Jau kurį laiką laikiau save žveju, vertu rimtos, didelės žuvies. Tad į smulkias, nedideles žuveles, kurių knibždėte knibžda visuose ežeruose, ežerėliuose, jau senokai nebekreipdavau dėmesio. Pasigaudavau tik tiek, kiek reikia, kad panaudoti masalui gaudant plėšrūnes, o kitas tiesiog paleisdavau. Tad, manau, galėčiau dabar pripasakoti istorijų, kaip lynai – paršiukai sutraukė valus, nulaužė kabliukus ar pagaliau mano išprašyti sutikdavo išpūškuoti į krantą. Taip pat, kiek per metus lydekų teko ištraukti ir kaip drebėjo lieptas, o gal aš – labiau, kai spalio mėnesienoje galynėjausi su užkibusia didžiausia mano gyvenimo lydeka ir koks pergalės pojūtis aplankė, kai pagaliau užsiverčiau ją at liepto ir sutramdžiau… Tačiau tokių ir panašių istorijų prisiklausome, ir jau neįsivaizdujame žvejo, kurio lūpos nebylotų negirdėtų legendų šia tema. Net gi sakoma apie žvejus labai paprastai ir tiesiai šviesiai: visi žvejai – melagiai. Žinoma, aš taip negalvoju ir ne todėl, kad nenoriu išduoti saviškių. Žinokite, yra taip, kaip žvejys pasakoja ir jei truputį pagražino, ilgas valandas lyno ar lydekaitės tykodamas, istoriją gražiau įpakuodamas, tai jam atleistina: ką čia žinai, gal kokia marių mergelė, undinėlė, jam pasaką pasekė, o jos įtikinti moka, tad ir žvejys patikėjo…

Bet ne apie tai aš šį kartą. Tiesiog labai skaniai savo pagautos žuvies ką tik prisivalgiau ir panorau pasidalinti tikra istorija, gal net gi pačiu receptėliu. Pirmiausiai grįžtu prie to, ką kalbėjau apie žuvų dydį. Taikant vėliau minimą receptą, noriu pasakyti, kad žuvelė turi būti ne didesnė, kaip sprindžio… Taip, taip jums nepasivaideno, nes kalbu apie mažas žuveles. O, kaip pradėjau jas vertinti paskutiniu metu! Su kokiu apetitu jas kramsnoju ir paskutiniąją partiją sutvarkiau kaip „siemkas“. Be to ir gaudyti jas ne tik nesunku, bet ir visai malonu, o tokiu atveju ir neprailgsta tas laikas, kai beveik kiekvienas žvejys laukia, kada gi pagaliau prasidės lydekų sezonas. Taigi – receptas.

Visų pirma ne taip seniai supratau, kad žuvis skaniausia – šviežia, ką tik pagauta, neužlaikyta jokioje šaldymo kameroje ir su ja net nesusipažinusi. Tą sužinojau atsitiktinai, kai labai norėjau valgyti, o namo iš žūklės grįžau vėlai ir teturėjau ką tik pagautos žuvies. Nuo to karto stengiuosi kuo mažiau leisti žuvelėms draugauti su šaldytuvu. Taigi, žuvį pagauni ir beveik – tiesiai į pilvuką.

Na, o dabar kaip valgau tas smulkutes? Juk ten beveik vieni kauliukai! O kauliukus rakinėti, dar smulkučius… Ilgai stebėjęs, kodėl patyrę žvejai prisigaudo kibirą “smulkmės” ir tempia jas namo, supratęs, kad tiek katinams tikrai yra per daug, kartą ėmiau ir paklausiau: kur padedat jas? “Valgau” – tebuvo atsakymas trumpas. O iš vieno seno žvejo pavyko “išpešti” ir receptėlį: kaip paruošti žuveles taip, kad nereikėtų kauliukų rankioti, juk vis tik ne katinai mes. Taigi, jei žuvelių nemarinuojame ( o tai reikia labia protingai daryti, acto neperdauginti, kas man – nepavyko), bet kepame, ką aš dažniausiai ir darau, gal tik tai ir temoku, tuomet sutvarkę jas, prieš dedant į keptuvę, kas – druskele, kas ir žuvies prieskoniais įtriname, pagal nuotaiką. Po to ar prieš tai, taip pat pagal nuotaiką, susirandame vieną daikčiuką. Mūsuose jis “britvute” vadinasi, tai tas peiliukas, kuris būdavo dedamas į seno tipo barzdaskutes. Peiliukų vis dar yra pirkti.  Tiesa,“britvutės” labia aštrios. Tad atsargiai ja įpjauname žuvelės šoną išilgai, per visą žuvelę: kartą ar du, nes ji smulki, daug pjūvių nepadarysime, po to – kitą šoną. Ir taip visas supjaustome. Jei patinka su miltais, įvoliojame juose ar dar kažkame mėgstate, nesvarvbu. Tada kepame įprastai, tokių žuvelių visą keptuvės dugną užpildę. Na, ir jei kas neatspėjo, tai pasakysiu, kad iškepus aliejuje, jų kauliukai tiesiog sukepa. Taip gal nebus, kad valgant nejausime, nugarkaulį tai tikrai reikės pašalinti, bet kiti kauliukai lengvai susikramtys. Ir tuomet - į lėkštę kokio nors padažiuko ( aš valgiau su kečiupu ir riebiu majonezu), šalia – svogūniuko, būtinai – žalio, dažome žuveles ir skaniai, ką tikrai garantuoju žuvies mėgėjams,  prisivalgome.

