BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

'Be temos'

Man patinka dangus…

Pastebėjau ar supratau, o gal tiesiog taip buvo nuo pradžių, kad man dangus yra kažkas ypatingo. Kas dieną ne vieną kartą pažvelgiu į jį ir regiu vis kitokį. Ir nors matau dangų jau daug metų, matau kas dieną, niekuomet jis man dar nepabodo, akys lig šiol jo vis dar neprisisotino.
Dangus savyje turi neaprėpiamos įvairovės ir nuolatinio kintamumo. Jis gali būti ramus arba audringas, slegiantis arba raminantis, niūrus ar labai spalvingas, šaltas, netgi ledinis arba labai karštas, tarsi žarijų būtų papylusi angelo ranka. Gali būti iki skausmo nykus, net gi bukai geliantis arba turtingas savo istorijomis, spalvų gamomis, debesis įgalinęs visa tai atverti. Pamenu kažkada mano virtuvės langas buvo į vakarus. Ir kada tik panorėdavau, parimęs ant palangės galėdavau stebėti besileidžiančią horizonte saulę ir jos spindulių įvairiai dažomą dangų. Vėliau, kai jau neturėjau šios prabangos, stebėdavau vakaro vaizdus grįžinėdamas iš žvejybos. Neskubėdavau eiti namo per vėstančias pievas, visuomet ganydavau akis tamsėjančiuose horizontuose ir dūsaudavau, kad negaliu užfiksuoti viso to, ką regėdavau.
Gal prieš metus, kartą stebėdamas vakaro rausvėjančius ir geltonuojančius debesis, supratau, kad labai norėčiau piešti, tapyti dangų, tą grožį, už kurį didesnio, tobulesnio ir didingesnio vis nesugebu atrasti. Audžiau šią mintį savyje, bet taip ir neišdrįsau. Pagalvojau, kad dar per mažas esu žmogus, o gal ir pakankamai netalentingas, kad teptuku sugebėčiau perteikti dangų drobėje, nesumenkindamas jo didybės, grožio ir taurumo. Esu regėjęs net gi degantį kryžių dangaus skliaute, po vienos audros, ypatingai prasiskiriant debesims, kad tarp jų švietė kryžiaus formos šviesa. Ir tikrai niekuomet nestatyčiau jokios šventyklos toje vietoje. Ne todėl, kad negalėčiau, bet todėl, kad joks žemiškas grožis, ypatingai žmogaus sukurtas, neprilygs ir mažyčiam potėpiui dangaus skliaute. Dabar kalbu apie jį ir suvokiu, kad ir šimto žodžių man nepakanka išsakyti visko, ką jaučiu jam, kokį matau… Suprantu ir tai, kad taip ir neiškalbėsiu visko net gi dabar, kai toks pilnas esu minčių, žodžių apie jį kalbėti. Suvokiu šiandien tai, kad apie dangų kalbėti nereikia, reikia žiūrėti į jį…
Šiuo metu jau pagaliau turiu aparatėlį daug maž sugebantį užfiksuoti tai, ką akis regi ne tik žemėje, bet ir danguje. Prieš kelias dienas, kai papūtė šaltas vėjas, lietaus sūkurius atnešęs, žvejojau, šlapau ir sušalau. Tačiau jau kildamas namo pažvelgiau į dangų ir sustingau. Pamiršau šaltį ir puoliau drebančiais nuo vėsos pirštais įamžinti šį turtingą rugpjūčio dangų.

Rodyk draugams

“Titaniko” žūtis numatyta, suplanuota ar…?

Perskaičiau keletą keistų ir įdomių faktų, vadinamų sutapimais, kurie šiek tiek verčia pamąstyti ar bent jau nustebti. Kol kas įkeliu du, susijusius su išgalvotom istorijom ir jų pasikartojimu realiam gyvenime.

1 istorija:
“1838 metais amerikiečių rašytojas Edgaras Po parašė knygą „Apysaka
apie Artūro Gordono Pimo nuotykius“. Joje pasakojama, kaip po laivo
žūties 4 jūreiviai liko gelbėjimosi valtyje viduryje vandenyno.
Išprotėję nuo bado trys nužudo ir suvalgo ketvirtą. Apysakoje jo
vardas – Ričardas Parkeris. 1884 metais nuskendo laivas „Magonettas“.
Keturi išsigelbėję, kaip ir anksčiau minėtos apysakos herojai, liko
valtyje. Po ilgų klajonių trise nužudė ir suvalgė ketvirtą. Jo vardas
- Ričardas Parkeris.”

2 istorija:
“Visi gerai žinom „Titaniko“ tragediją
įvykusią 1912 metais. Bet mažai kas žino, jog 1898 metais buvo
išleistas Morgano Robertsono romanas „Bevaisiškumas“. Romano veiksmas
vyksta laive „Titanas“. „Titano“ charakteristikos: ilgis - 243 metrai,
vandens talpa 70 000 tonų, variklių galia 50 000 a/g, greitis 25
mazgų, 4 kaminai, 3 sraigtai. Šaltą balandžio naktį laivas susiduria
su ledkalniu ir nuskęsta..

Po keturiolikos metų tikrasis „Titanikas“ išplaukė į pirmą savo reisą.
Jis buvo: 269 metrų ilgio, vandens talpa 66 000 tonų, galia 55 000
a/g, greitis 25 mazgai, 4 kaminų, 3 sraigtų… Šaltą balandžio naktį
„Titanikas“ susiduria su ledkalniu ir nuskęsta…..

