BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

'Filmas'

Blinda baigia užkariauti Lietuvą

Kaip ten bebūtų, ką bekalbėtų kritikai, skeptikai ar kitokie nepatenkintieji, mes turime sutikti, pripažinti, kad Blinda prisikėlė ir su nemažu trenksmu. Šis personažas, savotiškas praeities didvyris, svieto lygintojas vėl patraukia link savęs ištisas mases tautiečių. Žinoma, ne kovoti, bet prisiminti vieną iš sunkesnių laikotarpių Lietuvos padangėje.

Žiūrėdamas filmą, pagalvojau, kad ekranizuoti to meto įvykiai šiandien, visai tinkamas laikas nustekentai ir pavargusiai mūsų tautai, tik šiek tiek nuo kitokios priespaudos ar tam tikros „savispaudos“, įkvėpti nors šiek tiek savotiško laisvės gurkšnio, kad ir pusantros valandos žvelgiant į ekraną. Istorija pateikta taip, kad palaipsniui, po truputį, su tam tikrais nutylėjimais ir savotiška intriga, vis ryškiau ir atviriau gaivina ir puoselėje tautinius jausmus, tautinį patriotizmą. Tai supratau, tik žiūrėdamas filmą. Kas iš to? Na, mums tikrai to nėra per daug šiame laikmetyje. Aš, kaip ir gal būt daugelis kitų, pirkau bilietą vedamas smalsumo: kas gi čia tokio sukurta, kodėl taip traukia žmones, kuo ši versija skirsis nuo ankstesnės? Kažkas gal norėjo pamatyti kaip su pagrindine role tvarkosi Mantas, jaunas, žavus ir charizmatiškas dainininkas, bet ne profesionalus aktorius? Dėl masių traukos nelabai supratau, nes žiūrėjau ne masės akimis, bet savosiomis. Ankstesnės versijos ir šios skirtumus labai aiškai pamačiau visuose lygmenyse ir kilo noras dar kartą pasižiūrėti senąją ekranizaciją, ką netrukus, manau, neužilgo parodys kuri nors televizija, naudodamasi susidariusia situacija. Na, o Mantas manęs nenuvylė ir tikrai manau, atsiskleidė dar vienas jo talentas.Tačiau, bet kuriuo atveju filmas „Tadas Blinda. Pradžia“ tapo savotišku fenomenu šiame laikotarpyje, pritraukęs tokią gausybę žiūrovų į kino sales. Nežinau konkretaus skaičiaus pirkusių bilietus, nežinau tos uždirbtos sumos, tačiau salės vis dar pilnutėlės. Ir kad toks susidomėjimas būtų kino teatruose, kai rodoma lietuviška kino juosta, nepamenu.

Kalbant apie patį filmą… Nesinori man kažkodėl nei ypatingai jį komentuoti ar daug kritikuoti, netgi labai girti. Žinoma, kad jame galima aptikti daug neadekvatumo, kai, sakykime, pats pastatymas, filmavimas ir dar tam tikri niuansai jau kažkiek, kad ir nelabai daug, prilygsta holivudiniam filmui, kas ypatingai krenta į akis jau pirmuose kadruose. Tačiau vos tik išsižioja kai kurie „kelintaplaniai“ personažai ar sujuda tam tikru rakursu (žinoma, ne visuomet), ar pakankamai šiuolaikiškai ir vulgarokai nusikeikia, tuoj pajunti ir kitokį kūrinio skonį, kurį, laimei, greitai pakeičia nuostabi kitų aktorių vaidyba. Jokiu būdu nesakau, kad lietuviškas filmas turi būti nelietuviškas, be tiesiog dalinuosi dalele tų pastebėjimų. Kitus pastebėjimus dar kol kas nutylėsiu. Nematau reikalo menkinti Blindos, tuo labiau, kad nieko šioje žemėje nėra tobulo, nei žmogaus, nei kito kokio nors kūrinio. Manau, kad atleisdami pastebėtus netobulumus, turėtume džiaugtis šiuo įvykiu mūsų padangėje. Verčiau šio filmo pasirodymas te įkvepia ir kitus kūrėjus, drąsiai kurti ir kitas, panašaus lygio kino juostas. Juk filmo populiarumas kalba pats už save, pilnoms kino salėms tai patvirtinant, ir įrodo, kad lietuviai neabejingi nei savam kinui, nei savai istorijai.

Na, o jei nusivylėte, kad šis nuotykinis istorinis filmas neprilygsta garsiesiems Holivudo šedevrams, kaip, pavyzdžiui…, kad ir “Narsioji širdis”, tai, blaiviai mąstant, to gal ne labai ir įmanoma pasiekti su keliais milijonais litų biudžete, kad ir kokia svaiginanti suma tai būtų Lietuvos masteliuose.