Štai baigiu dabar postringauti ir vis dar jaučiu burnoje tos jaunos, šviežios žuvies skonį. Žinote, jauna mėsytė…  Tiesa, kad mažiau jaustųsi dumblo skonis, o man pastaruoju metu ir visai nesijaučia: įtrinkite jas gerai žuvies prieskoniais ir tepastovi šaldytuve ( tik ne šaldiklyje) per naktį, o tai tinka bet kokiai mūsų ežerų žuviai.

Neseniai įsigijau naują fotoaparatą . Džiaugiausi nepaprastai, galėsiu vėl fiksuoti tai kas man gražu ir tai kas reikalinga. Be to su naujuoju turėjo gautis geresnės kokybės nuotraukos, nes ir priartinimo, stabilumo lygis visai kitas nei mano senojo. Be to funkcijų visokių visokiausių apstu. Žodžiu, kažkas jau į rimtumo pusę turėtų būti. Tačiau…

Pafotografavęs ir nemažai, pradėjau jausti kartėlį, apmaudą, nepasitenkinimą… Visai ne tas ką įsivaizdavau, nesigauna taip, kaip norėtųsi, kaip matau kitų nuotraukose, nors jie lyg ir ne profesionalai, o ir aparatai ne visų tūkstančius kainuoja ( mano, beje, taip pat). Ėmiau gilintis, konsultuotis, mokytis, bet nesigauna taip, kaip norėtųsi ir viskas. Galiausiai nustojau narplioti jo sudėtingąsias funkcijas, nustatymus. Išėjau vakar į gamtą, nusistačiau automatiką ir tiesiog mėgavausi vaizdais, fotografavimu. Leidau jam būti savimi, tokiu koks jis pagamintas, mano pastebėtas ir priglaustas. Pamažu mes abu susidraugavome.Galiausiai supratau, kad tai panašu į žmogų, jo gyvenimą. Būna, norime ar nori dėl mūsų kiti, kad gyventi ne savo, bet kažkieno kito gyvenimą. Tačiau iš to gali gautis didelis nusivylimas, šnipštas, kaip ir man su nauju aparatu. Jeigu jau skirtingi fotoaparatai, prikimšti visokiausių detalyčių ir funkcijų, funkcijėlių, fotografuoja skirtingai įamžindami vaizdą ( jau nekalbant apie apšvietimus, oro sąlygas ir panašiai), tai ko norėti iš mūsų, žmogeliukų, kurie esame dar sudėtingesni aparatai, pilni dar gausesnių ir skirtingesnių detalių, bei funkcijų.

Šiandien trumpam išėjau į parką, pasiėmęs senąjį fotoaparatą: paprastesnį, pigesnį, be to telpantį kišenėje, todėl patogų. Jau geras pusmetis, kaip jo ekranas sudaužytas. Fotografuoti galima, bet nematai vaizdo ekrane. Todėl nemažą dalį nuotraukį gali tekti ištrinti. Fotografavau su juo ir galvojau: nors jis ir „sužeistas“, jau ne išgydomas, bet dar gali gyventi, dar gali nudžiuginti, nors ir ne šimtu procentų…

Tiesa, ištrinti nereikėjo nei vienos. Be to ir kokybe nelabai nusileidžia, kaip tai matosi paskutinėje nuotraukoje, darytoje su senuoju, pigiu ir paprastu, bei sudužusiu aparatu.

“Viskam yra savo laikas… Yra laikas mėtyti akmenis ir yra laikas rinkti juos”, taip yra pasakęs vienasišminčius vardu Ekleziastas ir ši, bei kita jo išmintis žmonių skaitoma jau tūkstančius metų. Nesinori man dabar filosofuoti, nors ši tema be galo įdomi, o ir naktys kelios bemiegės buvo, tad nelabai ir mąstosi… Todėl labai trumpai.