Sutapimai stebina. Rašytojas atspėjo beveik visas katastrofos
aplinkybes: ir knygoje, ir gyvenime abu laivai buvo laikomi
nepaskandinamais. Ir vienam, ir kitam laive trūko gelbėjimosi valčių.
Ir realiame, ir išgalvotame laivuose buvo po 3000 keleivių. ”

Taigi, perskaitęs šiuos keistus sutapimus, trumpam susimąsčiau. Pirmoji, hanibališkoji istorija, nėra tokia stipri, kaip romantiškoji antroji tragedija, tačiau sutapimas gana stulbinatis. Daug nesukdamas smegenų pamačiau tris priežastis, kodėl taip nutiko:

1. Abu rašytojai priklauso kategorijai kūrėjų, kurie dažnai pamiršta elementarius žemiškus reikalus (pav.:pavalgyti laiku, palaistyti kaktusą ir pan.), nes jie pastoviai į kažką įsijautę, kažką mato ne taip, kaip dauguma… Neminint kitų, kiekvienam savitų niuansų, pridursiu tik tai, kad viso to misticizmo ir nerealaus pasaulio suvokimo šaltinius jie turi savitus, iš kurių semiasi kažko, kas sukuria jiems panašius vaizdinius

2. Kita versija - daugiau žemiška, bet nelengvai įgyvendinama. Koks nors individas ar “individusimų” grupė dėl kokių nors priežasčių, jiems vieniems gerai žinomų, nusprendė suorganizuoti - ” ekranizuoti” perskaitytas istorijas realiam gyvenime. Na, laivą pastatyti ir nuskandinti identiškai, gal ir įmanoma. Bet kaip su tuo Parkerio pavardės pakartojimu? Nebent kaip nors įtikinti pasikeisti pavardę prieš vėliau nutinkantį įvykį?

3. Tai tiesiog sutapimai…

Neabejoju, kad kai kam gims ir ketvirta ar 15 - a versija. Mielai perskaityčiau. :)

Rodyk draugams

Deja, mes esame skirtingi

Neseniai įsigijau naują fotoaparatą . Džiaugiausi nepaprastai, galėsiu vėl fiksuoti tai kas man gražu ir tai kas reikalinga. Be to su naujuoju turėjo gautis geresnės kokybės nuotraukos, nes ir priartinimo, stabilumo lygis visai kitas nei mano senojo. Be to funkcijų visokių visokiausių apstu. Žodžiu, kažkas jau į rimtumo pusę turėtų būti. Tačiau…

Pafotografavęs ir nemažai, pradėjau jausti kartėlį, apmaudą, nepasitenkinimą… Visai ne tas ką įsivaizdavau, nesigauna taip, kaip norėtųsi, kaip matau kitų nuotraukose, nors jie lyg ir ne profesionalai, o ir aparatai ne visų tūkstančius kainuoja ( mano, beje, taip pat). Ėmiau gilintis, konsultuotis, mokytis, bet nesigauna taip, kaip norėtųsi ir viskas. Galiausiai nustojau narplioti jo sudėtingąsias funkcijas, nustatymus. Išėjau vakar į gamtą, nusistačiau automatiką ir tiesiog mėgavausi vaizdais, fotografavimu. Leidau jam būti savimi, tokiu koks jis pagamintas, mano pastebėtas ir priglaustas. Pamažu mes abu susidraugavome.Galiausiai supratau, kad tai panašu į žmogų, jo gyvenimą. Būna, norime ar nori dėl mūsų kiti, kad gyventi ne savo, bet kažkieno kito gyvenimą. Tačiau iš to gali gautis didelis nusivylimas, šnipštas, kaip ir man su nauju aparatu. Jeigu jau skirtingi fotoaparatai, prikimšti visokiausių detalyčių ir funkcijų, funkcijėlių, fotografuoja skirtingai įamžindami vaizdą ( jau nekalbant apie apšvietimus, oro sąlygas ir panašiai), tai ko norėti iš mūsų, žmogeliukų, kurie esame dar sudėtingesni aparatai, pilni dar gausesnių ir skirtingesnių detalių, bei funkcijų.

Šiandien trumpam išėjau į parką, pasiėmęs senąjį fotoaparatą: paprastesnį, pigesnį, be to telpantį kišenėje, todėl patogų. Jau geras pusmetis, kaip jo ekranas sudaužytas. Fotografuoti galima, bet nematai vaizdo ekrane. Todėl nemažą dalį nuotraukį gali tekti ištrinti. Fotografavau su juo ir galvojau: nors jis ir „sužeistas“, jau ne išgydomas, bet dar gali gyventi, dar gali nudžiuginti, nors ir ne šimtu procentų…

Tiesa, ištrinti nereikėjo nei vienos. Be to ir kokybe nelabai nusileidžia, kaip tai matosi paskutinėje nuotraukoje, darytoje su senuoju, pigiu ir paprastu, bei sudužusiu aparatu.

Rodyk draugams

Einu paguglinti, bet užklystu į BLOGAS.LT

Su Naujaisiais! Jus visus. Na, tiesiog sėdim su bičiuliais, gerai sėdim…, pažiūrėjome saliutus, matėme visą centrą, tuos, kurie leido pinigus į debesis, sėdim toliau, junginėjame daugiagalimybinius kanalus ir štai dainuoja vieną dainą… Prisimename ją iš vaikystės, bet kieno ji… ? Einu paguglinti, kad sužinočiau, prisiminčiau, bet užklystu senu įpratimu, pasąmonės vingiais į BLOGAS.LT… Todėl, ta proga ir sveikinu visus, labai nuoširdžiai, manau, kiti metai bus geresni, tikiu, viliuosi… Gerai, einu toliau žiūrėti diskotekos 80 - tų… :) ir

Rodyk draugams

MANO “SUGYVENTINIAI”

Šiuo metu kažkokių stiprių anomalijų ir kataklizmų neišgyvenu, viskas kažkaip nusistovėję, aprimę ir jausmuose, ir gyvenime, darbe ir namuose. Netgi jau kažkaip ir susitaikęs esu su tuo, o susitaikyti labai nelengva buvo, kad paskutinį mėnesį, nesvarbu kad vasaros metas, esu vien darbo išvykose ( neaišku kiek dar mėnesių tokių prabėgs), miegu svetimose lovose ir šalia manęs miega visai ne tie asmenys, kokių pageidaučiau. Ir blogybė gal tame, kad keičiasi jie dažnokai. Būtų vienas koks, tai kažkaip priprastum, apsišlifuotum kampais ir gyveni sau… Tačiau tenka beveik kas savaitę vis su kitu gyventi, reikia juk kažkaip sugyventi, vis tik žmonės esame…