Jei vis dar nematėte šios ekranizacijos ir kirba klausimas, verta pamatyti ar ne, siūlyčiau patiems pasižiūrėti ir įvertinti, mažiau klausantis tiek profesionalios, tiek… kaimyno kritikos.

nuotrauka iš google

Rodyk draugams

“ELIZABETTAUNAS” arba GYVENTI, IŠGYVENANT BET KĄ

Jis kilęs iš mažo miestelio Elizabettauno, kažkur pasimetusio JAV platybėse. Būdamas dar pakankamai jaunas, per aštuoneris darbo metus Driu padaro svaiginančią karjerą ir tampa ne tik šeimos, bet ir viso miestelio pasididžiavimu. Vyrukas, žinoma, sunkiai ir daug dirba, visiškai nerasdamas laiko pabūti su artimaisiais, net gi jei tai būtų Kalėdos. Šeima sako, kad viskas gerai ir vietoj jo, prie kėdės tiesiog pastato jo nuotrauką, kurioje jis šypsosi. Tiesa, jis dar turi žavią merginą, dirbančią toje pačioje firmoje. Tačiau, vieną dieną netenka ir jos, ir darbo, kuriam visą save buvo atidavęs…

Pasirodo, tik viena klaida, vienas neteisingas sprendimas (jo pareigos buvo gana rimtos) ir jaunasis, perspektyvus darbuotojas apkaltinamas labai stambios bendrovės artėjančia griūtimi: nuostolis viršija … devynis šimtus milijonų dolerių! „Galime suapvalinti šią sumą iki miliardo“, - mesteli jam bosas, vedžiodamas po gigantiško firmos pastato sales ir atsidusdamas, kiek šaunių žmonių išeis į gatvę, kiek nuostabių projektų liks neįgyvendintų. O dėl visko kaltas tik jis, šis jaunas žmogus, firmos gaminamiems batams pašventęs savo gyvenimą…

Smulkiau atpasakodamas šios istorijos pradžią, parodytos kino juostoje „ Elizabettaunas“ (Elizabethtown 2005), noriu kažkiek įvesti į tą atmosferą, parodyti tą naštą, netikėtai, nelauktai ir nepasiruoštai užgriuvusią jauną žmogų tarsi iš giedro dangaus. „Turi prisiimti atsakomybę“, - šiais paskutiniais žodžiais atsisveikina su juo šefas, liepdamas eiti pas korespondentą ir tuo pačiu atleisdamas iš darbo.

Pagalvojau, ką daryčiau aš? Kur ir į kokį kampą pulčiau, išėjęs į gatvę, kelintą sieną praeičiau, kol imčiau į ją traiškyti savo galvą? O gal net į gatvę nespėčiau išslinkti, krisčiau kaip rudeninis lapas, šalnos pakirstas, ten, vietoje, prie šefo kojų? O gal Driu vietoje reikėtų tiesiog bėgti ir slėptis. Kur? Į šeimą, kuri kalba jam, kad niekas kitas iš jų nėra tiek daug pasiekęs? Pasislėpti mieste, šalyje, visuomenėje, kai po kelių dienų visoje spaudoje mirgės jo vardas, kaip didžiojo fiasko sukėlėjo?

Kas žiūrėjote šį filmą, jį transliavo praeito sekmadienio vakarą, be to jau penki metai, kaip rodomas kino ekranuose ( nesuprantu, kodėl tik dabar jį atradau?), matėte, kokį sprendimą sau priėmė Driu. Stebino ir jo išmonė, kaip nutraukti savo gyvenimą ir pakankamai ramūs nervai, bent iš išorės.

Tačiau, kaip ir viena klaida, privertusi jį pasirinkti gyvenimo pabaigą, taip ir vienas skambutis, lemtingas, į kurį nenoriai atsiliepia, priverčia jį dar kažkiek pagyventi. Jo saviegzekucinis planas nedingsta iš galvos, tik nukeliamas keliom dienom į priekį, kai bus sutvarkytas nepaprastai svarbus ir rimtas šeimos reikalas, ką tik mirusio tėvo laidotuvės. Jis nusprendžia kaip nors išgyventi šias dienas, bet tik… kaip nors. Atrodytų, jau puiku, jau gerai, aišku, žiauriai „atpirktas“ jo gyvenimas – miršta tėvas ir nuskamba „savalaikis“ skambutis. Tačiau, kaip matome, Driu jau nebegyvena, o tik egzistuoja. Ir tai tik keliom dienom sau leis taip „pagyventi“. Kodėl? Tolimesni įvykiai, pokalbiai, nuotaikos tiesiog atskleidžia, kad vaikinas nežino kaip reikėtų gyventi su tuo, kas įvyko ir, suprantama, su kaltės jausmu.

