BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Geltonmaikio troškulys

Gryžinėju parko takais link namų, nupaveikslavęs beveik viską, ką norėjau. Tik paskutiniam svarbiausiam kadrui pritrūsta baterijų. Einu ir galvoju, reikia išmokti taupyti, fotografuoti taip, tarsi aparate būtų likęs vienas, vienintelis kadras… O dar ir parkas, džiuginęs mane ilgas dienas  vos ne laukine gamta, dabar jau visas buvo nušienautas per keletą dienų. Jis jau vėl savotiška kultūrinė vieta, norintiems pailsėti. Suprantu, žolė iki pečių ne kiekvieną džiugina, be to – baugina. Tačiau man toks, kad ir mažytis gamtos kampelis buvo tikra atgaiva, ramybės oazė. Dabar jau parkas pilnutėlis žmonių, iš tolo vieni kitus gali matyti. Tebūnie, priimsiu ir tokią šią vietą, apsiprasiu…

Priešais pastebiu grupelę jaunuolių. Nuo jų atsiplėšia rudai juodas aviganis ir iškišęs ilgą liežuvį, nuleista galva, įvairiais sukiniais artėja link manęs. Pasigirsta drausminimo šūksniai. Jis jau šalia, apuostinėje per atstumą, tarsi apsimesdamas, kad jam aš visai neįdomus. Aš taip pat apsimetu, kad jo nematau ir žvelgiu į tolį. Parke manęs šunys nepuola. Gal todėl, kad tiek jiems, tiek man patinka ši vieta… Agatas, taip jį šaukia, nubėga šalin. Netoli jaunimo grupelės prisėdu ant suolelio. Viskas įprasta, tik tarp jaunučių mergaičių labai keistas geltonmaikis vaikinukas, taip apie jį pagalvoju iš pirmo žvilgsnio. Jis tikriausiai labai juokingai kalba, kad jos leipsta juoku jo klausydamos. Netrukus jis pakyla, atsimojuoja su merginomis, ir patraukia tilteliu į mano pusę. Negaliu nesišypsoti, juokingas jis man atrodo: geltona sportinė maikutė su dideliu juodu numeriu, juodi sportiniai šortai, o rankoje keturkampis baltas kibirėlis. Staiga jis stabteli, įsižiūri kažkur į krūmus ir garsiai sušunka. Man jau visai linksma, kažko subjurusi nuotaika kaip mat pasitaiso. Pastebiu, kad šiek tiek pavydžiu jam tokio laisvumo…

Vis dar sėdžiu, nors jau turiu eiti. Neskubu, norisi kažkodėl dar pabūti.

- Ką pametęs jaunas žmogau?

Kilsteliu akis. Link manęs, išsišūkavęs, krypuoja tas pats geltonmaikis ir netrukus klesteli šalia ant suolelio. Pastebiu, kad jis jau amžiuje, už tas mergaites keletą kartų vyresnis. Jis pradeda skųstis, kad turi bėdą. Labai rimtai postringauja, o aš vos sulaikau juoką. Pasirodo, susitaręs su kažkokiais vaikais, kad šie jam prigaudytų karosėlių lydekų žvejybai. Ir tik dėl to jis atsibastė iš kito galo miesto… Vaikų vis nėra ir jam jau neramu… Nespėju atsakyti į jo klausimą, net – prasižioti, o jis jau beria žodžius toliau. Tikras šnekorius… Aš jau save tokiu laikau, bet pasirodo dar toli man iki čempiono šioje srityje. Vis bandau įsiterpti, kad gyvą žuvelę galima pasigauti tame pačiame telkinyje, kur ruošiesi tykoti lydekos, tuomet ir laiko veltui neprarandi ir žuvelė pakankamai gyvybinga… Bet pasirodo jam lakstyti aplink ežerą su pundu meškerių – ne lygis ( tik ar lygis dabar su kibirėliu rankoje mergaites šnekinti ir ūbauti parke? ), nes jis turi vieną Portugalijoj pirktą, iš daug dalių ir labai lanksčią, o dar ir valtį turi… Ir kai turės karosėlių, rytoj tik švyst, švyst lanksčiąja portugalų meškerėle ir jau turi lydeką…

Atlaidžiai šypsausi, smagus vaikinas. Tiek daug apie gyvenimą gali sužinoti jo klausydamas, taip nuotaiką pakelia, nors užtenka pasižiūrėti, kaip laksto „prūdelio“ pakrante šūkaudamas, mėgindamas tuos vaikus prisišaukti iš krūmų. Tik žinau, kad ten tikrai jie nesislepia, nors… gal ir turėtų slėptis nuo tokio veikėjo.