Vienas buvo, tai jis alaus pastoviai bėgdavo, bėgdavau ir aš su juo. Kartą tiek Palangoje (ten gyvenome savaitę) prisibėgiojom to alaus, kad jau ir viduje tiems  „kepenams“ ar dar kam negera kartais būdavo. Bet jis leisdavo man nors apsakymus skaityti, skaitydavau kiek norėdavau, šviesą užsidegęs, kai jis jau sapną kažkelintą sapnuodavo. Toks ramus vaikis buvo, gerai sutarėm, net gi labai neblogai… Su kitu gyvenau, tai jam žvejoti vakarais pastoviai reikėjo, be manęs negalėjo, nes tituluojamas juk esu žveju, bent jau ne žvejų tarpe… Tai važiuodavau su juo, ne gana, kad visą dieną kartu, tai dar ir vakarus kaip kokie įsimylėjėliai paežerėje leisti turėdavom… Na, o paskui dar su vienu teko gyventi ar tai sugyventi. Jis tai kalbėtis labai norėdavo, eruditas toks, labai jau giliai kapstantis. Kapstyti tai ir man patinka, bet ne vakarais, kai ramybėje norisi kelias laisvas valandas praleisti… Bet aš jau įsigudrinti pradėjau su pabėgimais. Toks pabėgimų meistras pasidariau: pavalgau ir dingstu į tokią pavėsinę, viešbučio galiniame kiemelyje. Ten mane žiogų muzika apgaubdavo, miela taip, gera. O kai temstant jau uodų brolija prisistatydavo, tuomet tekdavo ir pas kambarioką pareiti. Na, o šią savaitę, tai jau tokį… man į kambariokus įpiršo… Jis nei alaus, nei žvejoti manęs netempia ir šnekėti jam nereikia. Man visa tai - nuostabu, fantastika, tikras rojus būtų. Tačiau žiūrime pav. filmą, kuris jau kaip ir nieko būtų, netgi įsijausti galima. Tačiau išmušė valanda kai jam į migdonis reikia jau keliauti, tai jis šmurkšt iš lovos ir TV laidą iš rozetės, lyg pultelio nebūtų. Bet ne rozetės man gaila, tiesiog taip ir lieku tokioj lengvoj šoko būsenoj į tamsų kampą keliom minutėm žiūrėti, ten kur ką tik mėlynas ekranas švietė. Tačiau tai dar niekis palyginus su tuo, kad jis žiauriai daug agurkų valgo ir tas valgymas labai jau garsus: ryte prabundu nuo garso \”krams, krams…\”, per pietus vėl jo žandikauliai įnirtingai triuškina agurką (dar tokį stambų, neįsivaizduoju iš kur tokių „apkūnių“ jis gauna ), na o vakare ir vėl agurkai… Tai laimė, kad per keletą dienų supratau, jog vyrukas beveik minučių tikslumu atlieka visus ritualus, tad jau žinau, kaip ir man gyventi…

Tai va tokie mano paskutiniai pastebėjimai, reziumacijos, gerai, kad dar ne kremacijos iš mano gyvenimo. Taip skurdokai gal, taupydamas laiką brūkštelėjau, nes nelabai to laiko paskutiniu metu esu turtingas. Pasibūnu dvi dieneles ir pirmadienį vėl “komandiruotė”, tokia jau kaip ir įprasta pasidarė išskyrus tai, kad nežinau su kuo kitą savaitę teks “klumpes kartu sumesti”… :)

Rodyk draugams

PASTARUOJU METU BLOGE TIK “genocidu” UŽSIIMINĖJU…

Nežinau, kaip jūs mielieji Blogas.lt gyventojai, bet aš jau pavargau, pailsau, nusivyliau, viską ką galėjau išbandžiau, pykdamas ir juokdamasis, dantis sukandęs ir pakabinęs… Nuo ko? Kai tik įvedu slaptažodį į šią svetainę ir atsidaro mano administracinis langas, tuoj raudona spalva nudažyti maži, maži skaičiukai plūsteli man į akis, virš užrašo “komentarai”. Su pasibaisėjimu į juos žiūrėdavau, kai būdavo koks 80, po to 100 ar 200 (ne visuomet, aišku, apvaliai)… Galiausiai padariau taip, kad be patvirtinimo dar niekuomet nepatvirtinti komentarai neatsidurtų po rašiniais. Tada šienaudamas juos ieškodavau tikrųjų, o ne reklaminių pasisakymų, kad galėčiau kuo greičiau patvirtinti ir nenuvilti žmogaus sugaišusio savo brangų laiką nuoširdžiai pasisakant… Galėjau visų ir neaptikti, o pavargusiom akim nuo srautinių “I like you post…” nepastebėti ir ištrinti kartu su “šlamštu” bet kurio(s) jūsų mintis. Jei taip nutiko, man labai gaila…

Bet kai prieš keletą dienų, ilgiau nebuvojęs ir nepatrynęs per dieną susikaupusių po kelias dešimtis “I like…”, išvydau … 700 komentarų, kuriuos turėčiau gal perskaityti, gal patvirtinti, na, nors “nužudyti”,išrinti, sunaikinti…, pastėrau visai. Taigi vakar pradėjau trinti, šiandien lyg ir baigiau susidoroti su “nepageidautinais, agresyviais, reklamą kišančiais,kažkokius produktus prakišinėjančiais ir ne visuomet… viagrą (kurios man dar tikrai nereikia), o dabar dar ir “iš rusiškų” ciklas prasidėjo…” Čia toks mane “maloninančios” dėmesio sulauktos išraiškos apibūdinimas, tų raudonų skaičiukų įvardijimas. Galvojate, gal esu negailestingas, kad tiek sulaukto “DĖMESIO” niekais, dulkėmis, nebūtin ar pražūtin nusiuntęs paverčiau? Ne iš karto aš taip su jais. Juokas ima, bet pirmiesiems netgi atsakiau (tiesa, lietuviški buvo, galvos laužyti daug neteko), kitiems gana ilgai svečiuotis leidau, kol…neprisidaugino jų kaip… (esu priėmęs neįžadinius, nesąmoningus įžadus nesikeikti rašydamas, nors tiek savo nuskurusį kultūringumą puoselėdamas :) ).