Ir štai scenoje pasirodo jauna stiuardesė Kler. Simboliška tai ar ne, bet ji tampa savotiška Driu palydove. Pradžioje - iki Elizabettauno, o po to, atsiradusi šalia jo tas keletą lemtingų dienų, tampa jau daugiau nei drauge ar susižavėjimo objektu. Atsargiai, jautriai ir kartu žaismingai Kler pradeda jį mokyti susigaudyti savyje, prieš tai, atrodytų, tik nerūpestingai leisdama laiką su nelaimingu ir nenusisekusiu žmogumi, iš kurio jai, kaip vėliau sužino, tikrai - jokios naudos. Ji padeda jam keliauti savo sužeistos ir susipainiojusios sielos vingiais, ir spręsti tą amžinąjį klausimą: būti ar nebūti, o jei būti, tai kaip?

Filmas truko dvi valandas, o aš žiūrėjau, mėgavausi ir žavėjausi: ir puikia garsių aktorių vaidyba, kurių nemažai filmuojasi šioje juostoje, ir kelionės vaizdais, lydimais gausios muzikos, ir mažo miestelio smagiais ypatumais. Tačiau už viską labiau mane žavėjo tas gražus vidinis pasaulis, kuris atskleidžiamas Kler personaže. Pagalvojau, ištiesų, tai didelė dovana, jei šalia mūsų atsiranda bent kažkiek panašus žmogus į Kler, kai mes papuolame į nesėkmę, nebūtinai tokią grandiozinę, kaip Driu, kad ir devyniais šimtais milijonų mažesnę. Taip pat su malonumu atvėriau save ir leidau šio filmo užtaisui daryti manyje savo darbą. Nes tai puikus užtaisas, kuris – pakelia, stiprina ir įkvepia gyventi. Gyventi, išgyvenant bet ką. O kartais tas „bet kas“, bent jau man, būna daug, daug… , daug mažesnis.

nuotraukos: iš google

Rodyk draugams

Ar vyrai moka mylėti?

Gal ši istorija padės labiau suvokti tikrą ir vyrišką meilę, deja be galo skaudžią…

Jis neplanavo tapti monstru, žudančiu be jokio reikalo žmones,taškančiu jų vidurius kur pakliuvo. Jis nesvajojo sudraskyti ir savo tėvo,kartais taip pat virstančio žudymo mašina,sugebėjusio ilgus metus tai paslėpti net nuo savo šeimos. Jis tebuvo puikus teatro aktorius,pakviestas grįžti namo,kad surastų kraupiai išniekinto brolio žudiką. Tačiau juk gyvenimas toks nenuspėjamas,kad šypsodamasis mums pateikia ironiškas staigmenas,nežmoniškiausius akibrokštus,kaip ir šioje,pasakos persunktoje, istorijoje,kurioje herojus besivaikydamas žvėrį,pats į jį persikūnija. Panašiai ir mes,gal tik švelnesnėj formoj,be fantastinių elementų,galime tapti tuo,kas mums tik košmariškiausiuose sapnuose tebuvo prisisapnavę :  savo paties didžiausiu priešu, o gal tiesiog - didžiausia visuomenės atmata ir gėda…

Su giliu,nenusakomu liūdesiu ir širdgėla herojus žvelgia į jį karštai pamilusią,bet dar visos tiesos nežinančią,jo paties pamiltą moterį.Jis geriau nei bet kas suvokia,kad likdamas su ja atneš  tik skausmą,o gal ir visiškai ją pražudys. Palikdamas,atrodytų tiesiog atstumdamas,jis te pasako: ” Atiduočiau viską ką turiu,kad tik būčiau sutikęs tave kitokiame gyvenime…” Po šių žodžių,belieka tik atsiduoti žiauraus ir nevaldomo likimo šėlsmui,tikintis,kad atsiras tas,kuriam nesudrebės pakelta ranka,užbaigti jo apgailėtiną ir nežmonišką gyvenimą. O gal tam ryšis brangiausias ir artimiausias žmogus,jo paties mylimoji…?

Visą filmą ( Wolfman 2010 m.) žiūrėjęs kaip gražiai sukurtą pasaką,šiek tiek šiurpoką,pilną kraujo,žarnų ir iššiepto aštriadančio,gauruoto snukio,pagaliau išgirdau minėtus žodžius. Manau,kad tai ir yra raktas į šios istorijos paslaptį.Supratau,kad tai gali nutikti kiekvienam,tik gal būt švelniau ir be transformavimosi į vilkolakį. Tuomet,pasielgęs panašiai kaip šis herojus su brangiu jam žmogumi - mylimąja, gali labai paprastai likti nesuprastas,nes palikai…,laikaisi atstumo,mažiau ar visiškai nepaskambini,vengi susitikti ir panašiai. O juk troškimas tai tyras: kad tie,kas tau brangūs,būtų laimingesni ir apsaugoti nuo tavęs paties…