Noriu pasakyti, kad tikint šia minėta išmintimi, nieko tikriausiai keisto ar smerktino, kad vienus dalykus baigiame, kitus pradedame, po to gal vėl sugrįžtame ir taip toliau. Nežinau kas laukia manęs už kampo, gal tik trumpas atsitraukimas nuo taip pamėgtos tapybos, į kurią mečiausi visa savo savastimi, o gal ir ilgesnė pauzelė. Tačiau vėl norisi pasinešti kažkur kitur. Gal tiesiog išsibūti gamtoje, nesvarbu, kad ir ant tirpstančio ledo, kuris, beje, žvejus dar ilgokai turėtų džiuginti, gal dar kur nors… Tik tas “kur nors”,žinoma nevirs nei Kanarų salomis, nei Egipto smėliu, nes kaip ne visi mes “ne Martynai”, taip ir ne visi kuriems “dangus”, šiuo atveju - žemėje. Tačiau aš puikiausiai sugebu atrasti ir savąjį “dangų”, tad belieka man akylai pasidairyti, pakėlusiam akis aukštyn, išskleisti sparnus, nesvarbu, kad ir apipešiotus, ir į kelią, kažkuo gal žinomą,kažkuo gal ir naują…

Užbaigiant tapybos ciklą, kuris net neįsivažiavo, įkeliu dar savų keletą naujų, keistųjų darbų, atliktų ta pačia technika, tie patys nedidukai formatai. Tik šį kartą ne moterys… O dažus, teptukus ir visa kita sudedu ten,kur nematys mano akys, o pirštai atras tik tuomet,kai be to jau negalėsiu gyventi…

Jau kurį laiką laisvalaikiu esu visiškai pasinėręs į dailės sritį. Buvau tai užmetęs. Vietoj to rašinėjau, žvejojau, sakaičiau. Bet kažkas įvyko. Vėl po ilgoko laiko tarpo panirau į teptukų ir dažų pasaulį. Bandau tapyti ir perteikti kažką panašaus, kaip tai atlieku pieštuku ( pradžioje mano blogo yra piešinių). Nors tai nelengva, bet po truputėlį iriuosi į priekį, kankinuosi ir džiaugiuosi, kai kažkas pavyksta. Darbeliai nėra didelio formato ( daugumoj 20 ant 30). Atlieku juos akriliniais dažais ir dar ten visokių dalykų prisigalvoju.

Kadangi pastaruoju metu nesugalvoju ką parašyti ir laiko tam nelabai yra, tai, kad neatrodyčiau visai miręs blogo sferoje, nusprendžiau tuo pasidalinti.

Tiesa, taip ir nežinau kaip jie vadinasi, čia jau man sunkioji dalis…

Būti savimi… Manau, tai vienas didžiausių kiekvieno troškimų, kartais – siekių ir labai neretai – nesėkmių. Būna laikas, kai suprantame, kad būdami savimi, mes kažko nepasieksime, gal kažkam neįtiksime ar kažką prarasime. Tuomet mes tampame ne savimi, kitaip tariant užsidedame „kaukę“ ar imituojame kitokią asmenybę, kitokį gyvenimą. Tačiau ateina laikas ir pavargstame, gal pagaliau nusiviliame tokiu gyvenimu, vėl norime būti tokiais, kokie esame iš tikrųjų. Ypatingai šis noras sustiprėja, kai pabūname patys vieni su savimi. Tuomet, kai liekame vieni ir mūsų niekas nemato, mes ir esame tikrieji. Ir kažkam gal užtenka ryžto priimti sprendimą, nusimesti „kaukę“ ir tikru veidu išeiti į viešumą. Išeiti tokiam, žinant, kad ne visiems patiksime, gal patirsime patyčias, gal net gi stipresnes ar silpnesnes represijas. Žinoma, galima susitaikyti su visokiom reakcijom savo atžvilgiu, jas ignoruoti, perlipti ar kitaip įveikti ir žingsniuoti per gyvenimą, aukštai iškėlus galvą, nešant rankose tikrosios savasties vėliavą. Galima ir kitaip gyventi: pasilikti tikrąjį save sau, nerodyti kitiems ir ramiai, be įtampų  funkcionuoti visuomenėje. Tačiau yra dar vienas variantas…