Taigi dabar, kadangi kiekvieną dieną pasėdėti prie PC neišeina, kai atsidarau šį, minėtą langą, tai ir“šienauju”, “raviu” ar netgi savotišku “genocidu” užsiiminėju, vietoj to, kad ramiai sau kokį tekstuką sukurpčiau ar nuotykėliais pasidalinčiau.  Gal ir liktų tam laiko, bet pavargstu, emociškai, nerviškai pasilipstu, kol išeinu iš to “naikinimo lauko”… O ir įrašų piktam rašyti nesinori… Be to mano “pelytė” taip pat pavargsta (ar pirštai, kurie negailesingai ir ritmingai ją be perstojo spaudo), kai ja stuksenu ir stuksenu kaip koks genys be perstojo kokį pusvalandį. Po to nutylu ir klausausi ar kaimynai vis dar ramūs, o gal jau nepagrįstai įtaria, kad jų pašonėje koks radistas su morzės abėcėle įsitaisęs…

Gal jūs žinote kokių vaistų…, na, ne man, o gal ir man, bet visų pirma nuo to užkrato? :)

P.S.Dar niekuomet man nėra pavykę taip greitai parašyti ir…taip piktai… Beje, sakau, gal man maikutė tokia visai tiktų ir vėliava šita… Bent jau kai su pelyte “kalu”… :)

Rodyk draugams

PAVASARINIAI ŽIEDAI IR… LIGONIAI SCENOJE

Pavasaris, žiedai, kvapai… Užtenka man išeiti į balkoną ir alyvų, žydinčių apačioje, kvapas jau verčia mane iš kojų… Apsinešu iš karto, nereikia jokios kitos “savisvaigos” priemonės… Pakeliu akis, priešais kaštonų žiedų kekės, savo baltumu akina. Nuostabus laikas: grožio, kvapų pasaulio laikas.

Kaip tik šiame laike yra gimusiųjų ir aš jau nuoširdžiai pradėjau jiems pavydėti. Tokiu laiku švęsti gimtadienį? Man nesuvokiama… Tikriausiai nuostabus jausmas: kai jau ir taip gera (pavasariniai žiedai, jų kvapai), o dar tau sveikinimai, dovanos, šypsenos pasipila…

Galvodamas kaip pasveikinti vieną “pavasarinį” žmogutį, prisiminiau vieną dainą. Ne retai jos pasiklausau: ir todėl, kad ji “vežanti”, ir dar dėl kitos, nelabai viešai minėtinos, priežasties. Nusprendžiau nusiųsti šios dainos nuorodą. Atsidariau YouTube, susiradau, paleidau pirmą pasitaikiusį klipą… Jau pati pradžia man patiko: juodi akiniai, rimtas Andriaus veidas… O po to, kad šoktels du “kreizekai” į sceną ir prasideda… ligonių šokis ar tai šėlsmas. Kadangi daina vadinasi “Pavasariniai žiedai”, tai žiūriu ir galvoju: ar jie nuo pavasario kvapų apsinešę ir susirgę (vienas labai, labai apibintuotas)? Ar buvo leisgyviai, žiemos ar tai gyvenimėlio nukankinti, o gal ne į tą skruostą pabučiuoti, ir štai pavasario žiedų “kvapija” ir “grožija” juos gyveniman prikėlė? Bet taip prikėlė, kad … :)

Anksčiau daugiau klausydavau Mango saldžiąją šios dainos versiją (žiemą, gal ir tinka, kai nostalgija kankina). Dabar džiūgauju, atradęs šį klipą, nes tai kas ten vyksta, taip atitinka tam tikras dabartines mano būsenas ir nuotaikėles…

Įkeliu šio klipo nuorodą: http://www.youtube.com/watch?v=bZ2SZQ9Aavc

P.S. Tai šimtasis mano įrašas. Ilgai galvojau koks ypatingas, išlauktas ar išmylėtas, nudailintas ar dar kažkoks jis turėtų būti… Tačiau, kai atradau šios dainos naują ir netikėtą man versiją, negalėjau daugiau laukti kažko dar ypatingesnio… :)

nuotraukos iš google

Rodyk draugams

Stylish blog apdovanojimai… Mėginu kažkaip…

Gavęs iš linoretos kvietimą užeiti į jos tinklapį ir atsiimti apdovanojimą, nustebau, bet nuskubėjau. Gavau. Supratau, kad dabar tai įkliuvau: papasakoti apie save (septynis kartus(!), na, kad ir punktus) , atrinkti dar kitus kandidatus, vertus Stylish blog apdovanojimų, ir dar jiems pranešti. Taigi, pasikasiau pakaušį ir nusprendžiau išsiaiškinti kas tai per monai, iš kokio“holivudo“ ar „bolivudo“ iki mūsų nusidriekė. Tad kantriai ėjau iš apdovanoto tinklapio į kitą apdovanotą ir taip nusikasiau iki kitom kalbom kalbančių, o ten supratau, kad galo žemės neprieisiu, nes ji tikriausiai apvali. Tada dvi dienas sukau galvą: ką dabar daryti ir pamatęs,kad baigiu nusikrapštyti paskutinius plaukus, supratau, kad geriau jau greičiau ir tada padaryti „uh“- atsipūsti. O be to, dar ir Miga man “medalį” įteikė…

Dabar bandysiu septynis kartus apie save papasakoti.

Pirmas kartas: Kiek save pamenu visuomet buvau toks vidutinis: ir gebėjimais, ir ūgiu, ir pasiekimais ( aukščiausi įvertinimai – antros,trečios vietos – piešinių konkursuose moksleiviškame amžiuje). Panašiai ir vėliau, ir dabar – darbuose, gyvenime, neužilgo gal ir amžiuje( tikiuosi). Žodžiu, toks vidutinis vyriškis. Ir vos tik bandydavau aukščiau galvą iškišti, ant galų pirštų pasistiepti, netrukus būdavau pastebėtas, tačiau, su basliu per galvą -  bats ir smagiai į savą padėtį gražintas. Tad, gal sakau ir senatvės sulaukus, panašiai nutiks, taip ir gyvensiu amžinai vidutinio amžiaus vyriškis…

Antras kartas: Bandysiu biografiją papasakoti iš naujo. Jau seniai pastebėjau, kad esu toks „laikotarpių žmogus“ (ne,ne “lietaus žmogus“). Kad ir mano šukuosena. Kai dabar nesu moksleivis ar kareivis( abiem buvau), netgi ne „ofiso vyras“(irgi teko), tai plaukus kerpu retokai, na, kažkur du kartus į metus, o praeitais – tik kartą (daug internete sėdėjau, nespėdavau). Taigi, auginu aš juos, auginu, o vieną dieną brūkšt, beveik pirmu numeriu. Tai neblogai, nes gatvėje manęs ir vėl neatpažįsta. Panašiai ir su pomėgiais: kai vadina mane jau patyrusiu žveju, aš tuo metu jau visas dailės eksperimentuose, o kai jau lipdo dailininko etiketę, būnu pasinėręs į rašalo ir popieriaus stichiją: sėdžiu kur nors po liepa, dūsauju ir eiles rašau…