Štai pasirodo kokia tikroji ta Vilkolakio istorija, nors pradžioj rimtą žiūrovą ir atgrasanti,labai jau stipriai įvyniota į kraupių ir kiek persaldintų siužetų pakuotę…

Rodyk draugams

Robert Pattinson. Naujas vaidmuo nenuvylė…

Prisipažinsiu… Skeptiškai buvau nusiteikęs prieš pradėdamas žiūrėti filmą „ Prisimink mane“ ( Remember me). Tačiau, net neįpusėjus, mano skepticizmas R. Pattinson kuriamu vaidmeniu, išsisklaidė… Ir labai stipriai… Pamačiau, kad tai ne tik gražuoliukas – vampyras, pavergęs ištisą armiją jaunų širdelių, bet ir tikrai gabus, bei perspektyvus jaunas aktorius. Netgi drįsčiau jam pranašauti puikią karjerą ir tolimesniame kelyje kino pasaulyje.

Šioje kino juostoje aiškiai pamačiau jo, kaip aktoriaus gabumus. Likau sužavėtas tuo, kaip jam visai neblogai pavyko susidoroti su nelengvu uždaviniu, kuriant ganėtinai prieštaringos ir tragiškos asmenybės vaidmenį. Nors ir labai savitai, tačiau pakankamai užtikrintai jis įkūnija antivisuomeninį jaunuolį,prieštarauti nebijantį jokiems, mirtį nešantiems, standartams,kurie patogūs ir teikia saugumą didžiąjai visuomenės daliai, tame tarpe ir jo paties tėvui.

Šį filmą siūlyčiau pasižiūrėti ne vien R.Patisono gerbėjams, bet ir tiems, kam ne svetima sudėtingų santykių dilema tarp tėvų ir vaikų, jau ieškančių savęs savarankiško gyvenimo labirintuose…

Pati istorija rutuliojasi labai nenuspėjamai. Subtiliai iki pačios pabaigos išlaikoma intriga ir klausimas: Kuo visa tai baigsis? Ir mane tai žavi. Iki pat pabaigos sau uždavinėjau asmeninį klausimą: Kodėl toks išprusęs tėvas, einantis tokias aukštas pareigas, su savais vaikais elgiasi taip neteisingai ir, sakyčiau, - žiaurokai? To paties klausimo kamuojamas ir pagrindinis herojus. Beje, tėvo vaidmenį įkūnija aktorius Pierce Brosnan. Ir man patiko, kad į šį klausimą lėtai,neskubėdami filmo kūrėjai atsako ne iš karto, palikdami vietos pamąstyti ir pačiam žiūrovui.

Filmo pabaiga – visiškai pribloškianti ir labai netikėta. Manau net didžiausiems „kinomanams“, ne visiems pavyktų ją nuspėti.

Taigi, pakeitęs savo nuomonę šio jaunojo aktoriaus atžvilgiu, pusiau rimtai, pusiau juokais manau, kad ne veltui jis vaidino, visiems kino mėgėjams gerai žinomo, galima sakyti, – grando kino pasaulyje, P.Brosnan personažo įpėdinį (šiuo atveju neatsižvelkime į filmo pabaigą).

Šį kartą apie filmą tiek: jokių istorijos ar personažų interpretacijų, jokių detalių. O jums, jei dar nematėte, malonios peržiūros.

Rodyk draugams

“Gladiatorius”. Jis geras kovotojas,bet…

Daugeliui yra gerai žinomas vienas garsiausių,kultiniu laikomas,meninis filmas – „Gladiatorius“.

Jame taip pat pagrindinį vaidmenį atlieka mano mėgiamas aktorius Russelas Crowe,tačiau ir šį kartą - vis dar ne apie jį.Taip pat ir ne apie tai,kaip mane įkvepia ši tragiška istorija,nors iš jos pasimokyti iš ties yra ko…( Dabar suglaudžiu ausis ir laukiu pasipilančių akmenų krušos…)

Taip,jis neprilygstamas savo srities žinovas, drąsus kovotojas, bebaimis labai realios ir tikroviškai apdainuotos mirties varžovas. Jis – generolas kokių reta. Argi daug matėte tokių,kurie po sunkios kovos (ar darbo),ėję pirmose mirtininkų gretose į mūšį vietoje to,kad plūduriuotų gvazdikėlių prifarširuotose voniose, eina pas likusius gyvus savo žmones. Ne tam eina,kad jį pašlovintų,bet jam rūpi tie,kurie galėtų tiesiog būti eiliniai nežinomieji,bevardžiai tūkstantinės minios vyrukai,vienu rankos mostu pasiųsti mirti ir tą pačią akimirką užmiršti.Tame aš iš ties matau tikrą lyderį,vadovą,žmogų su ganytojiška širdimi,o tokių,pripažinkime,šiais laikais sutinkame ne taip jau ir daug…

Tuomet visiškai suprantamas ir jo besąlygiškas atsidavimas savo Imperatoriui,tam baisiąjam Julijui,virtusiam iš ties mielu senuku.Kai šie du didingi žmonės „šnibždasi“,paaiškėja labai graži,žiaurių mūšių neužkietinta,širdis. Generolas,būdamas nepaprastai įtakinga figūra imperijoje,tarnauja jam uoliai,nuolankiai,neieškodamas sau ypatingos pagarbos ar naudos,tačiau tyliai svajoja apie savo namus,šeimą,javų laukus ir,kantriai laukdamas,tarnystės pabaigos. Ir tai mane nepaprastai žavi.

