BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

'Kraujo Angelas'

KRAUJO ANGELAS XI Medus

Kad ir kaip būtum priklausomas nuo specifinio gyvenimo ir mąstymo būdingo Slėniui, kokiu dažniausiai pasižymi prarastieji, arba save praradę žmonės, netgi ir tokiu atveju gali įvykti tam tikri pasikeitimai. Kokie? Į šviesesnę pusę… Kalbėti apie tokius pokyčius, jau mano apibūdintoje terpėje, nėra taip lengva ir paprasta. Tačiau juos patirti, bent jau pamatyti atsirandant tave supančioje aplinkoje, tikriausiai, dar sunkiau. Kodėl sunkiau? Todėl, kad tam prieštarauja viskas su kuo susiduri, pradedant nuo savęs ir kito žmogaus, baigiant aplinka ir gyvenimo sąlygomis. Koks buvai ir kokiu virsti, ką jau tau pasakojau, turi stiprią trauką smukti, leistis ar riedėti vis giliau ir giliau į dugną. Kaip tai vyksta, jau pakankamai girdėjai, tad nesikartosiu. Supratau, kad ten, o gal ir kitose panašiose vietose, kad pradėtum mąstyti pozityviau ar bent svajoti apie kažką šviesesnio, turi kažkas nutikti. Kažkas nekasdieniško, ypatingo, gal netgi sukrečiančio ar neįprasto. Sekantis įvykis, kurį noriu papasakoti, buvo kaip tik toks, išmušęs, sustabarėti bebaigiančių, mano smegenų kamščius ir šiek tiek pravėręs užakusias jausmų sroves.

Buvo eilinė diena, niekuo neypatinga, įprasta savo ritmu. Tai vienur, tai kitur mano kaimynai kažką veikė, krapštėsi galvodami, kad dirba labai rimtus darbus. Aš taip pat užsiėmiau vienu svarbiausių reikalų: stebėjau juos, stebėjau paukščius, sukančius virš mūsų ratus, vėl stebėjau žmones… Kitaip tariant, abejingai ir tuščiai leidau laiką. Noriu pastebėti tai, kad kaip tik panašiais, niekuo neypatingais momentais ir gali nutikti kažkas ypatingo mūsų gyvenime. Mano akys jau kelintą kartą užkliuvo už vieno vyruko. Pradžioje pagalvojau, kad jis man įdomus tikriausiai dėl to, nes buvo ne mūsiškis. Tokių retkarčiais užklysdavo, bet apie juos šiek tiek vėliau. Šio vyriškio dar nebuvau matęs. Tačiau vėliau supratau, kad vis dėlto mano dėmesį patraukė jo keistas elgesys. Jis jau kurį laiką pasilenkęs kažką lyg dėliojo, lyg krapštė. Jo veiksmų nesupratau, nes iki pusės buvo uždengtas akmens luito. Nežinau ar mano apatija tą dieną buvo silpnesnė ar nesuprantamo smalsumo pagautas, nusprendžiau prieiti arčiau. Nusižiūrėjau aukštesnį akmens luitą, užsikabarojau ant jo ir ėmiau stebėti.

Tai ką pamačiau buvo atgrasu netgi man, jau spėjusiam visko prisižiūrėti. Vyrukas krapštėsi nudvėsusio liūto viduriuose. Taip, vieno iš tų liūtų, kurie mus puldinėjo. Šis atvejis buvo iš tų labai retų, kai pavykdavo užmušti vienui vieną atslinkusį plėšrūną. Tokių progų netgi mes, abejingumo vaikai nepraleisdavome.

Ilgiau tverti negalėjau. Priėjau prie jo ir be užuolankų paklausiau, ką jis čia išdarinėja. Kai keistuolis į mane pažvelgė, nepastebėjau jokio pamišimo ženklo. Jo gilios, ramios ir šiltos akys mane pribloškė. Tačiau, jose atsispindinti išmintis, man visiškai nesiderino su jo veiksmais. Paslaptingai šypsodamasis, jis jau traukė kažką iš tų bjaurių, dvokiančių vidurių, kažką masyvaus, blizgančios geltonos spalvos… Man šis jo radinys buvo ne tik netikėtas, bet ir labai gerai pažįstamas. Akimirkai nusikėliau į praeitį, kurią jau regėjau lyg sapną. Tačiau niekaip negalėjau patikėti, kad slėnyje ir dar tokioje vietoje galima tai surasti… Kai sugrįžau iš prisiminimų, nepažįstamasis, atsitraukęs keletą žingsnių į šalį, laikydamas rankose, meiliai nužiūrinėjo radinį. Tai buvo medus. Taip, taip, pats tikriausias, laukinių bičių suneštas medus, kurį dabar keistuolis jau kruopščiai nuvalinėjo. Netrukus jis man pasiūlė paragauti to medaus, apgailestaudamas, kad mačiau iš kur jis buvo ištrauktas. Matomai, mano kvaila veido išraiška bylojo apie visišką nesutikimą su jo pasiūlymu. Jis dar kurį laiką tylėjo, tarsi tyrinėdamas mane ar paprasčiausiai rinkdamas tinkamus žodžius, ir pagaliau prabilo:

- Žinai, gal ir geriau, kad visa tai matei. Manau, tu turi suprasti, kad medus nebūtinai randamas gražaus sodo avilyje ar senos giraitės medžio drevėje.