Trečias kartas: Gal dabar pavyks… Labai mėgstu visa kas sena, todėl senų daiktų neskubu išmesti. Neperseniausiai susirinkau iš protėvių sodybos visas senienas, kokias dar spėjau išgelbėti, susikabinėjau balkone, kitus sandėliuke, kur taip pat vis dar puikuojasi mano vaikystės aplūžusi gitara ir patefonas, su krūva plokštelių. Naujovių niekuomet neskubu įsigyti, nebent labai prireikia. Mano spintoj yra drabužių, kurių vis dar nebuvau apsirengęs… Gal tai savotiškas mano prisirišimas, pripratimas prie turimų daiktų (mašinų keisti taip pat nemėgstu). O gal suvalkietiškų genų įtaka, nes pusiau esu suvalkietis, gimęs ir augęs „ant rubežiaus“ tarp Dzūkijos ir Suvalkijos. Be to vaikystės pamokos: su sulankstytais, parūdijusiais vinimis kalti naujas tvoras( vinis išsitiesinti buvo pirmas mano rimtas darbas).

Ketvirtas kartas. Esu gana ramaus būdo, linkęs verčiau savyje viską sukaupti. Bet juk ir išsilieti kartais reikia, tad kai jau prasiveržia… Toliau nepasakosiu.

Penktas… Nors esu vidutinio statuso, tačiau galiu pasielgti ir labai nestandartiškai, ne pagal taisykles. Paskutinėje klasėje susilažinęs su klasiokėmis iš šokoladuko, nuo sausio mėnesio iki paskutinio skambučio pravaikščiojau su dviejų galų, ilgu plonu kaklaraiščiu, kas pradžioje keldavo visiems didelį juoką. Taip pat jeigu visus dalykus nusirašinėdavau ir labai profesionaliai (maniau, kad ko nereikės gyvenime, mokytis neverta), tai lietuvių literatūra man buvo – šventa. Tiesa, ir brėžinius braižybos pamokose braižydavau tik iš rankos, bet vis tiek sukirto, nes taisyklių nemokėjau. O iš nesenų atsitikimų: kartą lapkričio mėnesį bridau į ežerą išsiimti užstrigusios ir nutrūkusios plūdės, kaip grįžęs į krantą jaučiausi, gerai nepamenu…

Šeštas kartas:Galiu bendrauti su įvairių sluoksnių žmonėmis, taip pat – bet kokio amžiaus. Randu kalbą su visokiais. Vienu metu daug bendravau su benamiais ir jie mane jau savu vadino. Geriausia buvo Anglijoje, kai vaikinai iš Indijos pradėjo mane savo broliu vadinti. Kai mūsų lietuvių brigada rinkdavosi į darbą jie manęs klausdavo: broli, kur tavo draugai? Nežinau, kodėl išskyrė, nors buvo vienas keistas atvejis, bet apie jį gal vėliau - išsamiai… Gal taip yra todėl, kad laikausi principo: kalbėti su kiekvienu jam suprantamai ir išklausyti, netgi jei ir nieko nesupranti. Žinoma, į sluoksnius aukštesnio intelekto lygio nei aš pats, stengiuosi neužeiti. Tačiau būna, kad net su artimiausiais žmonėmis nerandu bendros kalbos arba nesusišneku.

Septintas… Gal pagaliau pavyks… Labai mėgstu ramybę, vienatvę, nemėgstu didelių miestų, labai patinka bažnytkaimiai, o labiausiai – vienkiemiai. Gal, kad augau savo protėvių vienkiemyje, vasaromis po obelimi skaitydamas knygas, ąžuolan įsilipęs įsivaizduodavau esantis indėnas, visiškai susiliejantis su gamta žmogus. Todėl viena iš mano didžiausių svajonių apsigyventi kur nors miškuose, netgi taigoje, trobelėje iš rąstų, kur jokios civilizacijos, jokio skubėjimo, ramybė, grynas oras, paukščių muzika, meškučių repas, na, dar gali būti netoliese koks indėnų kaimelis( čia jau Sibiro neužtektų, bet Kanadoje įmanoma…). Manau, ir raudonodžiai, mane broliu palaikytų…

Dabar sunkiausia dalis. Laikausi tokios nuostatos, kad kiekvienas kuriantis, bet negriaunantis, vertas pagyrimo, gero žodžio, tik reikia atrasti tą gėrį, bent jo daigelį ar užuominą. Todėl dabar pateiksiu tuos blogus, kuriuose lankausi jau netrumpą laiką ir matau gausiai verdant gyvenimą, vis dar surandant jėgų, kantrybės ir fantazijos džiuginti ir stiprinti kitus, jei reikia ir pamokyti. Aš pats daug iš jūsų mokausi, mielieji, ir už tai dėkoju jums.

arbatajuodoji - tai pirmasis blogas, kuriame ilgokai užsibūdavau ir daug ko mokiausi. Stilius - gracingumas.

amiga - jau vien atsidaręs, išvydęs geltoną šviesą, nusiteikiu linksmai ir žinau, kad gausiu porciją juoko, bei išmoksiu naujų, negirdėtų žodžių… Labai savitas blogas.

apple5 - šviesūs, jautrūs įrašai. O ištvermė! Pradėtas 2006m., klausykit, aš dar nebuvau gimęs… :)

bernadeta - į šį blogą, pas Bernadetą, užeinu kaip į namus. Nors ji rašo ne man, bet visuomet kažką tokio gaunu.

brigitelle - labai jautru ir trapu. Dominuoja kūryba, kuri įkvėpė ne vieną mano kūrinėlį.

colia16 - vienas iš ilgiausiai mano skaitomų blogų. Jaunatviškas ir labai potencialus blogas. Iš kur pas ją tiek energijos?

doshaburi - vienintelis, kuriame skaičiau ” romano kūrybą” (nežinau,kaip geriau išsireikšt) ir su nekantrumu laukdavau vis naujos dalies, istorijos apie Emą. Gaila, truputį sustojo, bet viskas dar prieš akis.

gluosnis - tai blogas, kurį skaitydamas aiškiai pajunti meilę Tėvynei, paprastam, kasdieniam žmogui. Man labai artimos jo gvildenamos temos.