Nepamenu kiek kartų žiūrėjau šį filmą,bet vėl ir vėl aš grįždavau į jo pradžią,tarsi ieškodamas atsakymo,o kartu ir mėgaudamasis šiose scenose atskleidžiamu herojumi.

Tiesa, nepaminėjau ir to fakto,kad tai buvo žmogus,nepaprastai savimi užtikrintas,žinantis ko nori ir labai stiprios valios,kas man vėl gi padaro tam tikrą įspūdį. Labai gerai šį charakterio bruožą atskleidžia scena,kai mūšio metu,jis ramiai palieka savo įsmigusį kalaviją medyje, gal būt vienintelį tokį visoje imperijoje ir ,manau,vienintelį tokį jam. Juk su ginklu suaugama,kaip ir su geru įrankiu,kuris neša tau sėkmę. Tačiau toliau stebime kaip,pasibaigus mūšiui,jis ramiai sugrįžta į tą vietą ir mėgstamas,vienintelis toks ginklas jau vėl jo rankose. Ką tai byloja? Manau, - užtikrintumą,kad kitaip būti ir negali. Man ši scena tapo tarsi raktu į supratimą tiek šio personažo,tiek visos istorijos.

Tačiau,pasirodo,ne viskas klojasi gyvenime taip,kaip mes numatome,norime ar tikslingai siekiame,nesvarbu kokios stiprios valios ar taurios širdies bebūtume.Likusi istorijos dalis jau alsuoja tragizmu.Patyręs netikėtą ir žiaurią išdavystę iš pačios pašonės, jis pasiduoda, nors  ir ne iš karto. Sąžininga būtų užduoti sau klausimą: ar mes patys atlaikytume tai,ką patyrė jis,išduotas savo paties draugų,radęs brutualiai išžudytą šeimą,paimtas į vergovę ir tampantis,kraujo ištroškusios, minios linksmintoju – gladiatoriumi…Kas nors pasakys,kad buvęs karvedys visgi įgavo jėgų kovoti ir toliau, atkakliai siekti, jau naujai užsibrėžtų, tikslų – atkeršyti savo pažemintojui ir šeimos žudikui.

Jeigu mes keršto troškimą laikome dorybe,kuri tampa mūsų naujo gyvenimo,naujų siekinių varikliu,tuomet ką gi, mes pasieksime savo,kaip ir šis herojus.

Nežinau,kaip aš pasielgčiau jo vietoje,o nepatyrus tokių nesėkmių ir žiaurumų pilnatvės,galiu ir apsigauti,manydamas,kad jau manęs kerštas tai tikrai neužvaldys… Tačiau,nors ir silpnas žmogus būdamas,gal būt ir silpnesnės ugnies degintas, vis tiek tikiu tuo, kad kaip jam, taip ir kiekvienam iš mūsų, kančia ir bet kokie praradimai ateina ne tam,kad siektume panašių tikslu,kaip suvesti saskaitas. Juk radęs aukso grynuolį džiaugiasi kiekvienas,tačiau,kad radinys virstų tikrai vertingu ir brangiu metalu,jis turi praeiti ugnį ir labai kaitrią,kol ji atskiria visokias priemaišas ir nešvarumus…

Taigi,kaip supratote,šios istorijos pabaiga man nepatiko: ji neįkvepia gyventi toliau. O juk mūsų gyvenimas tęsiasi …

Rodyk draugams

“Cinderella Man” arba vieno PELENIAUS istorija

Noriu pasidalinti mintimis iš peržiūrėto filmo,kurį po kelerių metų pertraukos ir vėl suku iš naujo. Tai “Pakilęs iš pelenų” (Cinderella men),kurio pagrindinį vaidmenį atlieka mano vienas mėgstamiausių aktorių, Russelas Crowe. Tačiau ne apie jį dabar noriu kalbėti, nors galėčiau dalintis labai nemažai savais pastebėjimais,kaip ypatingai ir subtiliai šis žmogus sukuria jam patikėtus vaidmenis.