Bandžiau suprasti ką jis tuo nori pasakyti, bet man vis tiek niekaip nesirišo pats medus ir jo suradimas. Laimė, kad tuo jis nebaigė savo kalbos ir tęsė toliau:

- Prie pradėtos minties dar sugrįšiu, tik noriu, kad žinotum apie šio medaus savybes. Kaip suprasi vėliau, jo užvalgius atsigauna regėjimas, protas, netgi jausmai. To jums, Slėnio gyventojams labai reikia…

Mašinaliai linktelėjau galva, nors gerai dar nesuvokiau ko mums reikia ir dėl ko. Aš vis dar abejingai žiūrėjau į šį išminčių, tačiau save pagavau, kad po ilgo laiko vėl bandau judinti savo smegenis, stengdamasis suprasti, ką jis nori pasakyti. Kadangi dar nesugebėjau nieko protingo suregzti, o ir klausimai nebuvo susiformavę ar tiesiog strigo kažkur pusiaukelėje, tiesiog leidau kalbėti jam:

- Tiesa yra ta, kad ir be šio medaus tu gali suprasti kai ką daugiau apie šio Slėnio ypatumus, gyvenimą jame, bei įvairias įtakas, jei tik norėsi mąstyti. Tam turi nesileisti apkvaitinamas nuodingo valgio, nesileisti į tavo bendruomenei būdingus tiesų išvedžiojimus.

Jo žodžiai visų pirma man mušė į smilkinius, tarsi bandydami sugriauti kažkokią neregimą užtvarą, sieną, gana storai susiformavusią bet kokiom tiesom atremti, kurios nebuvo mūsų Slėnio išmintis. Vis dėlto aš norėjau jo klausytis. Gal todėl, kad tai, ką jis kalbėjo, manyje žadino ilgai slopintą klausimą. Tačiau, kaip suvokiau šią akimirką, jis vis dar buvo gyvas manyje: nejaugi tai kas vyksta čia, ką regiu, išgyvenu pats, taip ir nugyvensiu visą likusį gyvenimą? Tas klausimas sukeldavo manyje ilgesnes ar trumpesnes agonijas, nes, kad ir kaip besistengčiau, nesugebėdavau surasti išeities. Tuomet vėl belikdavo nurimti ir susitaikyti su realybe tokia, kokioje buvau, o gal ir būsiu visada…

- Dabar klausykis įdėmiai. Tai ką išgirsi yra labai svarbu, - kalbėjo jis toliau. – Ši dvėseliena, iš kurios ištraukiau medų, tai tarsi simbolis to gyvenimo, kuriame tu randiesi šiuo metu. O šiandieninis tavo gyvenimas arba šis Slėnis, kas yra tau? Manau, kad ne kas kita, kaip praradimai, netektys, nesėkmė, svajonių ir siekių sudužimas… Vienu žodžiu, tai – mėšlas arba dvėseliena…

-Dvėseliena…, - pagaliau išsprūdo man pirmasis žodis, nors ir apgailėtinas, kaip ir aš pats, stovintis ten prieš keistąjį išminčių su medaus koriu.

- Tik jūs nenorite pripažinti, kad tai ką patiriate, atrodo taip atstumiančiai ir smirdi. Todėl paprasčiausiai, kas yra lengviausia, apsirengiate abejingumu, galvodami, kad tai nepramušami šarvai. Iš tikrųjų, tai tik purvini skarmalai ir, kad dar spalvingiau atrodytų, juos papuošiate ironijos ar sarkazmo blizgučiais, ir gyvenate sau toliau.

Jis dar nebaigė, kai, pakirstas kažkokio keisto silpnumo, jau sėdėjau prie pat dvokiančių liūto palaikų, nuo kurių negalėjau atitraukti akių. Man norėjosi liūtišku balsu išstaugti visą skausmą, kurį tariausi praradęs, tačiau, kaip ką tik paaiškėjo, tik uždangstęs purvinais skarmalais ir dar girliandomis papuošęs… Netrukus ant peties pajutau ranką. Jis, pritūpęs prie manęs, giliai, tačiau šiltai žvelgė man į akis. Netrukus išgirdau tai, kas mane sukrėtė labiausiai:

- Aš pats kažkada gyvenau šiame Slėnyje ir gerai žinau, ką jauti tu, bei kiti čia esantys. Dabar tu mane matai ne dažnai, o gal ir pirmą kartą, nes užsuku tik retkarčiais, kad… Na, nesvarbu tai…

Nors pats sėdėjau sukrėstas, tačiau jaudulys pasijuto ir jo balse. Kiek patylėjęs, žmogus kalbėjo toliau:

- Kai pasikeitė mano žvilgsnis, na, sakykim, kitaip ėmiau žiūrėti į šį Slėnį ir visa tai, kas čia vyksta, pradėjau suprasti, kad čia nebūtina pasilikti visam laikui.