Edita - jos bloge labai šviesu. Atvira ir nuoširdi atmosfera. Ji nieko neslepia (ne taip kaip aš - simboliais apsikarstęs).

ieula - labai mieli, jausmingi, kartu ir nuotaikingi įrašai, pilni staigmenų. Užeini paskaityti ir nežinai ką rasi, bet nuviltas nelieki.

linoreta - ar yra BLOGAS.lt kas nežinotų linoretos? Kas nebūtų bent kartą užsukęs į jos tinklapį? Na, gal, bet nelabai tikiu… mane žavi ne tik jos gera nuotaika, bet ir neišsenkamumas.  Kartais galvoju, gal ji tylėjo visus savo gyvenimo metus, o dabar prakalbo? :)

silentium - retokai rašo, bet kai jau išmąsto… Dabar pradėjo kelti piešinius. Užeikit, pamatysit patys, to nupasakoti neįmanoma.

venusofair - jautrus, stilingas, toks - moteriškas blogas. Man labai patikdavo,kai aprašinėdavo filmus, tuomet ir aš užsikrėčiau savitom filmų analizėm.

vynousmirth - tik visai neseniai suvokiau, kad jos įrašai yra - dienoraščiai. Tokiu atveju šie dienoraščiai - fantastiški, labai gilūs, kartais juos palaikydavau kūryba…

Tiesa, pamiršau taisykles:

- Gavęs apdovanojimą išduoda, iš ko jį gavo
- Parašo 7 dalykus apie save;
- Išrenka tuos, kam perduos titulą;
- Jiems praneša gerą žinią.

P.S. Tikiuosi dabar jau ramybę atgausiu, tik labai nepeikit, jeigu kas… :)

Rodyk draugams

KAIP VOICEKAS NAUJUS METUS SUTIKO…

Valandos bėgo, minutės tiesiog šėlo… Nedaug  beliko iki paskutinio dūžio, kuris paskelbs Naujuosius Metus. Dūžio, kurio vieni laukia su viltimi kažko šviesesnio, kiti – su džiaugsmu ar bent jau su šampano taure. Vytas vis žiūrėjo pro langą, už kurio pastebimai merkėsi diena. Ką gi, Naujieji, tai Naujieji, atsiduso jis ir tvirtai užspaudė įpusėtą, storoką knygą. Kuo gi čia užsiėmus? Prie stalo sėsti dar ankstoka, o ir šeimyna ne visa susirinkusi. Knygą padėjo ant stalo, dar kartą mestelėjo žvilgsnį į kiemą ir apsisprendė. Reikėtų mašiną atsikasti. Kiek ji gali kiurksoti po sniego kauburiu lyg Alpių viršukalnė? Nesvarbu, kad šiuo metu nevažinėja ir gal dar ilgai nevažiuos: keliai sunkiai įveikiami, kuras vis brangsta…

Iš sandėliuko išsitraukęs kastuvą, Vytas netrukus jau buvo kieme. Ėmė čežėti kasamas sniegas. Ritmingas garsas galėjo užliūliuoti kiekvieną, tačiau ne tą vakarą, kai visi ruošėsi sėsti prie Naujametinio stalo. Jis dar spėjo pagalvoti, kad žmonės tokias šventes švęs bet kokiu atveju, netgi dar didesnei krizei užgriuvus… Tačiau jo mintis nutraukė:

- Su artėjančiais, Voicekai!

Pakėlęs galvą, Vytas pamatė Stašeką, išspraudusį savo riebų veidą pro balkono langą. Jau ruošėsi pasveikinti ir jis, bet nespėjo.

- Žiūrėk, neužversk mano mašinos, nebent ruoši man tokią dovanėlę Naujųjų proga, - dusliai ir krenkšdamas nusikvatojo kaimynas.

Juokiantis jo platūs žandai kratėsi, o plikė vis dar švietė tirštėjančiose sutemose. Veidas jau buvo įraudęs, matyt, spėta prie šventinio stalo pasėdėti. Vytas atsirėmė į kastuvą, laukdamas kol praeis kaimyniškas juoko priepuolis, ir, naudodamasis tuo, nužvelgė šalimais stovintį juodą, masyvų džipą, taip pat padengtą nemažu sniego sluoksniu. Džipas stovėjo prie Vyto askonos, kurios beveik nesimatė, prasmegusios pusnyse. Pagaliau juoko banga baigėsi.

- Kiek aš tau galiu sakyti, kad nevadintum manęs Voiceku! – juokais pyktelėjęs atkirto Vytas.

- Ė, brol, nesikarščiuok. Tu ką, negirdėjai, ką vokiečiai nusprendė?

- Ne… O prie ko čia tie vokiečiai?

Stašekas pasijuto dar geriau. Nutaisė reikšmingą veido miną, tačiau juoko gaidos vis dar neatsisakydamas:

- Jie dabar pas save leis dirbti visiems, kas tik panorės atvažiuoti iš Sąjungos, žinoma…

- Na ir kas? – nesuprato Vytas.

- O gi, pagalvok, - ir riebus veidas įgavo dar reikšmingesnės išraiškos. - Jau dabar ne taip lengva surasti tikrą, tavo amžiaus lietuvį, kuris dar kiurksotų čia. Tai kas bus kitais metais, kai plūstelės dar viena banga?

- Gerai, o prie ko čia Voicekas?

- Reikia pratintis iš anksto.Na, jei tu liksi, kaip tas paskutinis „mohanas“…

- Mohikanas, - pralinksmėjo ir Vytas, jam Stašeko saviti žodžiai visuomet pakeldavo nuotaiką.

- Ai, koks skirtumas, kad ir – aborigenas! Tai va, turi priprasti prie naujo vardo! – savim patenkintas suprunkštė Stašekas. - Nejau norėsi vadintis Vytu ar netgi – Vytautu, tarp tokių kaip aš „stašekų“ arba tokių „jangų“ ir „ingų“.

- Žinai, Stašekai, su Naujais! Ir baigiam tas nesąmones. Nei čia „mokihanai“, nei kokie „jangai“ negyvens.