Neseniai žiūrėjau trumpą dokumentinį filmuką apie rusų mokslininką Pavlovą. Viena jo gyvenimo detalė man ir sukėlė šias mintis. Šis žmogus buvo pakankamai drąsus ir ryžtingas, labai gerai žinantis ko nori iš gyvenimo, nepaisantis jokių kliūčių ir nebijantis būti savimi. Po Spalio revoliucijos, kiekvienas, norintis išsaugoti ne tik savo gyvenimą, be ir gyvybę, turėjo paklusti naujai santvarkai. Tačiau Pavlovas ne tik nepakeitė savo pažiūrų, bet ir viešai elgėsi taip pat, kaip ir anksčiau. Jis ir toliau sustodavo prie kiekvienos cerkvės ir, visiems matant, persižegnodavo. Per šventas dienas ar religines šventes jis neleisdavo dirbti savo darbuotojams, o ant jo krūtinės puikavosi carinės Rusijos gyvavimo laikotarpiu gauti ordinai. Žinoma, kad ant jo dantį griežė čekistai, bet jie nieko negalėjo padaryti. Anaiptol, mokslininkas iškeldavo savus reikalavimus tuometiniam vadui Leninui ir šie būdavo patenkinami. Kodėl? Šis mokslininkas buvo reikalingas Rusijai dėl savų atradimų ir pasiekimų, todėl jis galėjo būti savimi, nepatirdamas jokių represijų.

Nuotraukoje: gal ji ir ne į temą, nors… Vienoje Londono kavinėje susirinkusieji kas klausosi, o kas ne, kaip jiems dainuoja juodaodė moteris, labai stipriu operiniu balsu. Ji taip uždarbiauja…

Vis tik įkeliu šią novelę, kuri suteikė man ir vargo, ir džiaugsmo… Paėmiau vieną gyvenimo įvykėlį, gal pastebėjimą, aprengiau šiek tiek, dar šiek tiek fantazijos ir gavosi kūrinėlis. Tiesa, stengdamasis laikytis novelės žanro standartų, rašiau pirmą kartą, be to turėjo būti kuo nepriekaištingesnė gramatika ir t.t. (konkurso reikalavimai). Beje, kai kas jau skaitėte šią istoriją, kurią aprašiau užpraeitą rudenį šiame bloge.

PASKUTINIS ŠOKIS

Kažkada mėgau rudenį. Tuomet patikdavo ilgi, tamsūs vakarai, kai turėdavau daug laisvo laiko skaityti knygas ar piešti, klausantis muzikos. Tačiau palaipsniui, bėgant metams, ruduo į mano gyvenimą įslinkdavo tarsi koks pranašas, įkyriai kalbantis savas tiesas. Ryškūs, įvairiaspalviai gamtovaizdžiai, iš lėto, bet užtikrintai virstantys pilkais, niūriais ir apmirusiais, versdavo susimąstyti apie pabaigą. Pabaigą to, kas gyva ir teikia gyvenimą. Tik jei gamtoje ne viskas baigiasi, o atsinaujina, atėjus pavasariui, tai regėdamas savas pabaigas, pavasarių nebemačiau. Suprantama, kad savo gyvenimo rudenį mačiau tik vieną, nenumaldomai artėjantį, pirmąjį ir paskutinį. Tą primindavo kiekvienas naujas ruduo už lango. Štai kodėl, pasirodžius pirmai gelsvai sruogai žalioje lapijoje, apnikdavo niūrios mintys. Nepamenu, kokios mintys viešpatavo mano galvoje tą vakarą, kai nusprendžiau pasivaikščioti parke. Kaip nemėgau rudens, taip nežavėjo ir rudeninis parkas tiek, kiek jis galėtų kerėti, sukaupęs savyje turtingą paletę įvairiaspalvio žavesio. Mieliau ten eidavau vasarą. Patogiai įsitaisydavau liepos šešėlyje, ant minkštos žolės, tarp aukštų, vėjo glostomų, smilgų. Skaitydamas knygą ar tingiai spoksodamas į tvenkinio vandenį, galėdavau išbūti ištisas valandas. Tuomet puikiai pailsėdavau.