Tad šį kartą apie pačią istoriją, o tiksliau vieną jos brėžiamą liniją,kuri, manau, verta dėmesio kiekvieno iš mūsų,jei mes esame tie,kurie siekiame savo svajonės. O gal galvojame, kad jau esame ją praradę,kažką brangaus,į ką buvome investavę visą savo esybę. Tuomet ši istorija - dar labiau jums. Taigi viskas nuo pradžių…

Sumaitoti veidai,užtinę akys,smūgio pradėti,skriejantys prakaito lašai,krauju atmiešti. Sužvėrėjusi minia kaukia.Ji nori matyti tik pergalę. Jei nerūpi kas tu,svarbu,kad, ištaškęs kiek tik gali priešininko veidą,paguldytum jį,nors tau ką tik lūžo šonkauliai,o sutrankytos smegenys neskiria lempų šviesos nuo oponento apgailėtinos šypsenos.

Kurį laiką jis sugebėjo atnešti tokias pergales ir patenkinti sporto magnatų ambicijas ir pinigines, o taip pat šypsotis sukruvintu veidu,užvesti minią ir tuo pačiu išlikti santūrus,neniekinantis savo varžovo,nepataikaujantis klykiantiems plevėsoms. Tačiau,štai diena,kai didysis sportas parodo jam duris. Jau kuris laikas nebuvo pergalių arba jos per daug “graudžiai” atrodančios,be jokio efekto ir kruvinosios egzotikos. Nesvarbu,kad ką tik lūžo ranka,nieko tai nedomina.Tą suprasdamas, toliau iš paskutiniųjų atlieki ja smūgį,bet,kaip išaiškėja po dešimties minučių,jau - paskutinį…

Jis tyliai pasitraukia į šešėlį,nerodydamas jokio apmaudo,pasipiktinimo ar pagiežos tiems,kurie pasielgė  pagal taisyklę: ” Nuvarytus arklius nušauna tiesa…”. Taip,jis kovoja ir toliau,nenuleisdamas rankų,iš kurių beturi tik vieną sveiką. Tačiau naujoji jo kova jau ne ringas,bet dėl vietos po saule,kai tuo tarpu visa šalis patiria vieną sunkiausių savo gyvavimo periodų,krizę,pavadintą Dižiąja Depresija. Buvęs čempionas pasitenkina ir džiaugiasi keliais doleriais,uždirbtais naktį dokuose ir kiekvieną dieną kyla tas pats klausimas:ar šiandien priims į darbą?

Iš praeities jam tik prisiminimai belieka ir…Tai sukrečianti scena,kuomet jis žaidžia su savo mažąja mergyte,atkišęs jai savo platų delną ir leidžia jai kumščiuoti,mokydamas tiksliai ir tvirtai pataikyti.Tuomet supranti,kad užtenka ir vieno,mažučio žmogaus,kuriam vis dar rūpi tai,kas tu esi iš tikrųjų…

Tačiau gyvenimas rodo ir kitas realijas.Negalėdamas išmaitinti vaikų,juos tiesiog praranda.Tada,pamynęs visas savo, nugalėti sugebančiojo, ambicijas, jis eina ten,kur jį turėtų prisiminti. O gali tik viena,tai ištiesti savo kepurę ir laukti,kol bosai,buvę kolegos susimylės ir įmes kelis skatikus…Tai labai skaudi scena.Tačiau jis tai ištveria,kaip ir visą savęs nurašymą. Buvęs čempionas,romiu veidu,tik jam vienam žinoma,kaip stipriai suspausta širdimi,toliau kaunasi su savo priešininku,su ta rūsčia realybe,kurios nugalėti atrodytų jau neįmanoma.

Tačiau jis tyliai,o tai išduoda tik akys,kai žvelgia į žaidžiančią,kumščiuojančią jo delną,savo mažylę,svajoja…

Ir pasirodo užtenka tik vieno,jau suaugusio žmogaus,kuris iš daugiatūkstantinės minios,vis dar nepraradęs tikėjimo juo,kad ši svajonė taptų realybe.Svajonė dar kartą išeiti į ringą.Įdomiausiu,netikėčiausiu būdu( o juk sakoma antras šansas visuomet duodamas),jis ir vėl ringe.Turėdamas būti tik “mėsa” tam,kuris, nuskynęs pergalę prieš kadaise buvusį čempioną,lips sėkmingai karjeros laiptais,šis žmogus sugeba įvykius pasukti kita vaga. Pergalė po pergalės,neplanuotai visam bokso pasauliui šį žmogų atveda iki pagrindinės kovos,kovos - dėl pasaulio čempiono titulo…

Jis pakilo iš pelenų ir pakilo taip,kad tapo visos milijoninės tautos pakilimo simboliu iš  depresijos,stipriai paveikusios tuometinę Ameriką.Tauta jau turėjo didvyrį,turėjo kuo sekti…

Šis filmas,kurį trumpai bandžiau nupasakoti taip,kaip pamačiau savo akimis,pastatytas pagal tikrus faktus. Šiam boksininkui žmonės davė naują vardą,sakydami : “Tai mūsų Pelenius”.