- Su Naujais, tai su Naujais, - atsiduso kaimynas ir įsisteibelėjo į Namų valdos sandėlį, kurį nuo mūsų mašinų skyrė skardinė tvora. - Tik, žinok, vaikuti, kad kiemai tušti nelieka, jei išvažiuos vieni, atvažiuos kiti…

Vytas susimąstė, kad Stašekas iš dalies ir teisus: juk tuštuma kada nors būtinai užpildoma. Tiesa, jis dar galėjo paprieštarauti, kad vietiniai vadinami ne aborigenais, bet čiabuviais. Tik klausimas ar tikrųjų čiabuvių aplamai belikę, kai tiek šimtmečių mūsų žemė tėra kryžkelė įvairiom tautom…? Užteks tų diskusijų, jos vis tiek jokios naudos neduoda, nusprendė Vytas ir griebėsi kastuvo. Be to Stašeko putlus veidas buvo jau seniai pradingęs. Vytas ėmė svaidyti užgriebtą sniegą lyg pašėlęs. Mašiną jau beveik atsikasė, reikės dabar, o gal kitą dieną nusivalyti kapotą, nusigramdyti langus. Atsirėmęs į kastuvo kotą, jis susimąstė, žvilgsnio neatitraukdamas nuo tvoros. Keliose vietose vis dar matėsi neapskardintos lentos… Staiga tvora nušvito girliandų šviesa. Vytas dar spėjo nustebti: iš kur jos atsirado? Tačiau beveik tuo pat metu jo dėmesį patraukė tylūs, bet padriki garsai, panašūs į žmonių šnabždesį, sklidę iš anapus tvoros.

xxx

Pasigirdo girgždesys ir prasiskyrė dvi lentos. Pro atsivėrusį plyšį išlindo tamsi, nedidukė galva. Apsidairė… Tada išleidusi keistų skiemenų garsą, ji pradingo, tačiau, kaip paaiškėjo netrukus, labai trumpam. Vienas po kito pro plyšį ėmė lįsti žmonės. Pradžioje tai buvo vaikai, po to išlindo vyras, ištiesęs ranką, padėjo išlipti moteriai. Galiausiai suaugusieji ištempė ir senolį, kuris tuoj pat įkrito į sniego pusnį ir, keista, bet jautėsi labai laimingas. Vytas iš nuostabos išpūtė akis. Pagaliau jis pastebėjo, kad žmonių veidai skiriasi nuo jam įprastų. Visų akys buvo siauros… Jis buvo girdėjęs apie kiniečius, vis dažniau apsigyvenančius mūsų krašte, kad ir labai skurdžiomis sąlygomis. Tačiau, kad gyventų čia, už tvoros, į kurią jis kasdien užmeta akį ne kartą ir ne du! Galvoti nebuvo kada, jis norėjo suprasti kas čia vyksta. Todėl, kad neišgąsdintų, pasitraukė į tamsų šešėlį. Įvirtusieji į kiemą jautėsi gana saugiai.

Vytas, užėmęs kvapą, stebėjo. Jo žvilgsnis vos spėjo fiksuoti įvykius, prasidėjusius apmirusiame kieme. Už langų girdėjosi muzika, šūksniai, spingsėjo girliandos arba blaškėsi mėlynos šviesos, sklindančios iš televizorių ekranų. Kažkas jau šovė šampano butelį, nors dar iki vidurnakčio buvo likę daug laiko. Atrodė, kad žmonės kažkur skuba ir niekam nebuvo įdomu, kas vyksta jų kieme, po jų langais. Kieme, kuris visiems atrodė seniai miręs…

Trys mažyliai, kurių vienas atsitempė rogutes, ėmė čiupinėti mašinas. Patapšnojo ir per Vyto askoną. Galiausiai šešios juodos akutės sužiuro į šalimais riogsantį kalną. Pasirodo, džipas jiems buvo kaip tik. Du iš jų, lyg kačiukai, pasiutišku greičiu užsiropštė ant kėbulo ir… O siaube, Vytas pasuko galvą į Stašeko langus, bet ten šventės vyko pačiame įkarštyje. Vaikai jau stovėjo su rogutėmis ant mašinos stogo ir sprendė, kaip jiems geriau būtų nusileisti. Galiausiai abu sušoko ant jų ir žviegdami pasileido žemyn. Jiems šauniai pavyko nusileisti džipo priekiu ir minkštai nuvirsti į sniegą. Išsigandęs Vytas pradėjo dairytis tėvų, juk reikėtų juos įspėti. Nors ir gerokoje prietemoje, patyrusi žvejo akis greitai juos aptiko. Pradžioje buvo sunku suvokti ką jie daro ir ko tos katės taip šiaušiasi, eidamos ratais aplink porelę. Jie tupėjo po balkonu. Vyras viena ranka gynė nuo savęs benames, pašiurpusias kates, o kitoje laikė krepšį. Moteris kažką rinko. Kartais ji pakasdavo sniegą ir, kažką ištraukusi, mesdavo į krepšį. Kurį laiką pabuvę po vienu balkonu, jie palįsdavo po kitu. Staiga Vytas prisiminė, kad tiek jis, tiek kiti vyrai, grįžę iš žūklės, dažnai atsikratydavo smulkia žuvele, kuri ištraukta atrodydavo dar nieko, bet kai reikėdavo skutinėti… Kai kurie specialiai parnešdavo jas namo ir palikdavo išalkusiom katėm. Žiemos metu žuvis sniege gerai laikydavosi, tad sušalę, benamės katės nors pasisotindavo. Ne, jie negalėjo sau rinkti, svarstė Vytas, greičiausiai - šunims.

Nauji, aštrūs garsai jį privertė atsigręžti į džipą. Vaikai vis dar čiuožinėjo. Tačiau su kiekvienu nauju nusileidimu iš po rogių driekėsi vis didesnės kibirkštys. Matomai, ledo sluoksnis ant kapoto jau buvo įveiktas… Kiek toliau nuo žaidžiančių vaikučių sniege voliojosi senukas, toks mažas, susitraukęs. Jis pasemdavo savo delnais sniego, iškeldavo į viršų, nusišypsodavo ir palaižydavo, o kartais ir gerokai atsikąsdavo. Likusį sniegą mesdavo į viršų, o jam nukritus, kvatodavosi silpnu, bet labai išraiškingu balseliu. Galėjai pagalvoti, kad seneliukas tikrai moka džiaugtis gyvenimu…

Netikėtai linksmybes ir netgi kačių aimanas nutraukė pratisas, širdį veriantis klyksmas. Jis sklido iš lango, kuriame prieš valandėlę kiurksojo Stašeko žandai.Vytas nespėjo gerai įsižiūrėti, pasirodęs šešėlis, greitai dingo balkone. Tačiau iš balso pažino, kad tai buvo skardžiabalsė, Stašeko žmonelė, Vanda. Pasigirdo kiek tylesnis, trūkinėjantis kūkčiojimas, besimaišantis su žodžiais:

- Stašekai, džipas…, džipas Stašekai…!

