BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

'Eilės'

Ištrauktas…

Kritau…Tuščias ir skambantis,lyg kibiras į šulinį.Panirau į tamsą.Vandenys apsėmė mane.Galvojau -  tai mirtis…Tačiau pajutau kylantis,gal netgi keliamas į viršų.Pasirodo mane traukė atsargios ir rūpestingos rankos.Traukė lėtai ir užtikrintai…Aš nebuvau lengvas,kaip tuomet,krisdamas.Aš buvau pilnas.Sunkus.Jau nebežvangėjau daužydamasis į betonines sienas.Vienodu ritmu artėjau link šviesos…Savyje nešiau vandenį,gyvybę tiems kurie jau buvo šviesoje…

O gal tik dykumos karštyje,laukiantys tikrosios šviesos?

Nuotraukoje : vokiečių dailiniko ERNSTO darbas,atliktas labai įdomia ir savita technika. Man patinka tokie kūriniai,kuriuose ne iš karto pamatai kas norėta pasakyti,pavaizduoti.Šiame matau daug veidų,kuriuos pastebėjau tik po kurio laiko…

Rodyk draugams

Raupsuotų slėnis

Tu nežinai, žmogau,
Kada parkrisi.
Kada purve paskęsi
Lig juosmens,
O gal iki ausų.
Kada raupsais apteksi…
Tau baisu?
Taip būna
Ir, deja,
Nutinka kiekvienam,
Tiktai laiku skirtingu.
Raupsuoto ima
Šalintis beveik visi,
Netgi dažnai,
Prisiekę amžiną draugystę.
Jie bijo susitept
Savo teisumo baltinius
Ar kiautus,
O gal pabalintus karstus…
Dar žaizdos dvokia,
Savo smarve,
Baidančios gerus, švarius,
Gal išdidžius…
Raupsuotų slėnis
Jo belaukia.
Ten jau visi savi.
Vieni kitus supranta,
Guodžia, ašaras nubraukia…
Kažkas ten ką tik,
Kiti - šaknis įleist suspėję.
Nors dauguma
Į kalnus ėjo
Arba skriejo.
Kiti net iš viršūnių
Mus stebėt suspėjo,
Ropojančius
Lyg vabalus žemai.
Gal netgi juokės
Ir save regėjo
Amžinai tenai,
Kažkur aukštai…
Deja, sniegynuose
Beliko tik sparnai
Nulūžę ar apdegę.
Dabar Ikaro
Jie draugai,
Raupsais slėny aptekę.
Ir laukia,
Kol ataugs sparnai…
Gal būt, kai kas
Ir vėl pakils,
Išmokęs pamoką,
Nors skaudžią,
Bet teisingą:

Kai tu aukštai,
Nesmerki tų,
Kurie žemai,
Vien dulkių duona minta.

Nuotrauka: Tai dar viena iš mano fantazijų pieštuku…

Rodyk draugams