Išėjau pro duris, turėdamas vienintelį tikslą: atgaivinti nuo darbų ir rūpesčių išvargusias smegenis. Šis vakaras tam tiko. Nors ir rudeninis, jis buvo šiltas, saulėtas. Dauguma, vaikštinėjančių po parką, vedžiojo savo šunis ir pažinojo vieni kitus, o ir nepažįstami persimesdavo keliais sakiniais. Aš neturėjau nei šuns, nei šunelio, bet nesijaučiau svetimas šioje savotiškoje bendruomenėje. Tik tą vakarą nenorėjau nieko sutikti, tuo labiau kalbėtis. Norėjau būti paprasčiausiu stebėtoju, pamiršęs savus rūpesčius ir neaptarinėjantis svetimų. Vaikštinėjau jau saulei besileidžiant, nors dar pakankamai šviečiant pro ryškiai geltonus lapus ir juodus kamienus. Parke buvo nemažai žmonių. Didžioji dalis vaikštinėjo pagrindiniu taku, tad stengiausi greičiau prieiti pirmąjį takelį ir pasukti į kairiąją parko pusę. Netoli posūkio nesusilaikiau ir stabtelėjau, pastebėjęs vaikus. Jie, užmiršę viską pasaulyje, lakstė vandens pakraščiu ir gaudė mažas žuveles, kuriomis tirštai pripildė keletą indų. Pamokiau juos ką daryti, kad laimikis ilgiau išgyventų. Jie per daug nesiklausė, o aš nenorėjau būti įkyrus, todėl patraukiau toliau. Kai priėjau takelį ir norėjau sukti kairėn, į parko gilumą,  pastebėjau artėjančią moterį. Ją dažnai matydavau. Grakšti, mėgstanti ilgus, žemę siekiančius drabužius, dailiai sušukavusi žilus, sniego baltumo plaukus, visuomet pasitempusi ir maloni. Ji vedžiodavo rusvos spalvos mažą šunelį ir taip gracingai su juo praeidavo, kad mintyse ją praminiau „dama su šuneliu“. Kaip ir visuomet, ji nusišypsojo ir pirmoji pasisveikino. Moteris mėgo trumpam šnektelėti, bet šį kartą,  mandagiai linktelėjęs, paskubėjau pasislėpti medžių šešėliuose. Kairiosios parko pusės nemėgau, visuomet pasirinkdavau dešiniąją, kur prie vandens augo mano pamėgtoji liepa. Tačiau šį kartą, nesuvokdamas kodėl, pasirinkau kitą kelią. Ėjau ir vis tramdžiau save, kad neskubėčiau, o dairyčiausi ir gerčiau į save kuo daugiau spalvingojo grožio.  Priėjau laukymę ir sustojau. Pasukau veidą į besileidžiančią saulę. Priešais mane driekėsi pieva. Tai buvo nemažas plotas sudžiūvusios, rusvos, peraugusių smilgų žolės. Pirštais suspaudžiau vieną stiebelį, lengvai perlūžo. Trapi, apšiurusi, lengvai pažeidžiama žolė. Jau niekam nereikalinga, kurią neapsikentusi ir praktiška ranka būtų seniai nušienavusi, o gal ir sudeginusi. Pastebėjau, kad niekas per daug čia neužklysta, netgi šunys mieliau renkasi takelį, tempdami paskui save šeimininkus.

Vieniša, niekam jau neįdomi pieva, stirksojo tarp manęs ir besileidžiančios saulės. Tačiau tą akimirką šis pasmerktas kampelis buvo kitoks. Jis kerėjo mane, stabdydamas skubančias kojas, įpročio genamas, nešančias į svarbesnius tikslus. Tuo pat metu kažkas neapčiuopiamo viduje labai švelniai siūlė nurimti, pasilikti čia, šioje vietoje ir stebėti.  Aš pasidaviau…  Pasidaviau sudžiūvusios žolės kerams. Švelnios, pailgos burbuolės, saulės šviesoje tarsi apsipūkavę, švytėjo rusvu auksu. Traukiau akimis į save jų spindesį ir perduodamą šilumą. Kuo daugiau žiūrėjau, tuo įtaigiau jos lepino mane savo grožiu. Atrodė, kad pagaliau surado tą keistuolį, kuriam gali pasekti savo pasaką. Įsiklausiau. Pajutau, kad kažką turiu išgirsti, kažką suprasti. Jau įeidamas į parką, žvelgdamas prieš saulę, pastebėjau keistus vabaliukų pulkelius. Šioje vietoje jų buvo ypatingai daug ir panašėjo į spindinčias smilteles, gelsvai žibančias žiežirbas. Susibūrę į atskiras grupeles, vienas po kito kilo ir leidosi, sukdamiesi, raitydami kilpas ir sudarydami daugybę judančių ratų visoje pievoje. Atrodė, kad susiliesdami su žole, degančia ir auksu švytinčia, jie kažką paima ir kelia aukštyn, po to vėl leidžiasi ir taip - pakaitomis. Visą tą laiką jie nepaliovė judėti, spindėdami saulėje, sukdami ratus, žavėdami ir skleisdami paslapties kerus.

- Jie šoka…

Aš krūptelėjau, bet neatsigręžiau, nors balsas buvo girdėtas.

- Gal tai paskutinis jų šokis. Jie tikriausiai to nežino, o gal vis dėl to  nujaučia, kad artėja šalčiai ir tai paskutinės jų dienos. Dabar balsą jau pažinau. „Dama su šuneliu“ stovėjo man už nugaros. Atsisukęs pamačiau, kad neapsirikau. Ji tyrinėjo akimis saulės nušviestą pievą.