Vytas įsitempė visu kūnu. Juk jį paskutinį kaimynas matė prie savo automobilio. O ką, jei dabar išbėgs ir ras jį kampe susigūžusį, bent jau stebėjusį ir nesudraudusį įsisiautėjusių vaikų. Tiesa, nesusilaikęs, kad ir iš šešėlio, jis šūktelėjo vaikams, kad pasitrauktų, bet jie tarytum jo nematė ir negirdėjo. Dabar reikėjo viskam pasiruošti. Todėl Vytas, lyg patyręs frontininkas, permetė akimis kiemą, kad įvertinti susidariusią situaciją. Vaikai tupėjo užgniaužę kvapą, pasislėpę už mašinų. Tėvai, prisipaudę prie sienos, akimis gręžė balkono apačią, nes kaip tik tupėjo po tuo, iš kurio pasigirdo klyksmas. Senelis jau nesivoliojo sniege, bet apsidairydamas vis dar lyžteldavo snieguotą pirštinę ir kažką sumurmėdavo. Netrukus langelyje sušmėžavo galva. Iš jos apimties Vytas nustatė, kad tai pats Stašekas.

- Neims galas tos mašinos…, -išlemeno žmogus, nors matėsi kiek pastangų jam tai kainavo. - O jei ims galas, tai… Naujų proga nusipirksiu naują, va!

Vytas nors ir negalėjo gerai įžiūrėti tamsoje, bet puikiai įsivaizdavo, koks pasitikėjimas ir pasitenkinimas nušvietė kaimyno veidą. Tačiau nesuprantamo praregėjimo apdovanotas, Stašekas jau stipriau šūktelėjo, visus nustebindamas:

- Ei, motin, ir mūsų mašiną Voicekas nuvalė! Žiūrėk, sniego tai nėra!

Kaip tik tuo metu vaikai jau buvo išlindę iš savo slėptuvių, matyt, pagalvojo, kad tinkamas metas sprukti. Vėl išgirdę balsą, jie sustingo ten, kur stovėjo. Atsisukęs Stašekas juos pamatė ir neištvėręs nusistebėjo:

- A, tai jūs vaikučiai pabiručiai tokie geručiai ir mano mašiną nuvalėte? Palaukit, tuoj saldainių gausit!

Apvali galva vėl dingo balkone, tačiau naujo jos pasirodymo nelaukė nei pabiručiai, nei tėveliai, kurie bėgdami per kiemą prigriebė dar ir pritilusį senelį. Pastvertas už parankių, jis čiuožė atbulas ant užpakalio, sėmė saujomis sniegą ir kikeno. Netrukus visa šeimyna dingo už tvoros. Tą pačią akimirką užgeso girliandos. Vytas sunerimęs pažvelgė į balkoną. Jis buvo tuščias, tik giliai kambaryje girdėjosi daina, kurią traukė Stašekas su savo svečiais. Vytas pabandė nustatyti, kokią žalą vaikai padarė džipui. Pažvelgęs į jį, suakmenėjo. Sniego kepurė pūpsojo kaip pūpsojusi, nebuvo net žymės, kad kas nors ten bent kartą būtų užsilipęs, o ką jau kalbėti apie pasivažinėjimą. Atsipeikėjęs jis pradėjo juoktis, supratęs, kad kažkokiu būdu jis papuolė į fantazijų pasaulį. Gal, kad šventinis vakaras?

- Oi, Voicekai, tu, Voicekai, - šypsodamasis sumurmėjo po nosim Vytas. – Eik geriau namo žiūrėt Naujametinės programos, kol dar lietuvišką berodo.

Po tų žodžių jis prapliupo juoktis, bet staiga nutilo ir baukščiai apsidairė. Kiemas buvo tuščias, o ir prie langų niekas nekiurksojo. Išsitraukęs iš sniego kastuvą, padaužė jį į kietesnį paviršių. Tada pasikuitęs kišenėse, išsitraukė mobilų telefoną, priėjo prie laiptinės durų ir, spustelėjęs klavišą, nukreipė blausią švieselę į tamsią laiptinę. Prieš uždarydamas laukines duris, dar pagalvojo, kad reikėtų pagaliau pakeisti perdegusias lemputes, gal netgi dar šiandien, kad bent šventinę naktį būtų saugiau išeiti į kiemą.

xxx

Praėjus šešetui valandų kiemas kaip niekad buvo pilnas linksmų kaimynų ir netgi praeivių. Šaudė petardos visame mieste, o taip pat ir po langais. Vytas, stebėdamas subruzdimą kieme, bandė prisiminti kada Naujų Metų naktį matė tokį sujudimą?

Sekančią dieną apie pietus, išėjęs išmesti šiukšles, laiptų aikštelėje jis sutiko du svirduliuojančius vyrukus, šventusius trimis aukštais žemiau. Jie laiptinėje keitė perdegusią lemputę.

Rodyk draugams

Daug sveiko jumoro Naujaisiais!

Naujųjų proga noriu palinkėti visiems mums ateinančiais metais, o gal netgi ir visais likusiais išgyventi bet kokiose situacijose, bet kokiu metu ir, manau, kad mums tai gali padėti tam tikras žvilgsnis, tam tikras pamatymas. Vienas iš jų būtų - jumoras. Manau, kad jei ir netektume visko, tai sveikos ironijos iš mūsų negali atimti niekas. Todėl linkiu daug šypsotis ir nebijoti pasijuokti, visų pirma patiems iš savęs. Štai, kad ir šioje nuotraukoje: kasdienis šio meto vaizdelis. Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kad tame vaikai( ir gal ne tik jie) pamato kalnelį, labai tinkamą čiuožinėti su rogutėmis…

Džiaugsmingų Naujųjų Metų!

Rodyk draugams

Senesni įrašai »