- Bet ar jie ateis? Sakiau, sumokėsiu…

- Gal kartais jie…? – ir pasakau vardus vaikų, kurie mano kieme laikomi „banditėliais“.

- Va, va, tie greičiausiai…, - greitakalbe pyškina žmogus, raiškiai gestikuliuodamas ir stebėtinai neužspringdamas nuo žodžių gausos, - labai panašu į juos, labai…

- Jeigu jie, tai ateis, - nuraminu vyruką, - jiems tikrai reikia pinigų.

Jis vis dairosi, laksto akimis po parką, klausia praeivio – kiek valandų.

- O kodėl parduotuvėje nenusiperki tų karosiukų?

- Matai, neturiu dabar pinigų. Žmona Palangoje dabar, tai aš va taip va… Bet nieko, greitai ir aš į Palangą nulėksiu…

Hm, pinigų neturi, o vaikams pažadėjo ir staiga išgirstu painų, bet greitai labai suprantamą ir labai populiarų klausimą, virstantį prašymu:

- Gal tamsta neužpyksit, aš jums atsilyginsiu, bet dabar esu švarus, nei kapeikos…

Tikriausiai jis pamatė mano iš nuostabos prasižiojančią burną, nes greitai pagalvojau, kad jau aš turėsiu karosiukų jam prigaudyti. Tad nedelsdamas jis reikšmingai į mane pažvelgia, deda delną prie kaklo, tarsi tuoj jį pjautų, ir sukužda į ausį:

- Dega gerklytė, oi kaip dega…

Šį kartą neištveriu, garsiai nusijuokiu. Ak, pasirodo, jam troškulys ir, spendžiant iš visko, labai rimtas troškuliukas. Tuoj mintyse pamatau mūsų kiemo „ banditukus“, kurie nuo mažens yra šilto ir šalto matę, o tokius „dėdes“ iš tolo permato ir supratau, kad jis jų šiandieną tikrai nesulauks.

Netrukus pakylu, jis dar sėdi. Atsisveikinu, nes daugiau jam neturiu ką pasakyti. Paėjėjęs kelio galą  atsigrežiu. Jis vėl bėga išilgai vandens ir šūkauja į krūmus:

- Ei…, ei….

Bet ir sugalvok tu man taip apsirengti, pasiimti keistą kibirėlį ir tokiu būdu mėginti numalšinti troškulį…

Patiko (0)

Rodyk draugams



7 komentarai

  1.   pietryčių vėjelis 2012-06-25 19:53:53

    Įdomus kūrinėlis,šmaikščiai parašytas ,įdomu skaityti:)..labai gražūs gamtos vaizdai:))

  2.   inas 2012-06-25 19:58:04

    Ačiū,vėjeli, tie vaizdai buvo gražūs…, dabar tik gražūs medžiai išliko…, na ir dar tokie keistuoliai prabėga kartais… :)

  3.   Varle Karaliene 2012-06-25 20:35:15

    Iki pat galo tikejausi kazko netaip zemisko :) Ir vel apturejau gera laika skaitydama.

  4.   inas 2012-06-25 23:40:20

    Žemiška…, tai kai aš vaikštau po aukštą žolę ir gal parsinešu kokią erkutę…? :) Juokauju… Dėkui, Karaliene, kad užeini ir malonu, kad turėjai gerą laiką. ;)

  5.   Varle Karaliene 2012-06-26 20:55:25

    :)))))))))))))

  6.   Raminta 2012-06-29 23:53:06

    Na ir veikėjas geltonmaikis :) Linksma istorija

  7.   inas 2012-07-01 12:13:50

    taip, veikėjas geras…, nors tokių nemažai tenka sutikti, kai klausimas liečia “gerklytę”…

Palikti komentarą