Norvegiška miniatiūra

Posted 2010-09-08 |

Ar nori pamatyti aukso pievas?

Loštelėjau iš netikėtumo galvą.

Na, nebūtinai aukso, nors žalias, sodrias ir vešlias, švelniai siūbuojamas vėjo, apsuptas ,uolėtų ir miškingų kalnų.

Aš net prunkštelėjau iš nuostabos, nesusilaikiau paniekinamai nešyptelėjęs, nors prieš mane stovėjo mano mokytojas. Jis buvo piemuo, ganytojas, kaip ir aš. Tik su juo aš, mažas piemenukas, lygintis negalėjau, vos spėjantis paskui nuklystančią avelę bėgti. Mano garbusis, išmintingasis ir labai patyręs draugas, mokęs nuo pirmos mano tarnystės dienos ir tebemokantis, žvelgė į mane šypsodamasis, tačiau rimtu balsu tęsė pradėtą kalbą:

Įsivaizduok, kaip ramiai, pasimėgaudamas, gal ir fleita grodamas, džiugia širdimi galėtum ganyti savąją kaimenę. Tavos avys nelakstytų kažkur, ieškodamos sotesnės žolės. Tavo akys neklaidžiotų horizontuose, laukdamos kažko įspūdingesnio ar ypatingo, ko prisiklausęs esi padavimuose ar iš keliautojų lūpų…

Jis buvo teisus. Nežinau ar mano kartkartėmis nerimastingai klaidžioję akys, ar vis dar gerai neįsisavintas darbas, o gal išduodantis neramus miegas, atvėrė gerokai vyresniam bičiuliui slaptus mano širdies troškimus?

Tu tikriausiai spėlioji iš kur aš žinau ką galvoji… Tačiau ir aš kažkada buvau mažas piemenėlis, belaukiantis kol užklys koks keliautojas į manas lankas, nusileis nuo kalno, užjūrių kvapais nešinas, svetimų vėjų veidu nugarintas ir pasiims mane kartu į savas nenuspėjamas, man tokias stebuklingas, keliones…

Aš atsidusau, nusiraminau ir vėl, kaip visuomet, pasitikėjimo duris atvėręs, leidausi jo mokomas. Norėjau, jau tiesiog troškau išgirsti ir paimti tą išminties raktą, kuriuo galėčiau atrakinti naujas duris, gal būt į mano seniai trokštamą gyvenimą.

Jis neskubėjo. Prisėdo ant akmens, atsidarė tabokinę ir ėmė kimšti pypkę. Naudodamasis proga apžvelgiau pievas, slėnį, kalnų keteras, kurių, gal ir gražiosios uolos, man iki skausmo jau buvo įkyrėję. Permečiau akimis kaimenę. Visos avys buvo kartu, tyliai sau rupšnojo žolę, kuri lyg ir buvo žalia, vešli, bet…

Mano mintis jis nutraukė jau papsėdamas pypkutę, mestelėjo patyrusį žvilgsnį ten, kur žiūrėjau aš ir bakstelėjo savo raukšlėtu pirštu man į krūtinę.

- Štai čia, pas tave ir niekur kitur, yra tavieji gražiausieji slėniai, bei tauriausieji kalnai. Jei tau pavyks savyje visa tai pamatyti, tuomet tavosios mintys ir jausmai, tarsi ši kaimenė, ganysis ramiai besimėgaujant sočiu, sultingu maistu. Netgi svajonės sulauks tikrojo, savojo meto ir išeis užtikrintai, ir išdidžiai pakėlę į dangų pergalingus aukso ragus…

Patiko (6)

Rodyk draugams



18 komentarai

  1.   Alastarr 2010-09-08 22:12:17

    pakylėjančiai šilta. viltinga gražu. ir tikra tiesa. mumyse slypi nuostabus pasaulis :)

  2.   vynousmirth 2010-09-08 23:21:53

    Skaityčiau ir skaityčiau.

  3.   inas 2010-09-08 23:42:23

    Džiaugiuosi,kad jums patiko… :)

  4.   ruduo 2010-09-09 08:13:46

    gilios mintys ir nuotrauka tokia zavi :)

  5.   Bernadeta 2010-09-09 12:36:00

    Net Vyriausi Piemenys ne visame kame gali būti geru pavyzdžiu; jie, matau, irgi turi blogų įpročių (turiu galvoje pypkutę:)). Aš čia šiaip sau, neturiu ko prisikabinti, kai tokia vaizdinga miniatiūra:)

  6.   GLUOSNIS 2010-09-09 21:13:28

    Inai, žmogus turėtų savo sielos pasaulį treniruoti kaip ir fizinį kūną … ir dažniau įsiklausyti į sukauptą išmintį … Ačiū už labai prasmingą miniatiūrą. :)

  7.   silentium 2010-09-09 21:21:55

    Beveik fiziškai pajutau tą tvirtą bakstelėjimą raukšlėtu pirštu.

  8.   inas 2010-09-10 19:16:37

    ruduo - dėkoju,nors nuotraukoje lyg ir ne norvegų atstovas,tačiau ten jau visokio gymio yra,kaip ir visur… :)

    Bernadeta - jei jau kalbėti apie žalingus įpročius,tai nežinau nei vieno iš žmonių,kuris jų neturėtų… ;) Čia aš irgi taip… :) Ačiū.

  9.   inas 2010-09-10 19:20:09

    Gluosni - teisingai,tačiau aš tik papildysiu,kad treniruotės sielos,kaip ir kūno,turėtų būti pagal teisingas programas,nes šiuo metu tiek visko yra,kad galima ir pasiklįsti besitreniruojant… Dėkoju tau :)

    Silentium - tikrai nesiekiau tokios įtaigos… :)

  10.   nelabaisuprantu 2010-09-11 01:18:09

    o jeigu aukso ragai būtų paprasti, sistema irgi veiktų ?

    aišku, p.coehlo irgi turi savo skaitytojų ratą, atrodo, juos čia ir sutraukei. nenusileisk, gali geriau :)

  11.   inas 2010-09-11 16:33:27

    Tikrai sistema veiktų,jei būtų ir ne aukso, nes ragai jau yra kaip sistemos pasekmė,rodantys teisingai eita į tikslą buvo ar ne. Juk puikiai žinome ir tokį posakį:”ragus įstatė”,tik nemanau,kad šie ragai - auksiniai buvo… :)

    Jeigu aš sutraukiau P.Coechlo skaitytojų ratą(nors tuo abejoju),tai nemanau,kad jau taip blogai,tik man klausimas iškilo:kodėl aš galiu geriau? :)

  12.   Bernadeta 2010-09-11 20:21:43

    Deja, nesu P. Coehlo kūrybos gerbėja:)

  13.   inas 2010-09-11 22:09:20

    Bernadeta jau prisipažino… :)

  14.   VK 2010-09-12 00:15:00

    o as esu. :-D

  15.   inas 2010-09-12 00:40:38

    VK taip pat prisipažino… :) Šiaip tai puiku, nematau nieko gėdingo kas liečia skonį,juk mes esame ne “štampai”, o individualybės. :)

  16.   Edita 2010-10-01 14:14:05

    Ech… Labai gražu - net gera ant širdies patapo :)

  17.   inas 2010-10-01 18:50:28

    Na,tuomet ir man gera… :) Dėkoju,Edita :)

  18.   inas.blogas.lt 2011-04-19 14:34:23

    Norvegiska miniatiura 542.. Great idea :)
    [WORDPRESS HASHCASH] The poster sent us ‘0 which is not a hashcash value.

Palikti komentarą