- Tačiau jie vis tiek šoka, - išsprūdo man pusbalsiu, bet ji išgirdo ir nusišypsojusi linktelėjo galva. Kurį laiką tylėdami stebėjome paslaptingąjį šokį, kiekvienas pasinėręs į save. Nežinau, kiek laiko praėjo, kiek minčių, tarsi srovenantis vanduo, keitė viena kitą, plaudamos ir skalaudamos apsunkusias smegenis. Didelei mano nuostabai, staiga pagavau save besišypsantį. Ne, ne ta protinga ir siaura šypsena, bet plačia, vaikiška, kokia jau seniai lankė mano veidą. Pajutau, kad šviežia, dar neapdorotų minčių srovė, nors ir neatradusi tinkamiausių žodžių, nori išsiveržti laukan.

- Ačiū, jums…, - spėjau ištarti, kol atsigręžiau ir pamačiau, kad stoviu vienas.

Su Naujaisiais! Jus visus. Na, tiesiog sėdim su bičiuliais, gerai sėdim…, pažiūrėjome saliutus, matėme visą centrą, tuos, kurie leido pinigus į debesis, sėdim toliau, junginėjame daugiagalimybinius kanalus ir štai dainuoja vieną dainą… Prisimename ją iš vaikystės, bet kieno ji… ? Einu paguglinti, kad sužinočiau, prisiminčiau, bet užklystu senu įpratimu, pasąmonės vingiais į BLOGAS.LT… Todėl, ta proga ir sveikinu visus, labai nuoširdžiai, manau, kiti metai bus geresni, tikiu, viliuosi… Gerai, einu toliau žiūrėti diskotekos 80 - tų… ir

Stoviu ir pastebiu, kad po kojomis žiema. Tiksliau sulamdyto, sugniuždyto sniego gumulai. Pirmas sniegas, atrodytų, reikia kažkaip reaguoti, gal džiaugtis ar pykti. Visokių reakcijų prisižiūrėjau, kai snigo, bet man buvo vis vien.  Pažvelgiu širdin, o ten kažkas nesuprantamo, nei tai tyla, nei – riksmas, ne žiema tai tikrai, bet ir ne vasara. Gal prote dar vasara, vis niekaip nesugauta ir nesuturėta. Bandžiau ją kompensuoti sau prieš keletą savaičių: prisižvejojau, nors rankos stingo nuo šalčio. Tačiau buvau laimingas, nuostabią, atgaivos savaitę turėjęs. Paskutinį tos atgaivingos savaitės vakarą išsikroviau iš mašiniuko visą vasarinės (ir rudeninės) žūklės arsenalą. Nežinojau tą vakarą, kaip tai lemtinga, bet norėjosi, kad bagažinė liktų tuščia. Kitą dieną turėjau vėl kinkytis į darbus. Išvažiavau, kuro prisipyliau. Labai nesinorėjo tą rytą pradėti dirbti. Po to norėjosi mašiną palikti kieme. Tačiau mokydamasis būti atsakingu, palaikai tai kaprizu, užvedi variklį ir į trasą, kad ir kokia ji nemaloni būtų. Tiesa, tos dienos didžiojo nemalonumo dar nesuvoki, atrodo tai prasidėjo vos nuskambėjus žadintuvui, o iš tikrųjų jis dar tik tyko tavęs kantriai, laukdamas sutemų, kai baigdamas darbą tu svajosi greičiau sėsti už vairo ir kuo skubiau sugrįžti namo. Tik pasirodo tai nelemta, bent jau tą vakarą. Pasigirsta beldimas į langą, pastebi prožektoriaus šviesą ir siluetą, ne bet ko, o… policininko. Jau bauduos, nes gatvėje palikau mašiną, su ta mintimi išbėgi į kiemą. Ir gerai būtų ta bauda, jei tik tai… Tačiau išgirsti klausimą: ar tai jūsų automobiliai (dar ir kolegos šalia stovi). Tai būtų lyg ir patvirtinimas, tavo nuogastavimams. Tačiau sekantys žodžiai, jau žinia skirta tau, paverčia sekančias valandas, labai, labai ilgas, virstančias dienomis ir sekinančia savaite, kažkuo panačiu į košmarą. Netikėdamas ar vis dar nesuprasdamas to, ką išgirsti, nuseki pareigūnui įkandin ir matai. Regi tai kas stovės dar ilgai akyse. Tavo mašiniukas, kurį taip branginai, puoselėjai ir tikėjaisi dar ilgokai eksplotuoti – suknežintas: gavęs gerą smūgį į užpakalį ir nosytę susmeigęs į kolegos „volvą“. Toliau nepasakosiu, nei jausmų, nei procedūrų. Pinigų gavau, mašiniuką jau tikriausiai išnarstė laužyne, nes netaisomas. Jau praėjo dvi savaitės ir viskas tarsi „po senovei“: darbai, buitinė rutina, bandymai papiešti, nesugebėjimas nieko parašyti, papasakoti, net knyga į rankas neįkrenta. Kažkoks atbukimas, atsainumas, abejingumas. Nežinau, gal ir ne dėl to autoįvykio, nors jis pirmas mano gyvenime. Tačiau prieš tai pimą kartą po ilgo laiko, net nežinau kokio ilgo, sudalyvavus viename konkursėlyje (novelės konkurse), laimėjau… Ilgai rašiau šį kūrinėlį, labiausiai pergyvendamas dėl gramatinių klaidų. Ir kai parašiau, paskutinę dieną spėjęs priduoti, džiaugiausi ( nes labai sunkiai ir komplikuotai rašiau, ir namie ir komandiruotėje, galvojau nespėsiu) ir kartu nekantriai laukiau įprasto „linčo“ ( gramatika…, stilius…, galėtumėte ir geriau…). Ir kai manęs nesukritikavo, klaidų pirštais nerodė, tai man buvo didžiausias laimėjimas. Na paskui ir pirmą vietą laimėjau, ko visai nelaukiau ir nesupratau kaip dabar elgtis, žodžiu, pasimečiau, patikėti negalėdamas. Bet tai greitai praėjo, kaip ir visa praeina. Gautą prizą, pirminikavusio rašytojo knygą, net neatverčiau, guli sau ramiai.  Negana to kažkokiu abejingumu apsitraukiau, visai nustojau rašyti, net mintis pavienes, nors gal ir jos nustojo mane lankiusios. Tiesa, prieš tai dovanų iš Amerikos kompiuterį gavau sau personalinį. Juokinga, naivoka ką? Bet vis gi tai dovana… Keletą mėnesių prieš tai būčiau iki debesų pašokęs, juk kai novelę rašiau, ir prieš tai visa kita, man taip jo reikėjo, asmeniško, neužimto, nedalomo… O dabar ramiai kažkaip. Ir jis ramiai sau guli, dulkeles kaupia, kartais įsijungiu, kartais… Štai tik dabar, pirmajį laiškelį juo rašau jums, tiems kas skaitysite. Ir rašau tikriausia tik dėl to, kad išėjau į lauką ir pastebėjau pagaliau po kojomis žiemą – sniegą, jau užvakar iškritusį. Tačiau vis gi pastebėjau… Tai, sakau, gal dar ne viskas prarasta, gal dar ir toj širdy kaip nors, kada nors pastebėsiu, surasiu ar atrasiu ir pagaliau kažką suprasiu…

