną vakarą( o ji dažnai panašiais būdais atsigauna) ir nereikės sakyti nei sau, nei kitiems: “dar viena rutinos, dulkių, pinigų kalimo ar tiesiog beprasmiškos karuselės diena prabėgo…” Išsibuvęs senamiestyje, grįšiu į savo lovą ir užmigsiu saldžiai kartu su Hemingvėjumi ( pradėjau skaityti jo “Fiestą”).
Štai turiu pagaliau moralinį ar psichologinį išgyvenimo planą, belieka man juo pasinaudoti.
Įkeliu kelis piešinėlius, surastus mobiliajame, jį bevalant. Tai vieni iš tų, šviežesnių, kuriuos paišinėjau prieš kurį laiką, kai dar jo turėjau…

.

Rodyk draugams

Jeigu mums šalta, norvegams - juokinga…

Gale įrašo pakeisiu pavadinimą, nes jis tikrai pasirodys netinkamas…

Paskutinį vakarą viename Norvegijos miestelyje nuo mano pasivaikščiojimo pradžios jau praėjo kažkiek laiko ir ėmiau jausti vis augančią vėsą, net gi lengvą šaltuką. Vis tik rugpjūčio mėnesio paskutinės dienos ten man pasirodė ganėtinai šaltos. Laimė, buvau apsirengęs šiltoku džemperiuku ir užsimetęs lengvą striukę . Pasidžiaugęs atradimu, kad smėlio ir čia yra, užlipau ant molo. Gražiai jis atrodė, skaldytais akmenimis išklotas. Toliau pastebėjau tarsi čiuožyklą į vandenį, o kai priėjau, supratau, kad neapsirikau. Mane šiek tiek nustebino tai, kad čia fiorde, kur netoliese, o šioje vietoje visai arti, plaukioja keltai ir kitokie „aparatai“, bet žmonės maudosi. Pamiršęs trumpam maudynes, toliau grožėjausi vaizdais ir visaip bandžiau atspėti kas gali būti tose salose, kurių ne vieną mačiau, žvelgiant į jūros pusę. Filmuoti ir fotografuoti tikrai turėjau ką ir džiugino, kad molo pabaigoje buvau vienas. Tačiau ne ilgai…
Staiga pastebėjau nuo kranto pusės ateinančią trijulę: du vyrus ir moterį. Jie nevaikštinėjo dairydamiesi į fiordo grožybes, bet ėjo į priekį pakankamai sparčiu žingsniu, šnekučiuodamiesi tarpusavyje. Jiems artėjant pastebėjau jų rankose rankšluosčius. Sustojo jie kaip tik prie čiuožyklos ir nieko nelaukę ėmė nusirenginėti. Vadinasi, jie maudysis, pagalvojau ir šaltis perbėgo mano kūnu. Visi trys be jokio apsipratinimo sušoko nuo molo į vandenį ir ėmė mėgautis maudynių malonumais, bei ypatumais. Į juos bežiūrint darėsi dar šalčiau. Nusisukau ir ėmiau stebėti artėjantį baltą, didelį keltą. Filmuoti kažkaip nesiryžau, nes man pasirodė, kad moteris maudėsi visiškai nuoga. Kai atsisukau po kurio laiko, ji išlipusi šluostėsi rankšluosčiu visiškai niekuo nepridengusi savo kūno. Stovėjau vos per dvidešimt metrų nuo jos. Pasijutau nepatogiai ir vėl nusukau akis į laivus… Kaip supratau moteriai nemaišė ne tik, kad savi vyrai, bet nesijaudino ji ir dėl kažkokio susitraukusio iš šalčio pašaliečio.
Tam tikromis progomis, prisimindamas šį įvykį, pasakodavau kitiems apie norvegišką pakantumą šalčiui. Kažkas papasakojo, kad toje tautoje visai priimtina išsimaudyti ir žiemos metu ir, kaip supratau, tai tarsi tautos bruožas. Tačiau…
Neseniai mano draugai grįžo iš tų kraštų. Ten jie statė namus. Statyti jiems teko ir žiemos metu. Nesvarbu koks oras bebūtų, šaltas ar lietingas, net gi jei ir pusto, jie turėjo dirbti kiekvieną dieną. Šalia jų namą statė ir norvegai. Kai tik oras pablogėdavo ( daugiau šaltuko ar snigti pradėdavo), jie tiesiog neatvažiuodavo į darbą. Ir ištisas savaites jie galėdavo laukti geresnio oro. Tačiau lietuviai turėjo dirbti, nesvarbu, kad užšaldavo įrankiai ar tekdavo vaikščioti dideliuose aukščiuose, slidinėjant ant apledijusių lentų. Kartais privažiuodavo vietiniai žmonės, sustodavo ir fotografuodavo tokį fenomeną: darbas, jų manymu, neįmanomomis sąlygomis.
Po antrosios istorijos tikriausiai pavadinimą galima būtų pakeisti ir kitaip: „ Jei norvegams šalta, mums turi būti gerai…“