Rodyk draugams

“Twillight” arba pasitikėjimas Bela

Nusprendžiau pratęsti mintis kilusias šio filmo dvasioje… Susimąsčiau… Kodėl šis filmas toks populiarus jaunimo tarpe? Ar tai tik dėl gražiai, nekasdieniškai pateiktos meilės istorijos? Tačiau plėtojančių šią temą ekranizacijų yra ne taip jau mažai, o tokio pasisekimo visi tikrai nesulaukia. Tad kurgi paslaptis? Aš dar nežinau…Aišku galima ir kritikuoti šį filmą, netgi labai pagrįstai, tačiau negalima nesutikti su tuo, kad kūrinys turi kažkokio žavesio ir gal netgi nelabai suvokiamą, ne būtinai magišką, trauką, peržiūrėti jį iki galo.

Kiek jau yra tekę gyventi šioje žemėje, pastebėjau, kad anksčiau ar vėliau žmogus atsirenka tarp dviejų dalykų(bent jau mėgina tai daryti): tarp to kas tikra ir ne tikra. Ir dar supratau, kad šis atsirankiojimas žmogui gyvenime(jaunam ar senam) yra vienas iš pagrindinių(sąmoningų ar ne).Ne hobis, ne išsidirbinėjimas, ne pramoga, bet – būtinybė. Kodėl?

Ar norisi būti apgautam? Manau, kad tokio nerasi nei vienoje nacijoje, tautybėje ar istoriniame laikotarpyje. O kas mus apgauna? Manau, kad tai kas netikra, jei netgi ir paviršius auksu žiba. Gal ir naiviai, nuvalkiotai pasakysiu: mes visuomet ieškome tikros meilės, tikros draugystės, tikro – nuoširdaus supratimo, pagaliau – kuo tikresnio produkto parduotuvėje (atsikandę kinietiškos, pigios produkcijos). Ieškome kuo tyresnių jausmų širdies, kuriai galėtume patikėti savo paslaptis, kuri nepasijuoktų iš mūsų tokių, kokie esame. Nekalbėsiu apie tai daug, kiek kartų mes jau nusivylėme, kiek randų(ne tik žaizdų) puošia mūsų širdis, netgi širdeles, tarsi medaliai… Tiesa yra ta, kad tokia patirtimi praturtėję, mes tampame atsargūs ir nemaža dalis netgi labai, priklausomai nuo nudegimo laipsnio. Imkime, kad ir tuos pačius Kulinus(vieni pagrindinių herojų). Jų gyvenimai siekia šimtus metų. Kiek jiems teko patirti, nusivilti ir panašiai? Tuomet ar lengva jiems pasitikėti kiekvienu besišypsančiu?

Pasitikėjimas…Manau, gal tai ir yra vienas iš raktinių žodžių, kuris sąmoningai ar ne, rakina mums filmo istorijos duris ir mūsų smalsumo kojas vedžioja jo koridoriais. Trumpai pabūkime tais vampyrais – vegetarais ir paklauskime savęs : ar galime pasitikėti Bela? Juk ji iš rasės tų, kurie mūsų nekenčia, o ką jau kalbėt apie supratimą. Gal ji tik deklaruoja apsimestinę meilę mūsų Edvardui? Kas bus jei mes atversime jai savo namų duris? Galime ir toliau leistis į fantazijas ir spėlioti kokie dar klausimai kilo jiems, taip įtariai sekantiems du įsimylėjėlius, vos tiktai pastebėjus, tačiau grįžkime prie pasitikėjimo klausimo.

Gal aš ir klystu, kad šis klausimas mums vos ne Nr1. Tačiau vien jau vaikščiodamas, svečiuodamasis kituose bloguose(kur manau retas meluoja), pamačiau tai, kas verčia rimtai susimąstyti būtent šia tema. Paskaitinėkite ir pamatysite, kad nemažas procentas rašo, netgi dūsauja: „jis mane metė…“, „ jam atvėriau širdį, bet..“ ir t.t. Manote, tai juokinga ? Man visai ne. Galvojate aš ten įėjęs mėgaujuosi lyg vampyras, tik jau ne vegetaras…? Anaiptol! Ir niekam nepaslaptis, kad tai žiauriai didelė ir gyva problema šių dienų visuomenėje, kur žodžiai, deja, visiškai netekę vertės. Tai antiriterinė, antidžentelmeninė visuomenė. Juk neišpildytais pažadais galėtume išklijuoti savo namų sienas: gal kažkas savo kambarėlį, kažkas ir visą butą, palikdami dar ir kaimynams…Liūdnas humoras, tačiau jais išklijuotos mūsų širdys, o dar, tokie tapetai ne taip jau lengvai ir nusilupa…

Gal kaip tik dėlto Edvardas neskuba Belai atverti savo paslapties… Gal kaip tik dėl to, mes atsidarę savo blogą, mieliau atsiveriame, pasakojamės savo anoniminiams draugams, nei realiesiems, netgi patiems artimiausiems, laukiantiems su gėlėm arba prie butelio…

Baigiant, apie pasitikėjimą noriu pridurti dar kai ką. Negalima jo reikalauti iš kitų, nes taip tik atstumsime, sugniuždysime ir panašiai. Nepatariu ir leistis prievartaujamiems:“tu turi pasitikėti manimi…“ Kodėl? PASITIKĖJIMĄ reikia UŽSITARNAUTI !