Grandinėmis kaustyti vergai žengė iš vien, nors vos vilko kojas. Išsisklaidę dulkės retais protarpiais atidengdavo jų veidus. Jie šypsojosi, žvelgdami į saulėtą, vaiskų dangų, nematydami dulkių, nejausdami sunkių grandinių, negirdėdami jų žvangėjimo. Supratęs savo apgailėtiną reputaciją, kuri nebūtų apverktina , jei šie žmonės būtų paversti gyvuliais, vergvaldys liepė plakti juos rimbais. Tačiau ne tik nedingo šypsenos iš sukaustytųjų veidų, bet po kiekvieno naujo kirčių pliūpsnio dar labiau sužibėdavo jų akys. Spindinčios akys vis giliau skverbėsi pro dangaus skliautus, gręžė juos įnirtingai ir nepaliaujamai.

Nežinia ar nenumaldomi, nesiliaujantys žvilgsniai, ar čaižūs, krauju persisotinę, rimbų pliaukšėjimai pažadino didinguosius cherubinus. Jie ištiesė savo kardus ir pančiai nuo vergų kūnų žnektelėjo į nurausvintas dulkes. Vergvaldys, išgirdęs smarkų skambėjimą, sukeltą krentančių grandinių, nieko nematydamas per dulkių sodrią uždangą, pagalvojo, kad vergai juokiasi. Jis įsakė dar stipriau plakti. Tačiau rimbai skrodė tik tuštumą, įsispraudusią tarp besisklaidančių dulkių kamuolių.

O gal cherubinų niekas nepažadino?

Kaip ten bebūtų, ką bekalbėtų kritikai, skeptikai ar kitokie nepatenkintieji, mes turime sutikti, pripažinti, kad Blinda prisikėlė ir su nemažu trenksmu. Šis personažas, savotiškas praeities didvyris, svieto lygintojas vėl patraukia link savęs ištisas mases tautiečių. Žinoma, ne kovoti, bet prisiminti vieną iš sunkesnių laikotarpių Lietuvos padangėje.

