BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keletas prisiminimų iš Norvegijos

Šiomis dienomis, kai vėl spustelėjo šaltukas ir taip spustelėjo, kad trumpam nusimovus pirštinę, tuoj pat sugeldavo pirštus, prisiminiau viešnagę Norvegijoje, turėtą prieš keletą metų. Buvo vasaros pati pabaiga ( keista, kad tai prisimeni žmogus žiemos vidury). Prabuvus savaitę laiko, sekančią dieną ruošėmės išvažiuoti namo. Žinodamas, kad tai paskutinis šansas pabuvoti tame miestelyje, kuriame buvau apsistojęs, ir dar pamatyti kažką naujo, ko nemačiau, vakare išėjau pasivaikščioti…
Kėblinau ramiai, neskubėdamas gatvelėmis. Artėjant link miestelio centro vis labiau girdėjosi muzika. Praėjau gatvėje kamuolį bespardančius juodaodžius mažylius ir pasukau link molo, nuo kurio keletą dienų teko pažvejoti. Žvejyba nebuvo ypatinga ir stebinanti laimikiu, apie kurį čia Lietuvoje prisiklausydavau nuostabių istorijų. Tiesiog nebuvau tinkamai pasiruošęs žūklei fiorde. Todėl teko tenkintis mažomis žuvelėmis, kurios kibo pasiutiškai dažnai. Vieną vakarą stebėjau kaip visa šeima kinų jas gaudė su dideliu malonumu ir prisigaudę kibirėlį patenkinti išvažiavo namo. Nuėjęs į pamėgtą vietelę prie fiordo, taip pat tikėjausi dar kartą pamatyti savo „draugą“ albatrosą, kuris taip mėgo iš manęs „kniaukti“ pagautas mažas žuveles. Taip, neperdedu, tokia keista tad buvo mūsų draugystė ir apie tai norisi papasakoti smulkiau.

RAIŠAS ALBATROSAS

Sėdėjau vieną gražią priešpietę ant betoninio kranto. Smagiai švietė saulė ir diena visiškai nepanašėjo į tas pirmąsias viešnagės dienas šiame miestelyje. Tomis dienomis lijo, o kai ten lyja, pasirodo, dar ir šalta, nesvarbu, kad vasara. To neįvertinęs, palakstęs per lietų permirkusiais batais betonine krantine, labai rimtai apsirgau. Dabar saulutė šildė, striukė gulėjo šalimais. Šaldytas krevetes kabinau ant kabliuko, leidau į vandenį ir dažnai net nespėjus pasiekti dugno jau traukiau tas mažąsias plėšrūnes. Pastebėjau, kad jau kurį laiką mane stebi smalsios akys. Dideli, man neįprasti paukščiai, primenantys žuvėdras, tačiau savo dydžiu besilygiuojantys į mūsiškius kalakutus ( gerai nupenėtus), tūpčiojo man už nugaros ir sukiojo galvas į mano pusę. Jų buvo keletas. Pasigrožėjęs, nieko neįtardamas, žvejojau toliau. Paskui vienu momentu pakilau ir paėjau kiek tolėliau, palikdamas visą savo mantą. Ilgai laukti nereikėjo. Albatrosai šoktelėjo prie maišelio, kuriame vartaliojosi laimikis ir ėmė šeimininkauti. Pyktelėjau ir nuvijau juos. Jie apskrido ratą ir keli sugrįžo atgal į savo stebėjimo vietą. Po kiek laiko man pagailo tų „nelaimėlių“, ištraukiau vieną žuvelę ir mestelėjau į jų pusę. Tupėjo dviese ir vienas netrukus jau sotinosi. Numečiau ir kitam. Tačiau žuvelės jis nespėjo pagriebti, ji atiteko tam pačiam paukščiui, spėjusiam kur kas greičiau nustverti laimikį. Tik tuomet, kai jie rungtyniavo, pastebėjau, kad vienas jų buvo raišas. Jis šokčiojo ant vienos kojos ir, kaip medžiotojas žemėje, buvo beveik bejėgis. Pabandžiau su trečia žuvele, tačiau raišasis ir vėl nespėjo jos pasiekti. Galiausiai lioviausi šėręs tuos paukščius ir vėl susikoncentravau į žvejybą.
Galiausiai pabodo tas smulkusis laimikis, tuo labiau, kai žinojau, kad kimba ir stambesnės žuvys. Staiga blykstelėjo mintis, kuriai aš neatsispyriau. Pagavau eilinę smulkmę ir užmoviau ją ant kabliuko. Panašiai Lietuvoje gaudau lydekas. Kiek atsitraukiau nuo molo krašto, atlošiau atgal meškerykotį ir iš visų jėgų švystelėjau į vandens pusę. Jaukas skrido ganėtinai toli. Tačiau įvyko dar kai kas, ko visiškai nenumačiau. Nežinau kuriuo momentu raišasis albatrosas, tupėjęs už manęs ir tarsi laukęs šio sumanymo įgyvendinimo, o gal ir pats kažkaip “telepatiškai” man tai įteigęs, staiga atsiplėšė nuo žemės, pasivijo skrendančią žuvelę ir griebė ją snapu. Akimirką nesusigaudžiau kas vyksta. Tačiau jis, nelaukdamas kol aš kažką suprasiu, ėmė kilti į viršų. Mane užliejo tokia adrenalino banga ir įsiūtis kartu, kad jau negalvojau apie jokį gailestį raišiems paukščiams. Iš visų jėgų truktelėjau į save meškerę, o valas jau buvo įsitempęs, ir išplėšiau laimikį iš pasalūno snapo. Paukštis suklykė ir nuskrido tolyn. Žinoma, jis nepagalvojo puldamas, kad ne kas būtų, jei nurytų kartu su kabliuku, svarsčiau sau jau kiek atsigavęs, vis dar sėdėdamas su meškere ant betoninės krantinės.

Prisiminęs įvykį su albatrosu, dar kurį laiką stovėjau krantinėje. Dangus gražiai, lėtai temo, saulė ritosi už kalvų. Žvilgsniu pagavau link manęs artėjantį kateriuką , mes tokius, tik, žinoma, paprastesnius vaikystėje vadindavome „motorkėmis“. Jis gabeno žmones iš kito kranto į mano pusę.

Nuotraukose:

pirmoje: Krantinė nuo kurios žvejodavau.

antroje: Taip, tai tas pats raišasis albatrosas, kuris man fotografuojant, arti neprisileisdavo…

trečioje: laiveliukas gabenantis keletą keleivių, o už jo fiordas besiraitantis į Norvegijos šiaurę dar apie penkiasdešimt kilometrų ir atsiremiantis į Oslą…

Patiko (0)

Rodyk draugams



2 komentarai

  1.   Bernadeta 2013-02-27 17:12:32

    Tokie nostalgiją kelionėms keliantys prisiminimai…

  2.   inas 2013-02-27 18:40:45

    Bet juk dar bus tų kelionių…, ar ne taip?:)

Palikti komentarą