Manau, kad Belai tai pavyko padaryti…

Rodyk draugams

“Twillight”arba kitoks gyvenimas…

Mėgstu gulėti naktį tamsoje netrukdomas,išjungęs mobilų telefoną ir visas atsiduoti geram filmui. Tai gal jau mano įprotis, gal būdas užmiršti dienos rūpesčius,nemalonius kasdienybės niuansus ir po to užmigti ramiu, vaikišku miegu ,negalvojant apie rytdienos rutinas. O gal tai nesąmoningas siekinys pereiti į kitokį pasaulį, kurį dar užantspauduoja kartkartėmis aplankantys panašūs sapnai?

Vakar žiūrėjau filmą ,neperseniausiai buvusį nepaprastai populiariu, ypač jaunimo tarpe.Na po to – tęsinys, o trečia dalis sako jau ne už kalnų. Tai „Saulėlydis“…Kai kas nustebsite: tik dabar? Kas mane pažįsta, pažvelgtų ne kasdienišku žvilgsniu ir gal būt teištartų: tu jį žiūrėjai? Tačiau dabar pasiaiškinti nei vienai pusei nesinori, tiesiog ne apie tai rašau. Geriau užduokit klausimą: ar patiko? Jei trumpai, drūtai(kaip mėgsta sakyt mano tėvukas),tai – taip.

Man patinka įvairūs filmai. Taip pat ir tokie, kuriuose fantazija susimaišo su realybe(vėliau suprasite šį junginį). Tuomet pradedu galvoti, o gal tai iš tikrųjų vyksta? Gal mes (na gal tik aš) vaikštome šalia pasaulio, kurio neregime plika akimi, o jis egzistuoja ir yra pakankamai stiprus, įtakingas, svarbus mums, šios žemės dulkelėms arba atstovams(jei taip labiau patinka).

Kažkuriam kadre sustabdęs filmą išėjau į kiemą, į to smarkaus, vakarykščio lietaus glėbį tamsoje. Kadangi mintys sukosi apie filmą, mane aplankė įdomi mintis…

Blogas arba kuri nors panaši internetinė svetainė…Mes, visi tie, įeinantys į tokią svetainę ,užsidedantys anonimines karūnas, gal būt ir pasijaučiame kitaip nei realiame gyvenime? Jeigu taip(aš be abejonės), tai argi tuomet nesame panašūs į šio filmo herojus Kolenus (vampyrų vegetarų šeimynėlę)? Juk kas dieną mes vaikštome kaip normalūs tarp normalių, nieko neįtariančių pažįstamų, kolegų, pagaliau – artimųjų, o jie gal net nenujaučia, bent jau nežino, kad turime ir kitokį gyvenimą. Kad atėjus laikui, momentui mes tarsi transformuojamės į kitą, slaptą pasaulį ,kuriame užsidėję tik mums vieniems žinomą vardą, tampame kitokie. Gal kaip tik tuomet mes ir esame tikrieji ,galintys laisvai atpalaiduoti savo tikrąją prigimtį, tikrus jausmus, tikras mintis. Mes gal būt pasijaučiame panašiai, kaip minėti herojai, kai pasiekia pagaliau savo mišką, savo erdvųjį namą ir kas įdomiausia, labai mielą ,kuriame neaptiksi nei vieno karsto…Ten skamba juokas, groja graži ,maloni muzika ,žaidžiami smagūs žaidimai. Ten nėra įsitempimo, apsimetinėjimo ,baimės būti nesuprastam, net didžiausiems kompleksams slegiamam asmeniui. O kas būtų jei realusis ir pragmatiškasis pasaulis sužinotų tiesą? Manau tiek juos, tiek mus greičiausiai paniekintų, atmestų, o gal ir nukryžiuotų…Po egzekucijos kai kurie „teisieji“,gal ir patys vakare, apsidairę į šalis, slaptai surinktų savo blogo slaptažodį.

Nežinau kaip jūs, tačiau aš visai norėčiau taip gyventi nuolatos(kaip gyvenu bloge ar dar keliose svetainėse…).Gal todėl, kad toks gyevnimas man realesnis už kasdienes realijas? Tačiau ateina laikas ir nusiėmęs savo karūną su užrašu „inas“ einu toliau į gyvenimo mokyklą. Juk pamokas lankyti reikia…

Rodyk draugams