Žiūrėdamas filmą, pagalvojau, kad ekranizuoti to meto įvykiai šiandien, visai tinkamas laikas nustekentai ir pavargusiai mūsų tautai, tik šiek tiek nuo kitokios priespaudos ar tam tikros „savispaudos“, įkvėpti nors šiek tiek savotiško laisvės gurkšnio, kad ir pusantros valandos žvelgiant į ekraną. Istorija pateikta taip, kad palaipsniui, po truputį, su tam tikrais nutylėjimais ir savotiška intriga, vis ryškiau ir atviriau gaivina ir puoselėje tautinius jausmus, tautinį patriotizmą. Tai supratau, tik žiūrėdamas filmą. Kas iš to? Na, mums tikrai to nėra per daug šiame laikmetyje. Aš, kaip ir gal būt daugelis kitų, pirkau bilietą vedamas smalsumo: kas gi čia tokio sukurta, kodėl taip traukia žmones, kuo ši versija skirsis nuo ankstesnės? Kažkas gal norėjo pamatyti kaip su pagrindine role tvarkosi Mantas, jaunas, žavus ir charizmatiškas dainininkas, bet ne profesionalus aktorius? Dėl masių traukos nelabai supratau, nes žiūrėjau ne masės akimis, bet savosiomis. Ankstesnės versijos ir šios skirtumus labai aiškai pamačiau visuose lygmenyse ir kilo noras dar kartą pasižiūrėti senąją ekranizaciją, ką netrukus, manau, neužilgo parodys kuri nors televizija, naudodamasi susidariusia situacija. Na, o Mantas manęs nenuvylė ir tikrai manau, atsiskleidė dar vienas jo talentas.Tačiau, bet kuriuo atveju filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ tapo savotišku fenomenu šiame laikotarpyje, pritraukęs tokią gausybę žiūrovų į kino sales. Nežinau konkretaus skaičiaus pirkusių bilietus, nežinau tos uždirbtos sumos, tačiau salės vis dar pilnutėlės. Ir kad toks susidomėjimas būtų kino teatruose, kai rodoma lietuviška kino juosta, nepamenu.

Kalbant apie patį filmą… Nesinori man kažkodėl nei ypatingai jį komentuoti ar daug kritikuoti, netgi labai girti. Žinoma, kad jame galima aptikti daug neadekvatumo, kai, sakykime, pats pastatymas, filmavimas ir dar tam tikri niuansai jau kažkiek, kad ir nelabai daug, prilygsta holivudiniam filmui, kas ypatingai krenta į akis jau pirmuose kadruose. Tačiau vos tik išsižioja kai kurie „kelintaplaniai“ personažai ar sujuda tam tikru rakursu (žinoma, ne visuomet), ar pakankamai šiuolaikiškai ir vulgarokai nusikeikia, tuoj pajunti ir kitokį kūrinio skonį, kurį, laimei, greitai pakeičia nuostabi kitų aktorių vaidyba. Jokiu būdu nesakau, kad lietuviškas filmas turi būti nelietuviškas, be tiesiog dalinuosi dalele tų pastebėjimų. Kitus pastebėjimus dar kol kas nutylėsiu. Nematau reikalo menkinti Blindos, tuo labiau, kad nieko šioje žemėje nėra tobulo, nei žmogaus, nei kito kokio nors kūrinio. Manau, kad atleisdami pastebėtus netobulumus, turėtume džiaugtis šiuo įvykiu mūsų padangėje. Verčiau šio filmo pasirodymas te įkvepia ir kitus kūrėjus, drąsiai kurti ir kitas, panašaus lygio kino juostas. Juk filmo populiarumas kalba pats už save, pilnoms kino salėms tai patvirtinant, ir įrodo, kad lietuviai neabejingi nei savam kinui, nei savai istorijai.

Na, o jei nusivylėte, kad šis nuotykinis istorinis filmas neprilygsta garsiesiems Holivudo šedevrams, kaip, pavyzdžiui…, kad ir “Narsioji širdis”, tai, blaiviai mąstant, to gal ne labai ir įmanoma pasiekti su keliais milijonais litų biudžete, kad ir kokia svaiginanti suma tai būtų Lietuvos masteliuose.

Jei vis dar nematėte šios ekranizacijos ir kirba klausimas, verta pamatyti ar ne, siūlyčiau patiems pasižiūrėti ir įvertinti, mažiau klausantis tiek profesionalios, tiek… kaimyno kritikos.

nuotrauka iš google