P.S. Tiesa, sugrįžę ir pasišildę kažkiek prie pečiaus, vakar draugai pakvietė mane važiuoti trim dienom į gamtą… su palapine, nesvarbu, kad naktimis dar apie minus dešimt. Šį kartą atsisakiau… :)

Rodyk draugams

Man pavasarinės nuotaikos šiandien niekas netemdo…

Nuostabus oras šiandien už lango. Taip ir traukia palikti pritroškusius kambarius ir pasinešti kur nors į gryno, švaraus oro platybes. Kadangi aš dar nesu pribrendęs prie tokio pasibuvimo gamtoje, kai vien tik sėdi ir žiūri į tirpstantį sniegą ar besprogstantį pumpurą, o gal tiesiog į tradicišką tašką - besileidžiančią saulę, tai sugalvočiau sau veiklos. Ji būtų labai paprasta ir, beje, tradicinė man. Išsigręžčiau ant ežero ledo keletą ekečių, laukčiau žuvelių ir lepinčiau save, besimėgaudamas saulės šiluma. Tokiu būdu žiemos metu esu ir veidą gerokai įdegęs. Kiti ir nesuprasdavo, kaip aš taip greitai, vienos dienos bėgyje kur nors “egipte” pabuvojau…
Deja negaliu dar pasidžiaugti pavasarėjančiu oru kur nors už miesto ( mieste, nelabai įdomu). Dar vis krenkščiu kaip koks senis, vis dar peršalimų liga iš manęs išeidinėja, niekaip su manim išsiskirti nenori.
Tačiau nuotaika dėl to nėra prasta. Šiandien, pagaliau po ilgų išsiskyrimų, grįžta mano draugai. Jie jau turėjo šiuo metu kirsti Lietuvos sieną, nors į mano žinutę, kurią nesusilaikęs parašiau, vis dar neatsako. Laukiu jų stipriai, net gi nekantraudamas, kiek gi galiu vaikščioti vienas kaip katinas… Be to mes jau planų įvairių prisiplanavom: ir rimtiems reikalams, ir poilsiui. Šiandien kaip tik prisiminiau, kaip mes beveik prieš metus į žygį išvažiavom. Pasislėpėm nuo civilizacijos, atradę laukinės gamtos kampelį, kur net mobilaus ryšio negaudo, kur žmonės nevaikšto, o tik žvėrys. Ir palapinę ant žvėrių tako pasistatėme, nes patogesnės vietos neradome. Ir buvom ten tris dienas ramiai, be skubėjimo, be muzikų ir internetų, vien tik vėjo klausėmės, o rytais mus eskadronai paukštelių žadindavo savo čiulbėjimu. Atsibudęs pirmasis ryte, kavos ant laužo ugnies užverda. Kiti du užuodžia aromatą ir taip pat lenda iš palapinės… Ir sutarėm visi trys, iš pusės žodžio vieni kitus suprasdami, dėl įvairiausių mūsų klausimų tas tris dienas… O paskutiniu metu, laiškus vieni kitiems rašydami, prisiminėm tą puikų ir sunkiai nusakomą, trijų vaikinų “sulaukėjimą”. Nostalgijos kumščiais smakrus ramstėme ir pagaliau nusprendėme  pakartoti nors kažką panašaus. Kadangi jie vis tik kerta tą sieną, tai aišku, kad ne už kalnų mūsų naujieji žygiai…
Smagu, kad jie grįžta šiandien, kai saulė šviečia jau pavasarinė ir šildanti stipriai, jų namus apšviečianti. Juk jie dar labiau laukiami pasijaus.

nuotraukose: 1. Virš palapinės tempėme plėvelę, todėl lauke galėjome sėdėti ir per lietų.

