BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keletas prisiminų iš Norvegijos II

FIORDAS Į JŪROS PUSĘ

Man už nugaros dundėjo muzikos garsai, tie patys, girdėti beeinant gatve, kurie sklido iš netoli esančiorestorano. Buvo penktadienio vakaras – šventas dalykas beveik kiekvienam norvegui, kurių nemaža dalis eidavo ilsėtis į panašias vietas. Darbai baigti – galima švęsti. O, kad švenčia jie taip pat rimtai, kaip ir dirba, teko girdėti jau anksčiau. Ir nebūtinai restoranuose… Žmonės sulaukia penktadienio vakaro ir pamiršta visus savaitės rūpesčius.
Atsisveikinau su pamėgtu molu, taip ir nesutikęs savojo albatroso, kurį būčiau iš karto atpažinęs. Patraukiau į kitą miestelio pusę, išilgai susiaurinto fiordo. Ten dar nebuvau . Norėjosi pasidairyti į didelius keltus ir patį fiordą jau ne taip toli įsirėžiantį į jūrą. Praeinat pro restoraną pastebėjau, kad groja muzikantai ir gana smagiai, bei profesionaliai, tarsi koncertuodami didžiojoje scenoje. Pamačiau ir keletą smalsių žvilgsnių, kurie tiesiog badė ir vertė manas akis sukti į šoną. Supratau, kad ten mažame miestelyje, kaip ir pas mus, greitai atpažįstama kur savas, o kur – svetimas. Nulingavau toliau, nekreipdamas dėmesio į atsipūtusius, besiilsinčius, tačiau vis tik kažkiek budrius vietinius.
Perėjus tiltą, permestą per susiaurėjusį fiordą, mano akims atsivėrė nauja ir jau plati fiordo panorama. Ėmiau pleškinti fotoaparatu viską ir visais įmanomais rakursais. Prieš mane plytėjo vanduo, kurį iki tam tikros ribos skyrė molas su gale stovinčiu švyturiu. Kairėje bazavosi priplaukę nemaži keltai, gabenantys ne tik žmones, bet ir automobilius į kitą fiordo krantą. Pagalvojau, kad jie laisvai automobiliais galėtų kirsti fiordą tiltu ir važiuotų sau ten, kur reikia. Bet nemažai žmonių mieliau rinkosi keltą.
Dešinėje pusėje driekėsi nemaža jachtų flotilė, ramiai ir baltai siūbuojanti jau pakankamai tamsokame dangaus fone, aptrauktame įspūdingais, tirštais debesimis. Staiga netoli jachtų, plūduriuojančių arčiau kranto pastebėjau keletą gulbių. Ką jos čia veikia, nusistebėjau, ir pagalvojau, kad jos labai jau primena pasivaikščiojimą prie gimtojo ežero. Netrukus žvilgsniu užčiuopiau pakrantę ir vos nešūktelėjau garsiai. Bangos skalavo smėlį, iš toliau taip panašų į mūsų Baltijos. Smėlis čia, šitoje akmens žemėje, kurioje kur tik statai koją, ten uola? Pasirodo neapsirikau, tik suklydau sulygindamas su mūsiškiu pajūriu. Jis labiau panašėjo į žvyrą ir tirštai buvo nusėtas kriauklelių, primenančių geldeles, tik gerokai storesnėmis sienelėmis.
Neatsispyriau pagundai ir ėmiau rankioti tas neįprastas storasienes geldeles. Dabar, jau po kelių metų, jos vis dar mėtosi kažkur mano namuose, pamirštos ir jau ne tokios įspūdingos, kokias mačiau ten, pagautas paskutinio vakaro įspūdžių, fiordo pakrantėje.

Patiko (3)

Rodyk draugams



2 komentarai

  1.   Bernadeta 2013-02-27 17:21:03

    Kiti iš kelionių tempia nereikalingus suvenyrus, o tu - geldeles:) Bet tas momentas, kai jas rankioji, juk ir yra pats malonumas, ir visai nesvarbu, kad paskui kažkur nusimėto… Jausmas tuometinis, prisiminimas - svarbiausia. Jaunystėje trankiausi po kalnus, iš kiekvienų parsiveždavau po akmenuką, gabaliuką morenos. Kažkada tvarkydama lobynus-šiukšlynus atradau maišelį. Žinok, kiekvieną akmenuką atpažinau, jie prabilo… apie Kaukazą, Tian-Šanį, Alpes, Krymą…net dabar, rašant, šiurpuliukai per kūną perbėgo:)

  2.   inas 2013-02-27 18:43:48

    Taip, kiekvienas daiktas turi gebėjimą kažką papasakoti, o priminti, manau, tuo labiau.
    Bet ir nemažai kalnų aplaipiojai…:))) Hm, turėtum ką papasakoti…:)

Palikti komentarą