BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kažkada…ir dabar

Kažkada šokinėjau nuo stogų. Nepamenu, o gal ir nežinodavau, kaip atsidurdavau ant stogo keturių ar penkių aukštų namo. Žiūrėdavau ilgai žemyn, taikydavau žvilgsniu į pasirinktą vietą ir…šokdavau. Ne visuomet pataikydavau. Tuomet atbulas užšokdavau ant namo ir kartodavau šuolį. Tai nebuvo sunku, o ir jausmas neapsakomas, kai šoki nuo tokio aukščio. Tačiau tai buvo kažkada ir tai vyko…sapnuose…

Kažkada sėdėdavau po obelimi ir skaitydavau, tiesiog rydavau knygą po knygos. Jos buvo mano mokytojai, mano kelrodžiai, rodantys kur ir kaip turėsiu ar galėsiu žingsniuoti per gyvenimą. Ir aš tikėjau, kad gyvenimas bus būtent toks, kaip tose knygose: pilnas nuotykių, nepaprastų kelionių ir …taurios, tyros meilės… Bet tai buvo kažkada…

Galvoju: dabar galima nušokti nuo daugiaaukščio stogo, tik vargu ar likčiau gyvas, o ką jau kalbėti apie pakartojimą ar smagaus jausmo prisiminimą? Nebent vėl sapnuočiau… Gal ir į knygas vėl pasinėrus, keliaučiau kartu su herojais, kovočiau su didvyriais ir laimėčiau kartu su jais nuostabias pergales… Ten gal ir mylėčiau, kaip myli jie, tie nuostabūs knygų herojai… Tačiau jau nebūtų taip, kaip kažkada, kai buvau dar vaikas.

Toks aplankė mane trumpalaikis pamąstymas, kuriuo beveik ir patikėjau, kai klausiausi vienos dainos ( gerai žinoma daina, pavadinimu „Kažkada“, ji man patinka). Šis pamąstymas man buvo, kaip tas šuolis, kurio nepaneigsi, jei iš tiesų šoki, tačiau jis netrunka amžinybę…

Tačiau…tačiau… Pagalvoju… Ar nešokinėjame mes dabar nuo didelių aukščių, patirdami šuolio, gal net gi skrydžio polėkį? Kartais ir pakartoti mums leidžia, o jei ir ne, tai patys, nieko neklausę arba nesutikę su nuomonėmis, protingomis išvadomis, pabandome dar kartą. Ir visai nesvarbu kokia gyvenimo sritis tai būtų.

O taip pat ar mūsų gyvenimai, net mažiausias žengtas žingsnis, žingsnelis, net gi – žingsneliukas ar nėra kažkas panašaus į tas knygas, kurias skaitėme? Manau, kad taip. Tik skirtumas yra tas, kad patys mes ir rašome savo gyvenimo knygą. Per skambiai? Gerai, tuomet – knygeles… Mes rašome, o kiti skaito, net gi analizuoja ir kai kas net gi mokosi. Ir kai kurių iš mūsų knygas, mūsų gyvenimus gal būt skaitys dar labai ilgai ir nesvarbu, po obelimi ar … kur nors šalia obels, juk ne tai svarbiausia…:)

….gerai…nenorėjau, bet vis tik - nuoroda šios dainos, jei staiga panorėjote paklausyti ir tingisi ieškoti…;)

http://www.youtube.com/watch?v=B-xsuUb9Ddw&feature=related

Patiko (0)

Rodyk draugams



6 komentarai

  1.   silentium 2012-08-16 15:17:02

    Aš galvoju, kad vienas iš didžiausių tikslų DABAR yra išmokti vėl taip jausti kaip KAŽKADA. Išdrįsti skaityti knygas, sapnuoti, svajoti taip, kaip tai darėme vaikystėje. Drąsiai, be taisyklių ir be Suaugusio Žmogaus Įsitikinimo “taip nebūna”…

  2.   inas 2012-08-16 18:11:05

    Manau, kad visi “didieji” keliautojai, atradėjai, net gi užkariautojai pasiekė stulbinamų rezultatų, nes ir buvo tokie… Tik galvoju ar jie sau kėlė tokį tikslą, ar tiesiog juose tas “vaikas” niekada nebuvo užgesintas…?

  3.   silentium 2012-08-16 19:08:02

    Gal tikslo tokio tiesaus neturėjo, bet vaiką savyje visi genijai globojo…dažniausiai to net nesuprasdami… Toks įspūdis susidaro perskaičius daugumą biografijų…

  4.   inas 2012-08-16 19:33:42

    faini tuomet tie genijai…man jie tada patinka…:). Tik va liaudis tokius vadina - “suvaikėjusiais”, be to beveik tikslus įvardijimas :).

  5.   pietryčių vėjelis 2012-09-23 03:44:57

    nors dar nedaug nugyvenau,bet ir aš norėčiau grįžti į savo vaikystę, skaityti mėgiamiausią vaikystės knygą apie indėną Harką Tokei Ito,kartu su juo kovoti dėl jo genties laisvės, šaudyti iš lanko ,pas močiutę valgyti pusžalius serbentus,kurie tada kažkodėl buvo skanūs,gulėti su savo geriausiu draugu pievoje ir stebėti debesis, juose matyti įvairius gyvūnus,kalnus,veidus……gera buvo tada..kažkada….

    Inai,labai patiko tavo pamąstymai:))

  6.   inas 2012-09-24 21:46:55

    Ačiū vėjeli… Ir smagu, kad prisijungei prie pamąstymų :).

Palikti komentarą