2. Vienas iš draugų žinojo armėnišką receptą šašlykams, o kai juos kepėme užmautus ant ievų šakelių…mmmm…

Rodyk draugams

Keletas prisiminų iš Norvegijos II

FIORDAS Į JŪROS PUSĘ

Man už nugaros dundėjo muzikos garsai, tie patys, girdėti beeinant gatve, kurie sklido iš netoli esančiorestorano. Buvo penktadienio vakaras – šventas dalykas beveik kiekvienam norvegui, kurių nemaža dalis eidavo ilsėtis į panašias vietas. Darbai baigti – galima švęsti. O, kad švenčia jie taip pat rimtai, kaip ir dirba, teko girdėti jau anksčiau. Ir nebūtinai restoranuose… Žmonės sulaukia penktadienio vakaro ir pamiršta visus savaitės rūpesčius.
Atsisveikinau su pamėgtu molu, taip ir nesutikęs savojo albatroso, kurį būčiau iš karto atpažinęs. Patraukiau į kitą miestelio pusę, išilgai susiaurinto fiordo. Ten dar nebuvau . Norėjosi pasidairyti į didelius keltus ir patį fiordą jau ne taip toli įsirėžiantį į jūrą. Praeinat pro restoraną pastebėjau, kad groja muzikantai ir gana smagiai, bei profesionaliai, tarsi koncertuodami didžiojoje scenoje. Pamačiau ir keletą smalsių žvilgsnių, kurie tiesiog badė ir vertė manas akis sukti į šoną. Supratau, kad ten mažame miestelyje, kaip ir pas mus, greitai atpažįstama kur savas, o kur – svetimas. Nulingavau toliau, nekreipdamas dėmesio į atsipūtusius, besiilsinčius, tačiau vis tik kažkiek budrius vietinius.
Perėjus tiltą, permestą per susiaurėjusį fiordą, mano akims atsivėrė nauja ir jau plati fiordo panorama. Ėmiau pleškinti fotoaparatu viską ir visais įmanomais rakursais. Prieš mane plytėjo vanduo, kurį iki tam tikros ribos skyrė molas su gale stovinčiu švyturiu. Kairėje bazavosi priplaukę nemaži keltai, gabenantys ne tik žmones, bet ir automobilius į kitą fiordo krantą. Pagalvojau, kad jie laisvai automobiliais galėtų kirsti fiordą tiltu ir važiuotų sau ten, kur reikia. Bet nemažai žmonių mieliau rinkosi keltą.
Dešinėje pusėje driekėsi nemaža jachtų flotilė, ramiai ir baltai siūbuojanti jau pakankamai tamsokame dangaus fone, aptrauktame įspūdingais, tirštais debesimis. Staiga netoli jachtų, plūduriuojančių arčiau kranto pastebėjau keletą gulbių. Ką jos čia veikia, nusistebėjau, ir pagalvojau, kad jos labai jau primena pasivaikščiojimą prie gimtojo ežero. Netrukus žvilgsniu užčiuopiau pakrantę ir vos nešūktelėjau garsiai. Bangos skalavo smėlį, iš toliau taip panašų į mūsų Baltijos. Smėlis čia, šitoje akmens žemėje, kurioje kur tik statai koją, ten uola? Pasirodo neapsirikau, tik suklydau sulygindamas su mūsiškiu pajūriu. Jis labiau panašėjo į žvyrą ir tirštai buvo nusėtas kriauklelių, primenančių geldeles, tik gerokai storesnėmis sienelėmis.
Neatsispyriau pagundai ir ėmiau rankioti tas neįprastas storasienes geldeles. Dabar, jau po kelių metų, jos vis dar mėtosi kažkur mano namuose, pamirštos ir jau ne tokios įspūdingos, kokias mačiau ten, pagautas paskutinio vakaro įspūdžių, fiordo pakrantėje.

Rodyk draugams

Kitas puslapis »