Aš išsproginau akis ir jau ėmiau abejoti, kad jis kada nors gyveno šioje vietoje. Nežinau ar jis suprato mano nebylų priekaištą, tačiau toliau kalbėjo tai, kas po truputį tirpdė manyje esančias abejones:

- Nesakau, kad turi grįžti ten, iš kur atėjai, nors neteigiu ir to, kad neįmanoma grįžti. Bet apie tai vėliau, dabar noriu pabaigti pradėtą mintį. Taigi, kartoju: nebūtina čia pasilikti visam likusiam gyvenimui. Tereikia tik pasiimti čia įgytą išmintį, ją apvalyti, kaip tai padariau su medaus koriu, išėmęs iš nudvėsusio liūto, ir keliauti toliau…

- Kur toliau? – išlemenau, o gal netgi ir tyliai išstaugiau susikaupusią neviltį, tokią juodą ir skaudžią, kad tuoj pat pasijutau labai nesmagiai, toks mažas ir apgailėtinas to žmogaus akyse.

Keistasis, vis dar man nesuprantamas, vyriškis nepasimetė. Pajutau, kad jei mudu, bent kažkiek ilgiau pažinotume vienas kitą, jis būtų apkabinęs mane ir leidęs išverkti visą tą sumaištį, kartėlį, viską, ką, pasirodo, nešiojau savyje visą tą laiką Slėnyje. Aš paprasčiausiai buvau apsigavęs, patikėjęs, kad, kaip neliko praeities, taip ir aš jau buvau kitas, naujai besiformuojantis, suradęs pasitenkinimą, gal netgi džiaugsmą naujame gyvenime. Laimė, kad keistuolis neskubėjo kalbėti, jis tikriausiai gerai suprato, kaip nelengva gyvenančiam čia jau netrumpą laiko tarpą, priimti jo kalbamas tiesas. Jis turėjo prisiminti ir tą sulėtėjusį mąstymą, jei toks dar aplamai pas ką nors likdavo… Tad, jausdamas neįvardijamą dėkingumą jam, kad galėjau suprasti jo žodžius, klausiausi toliau:

- Pirmiausiai pradėk norėti. Uždek savyje svajonę, netgi tą, kurią jau buvai visiškai palaidojęs. Žinau, kad tai nebus lengva, bet pasižiūrėk į mane, juk buvau tavo vietoje, apkvaitęs nuo tų pačių gyvačių, netgi neretai nuo raudonųjų… Gėriau tą patį dumblinų balų vandenį ir retkarčiais pakeldavau akis į kalnus…

Jis nutilo, nusuko akis į šoną. Supratau, kad jam nelengva buvo visa tai prisiminti, jis jaudinosi, o aš žiūrėjau, žiūrėjau į jį, kaip tas jūreivis, išsekęs po ilgų plaukiojimų, pagaliau pamatęs švyturio šviesą. Gal ir blausi, tolima buvo ta švieselė, bet tokia brangi, tokia stipri… Mano apmąstymus, prikeltus po gana netrumpo laiko, vėl nutraukė jo balsas:

- Aš jau turiu keliauti, pradžią tu jau turi. Uždek savyje stiprų norą iš čia ištrūkti, o kai vėl susitiksime, nes aš ateisiu, tuomet tau papasakosiu ir daugiau.

Po šių žodžių, jis nebyliai su manimi atsisveikino, pakilo ir nužingsniavo link stovyklavietės. Rankoje žmogus nešė medaus korį. Aš dar ilgai sėdėjau toje pačioje vietoje, paniręs į mintis, tokias naujas ir kartu pažįstamas, kokių jau seniai neturėjau. Grįžęs vakarop į stovyklą sužinojau, kad keistuolis dalino medų mano kaimynams. Jie ne tik skaniai užvalgė, bet, kalbėdamas su jais, pastebėjau jų šviesesnį mąstymą ir švelnesnes, malonesnes nuotaikas…

Rodyk draugams

Kraujo Angelas X sk. Liūtai

Pagaliau mano kompiuteris sutaisytas, jame glūdėję ‘ mano turtai” niekur nedingo, dingo tik virusiukai… Ta proga, kiek pataisinėjęs, ištraukiu seniai atspausdintą sekančią “Angelo” dalį.

LIŪTAI

Į slėnį užklysdavo ir nelaukiamų svečių, kaskart mūsų bendruomenėje sukeldavusių tikrą sumaištį. Tai buvo liūtai. Jie visuomet pasirodydavo netikėtai, nusiteikę papuotauti, tarsi žinodami, kad vieną iš mūsų būtinai nusineš… Kartais jie pasirodydavo gražią, saulėtą dieną, mums besišildant, besidžiaugiant kokiais nors mažyčiais, nereikšmingais malonumais. Būdavo, kad jie atslinkdavo ir debesims užtraukus dangų, kuomet mes laukdavome taip išsiilgto gerojo vandens ir netgi jau ragaudavome pirmuosius jo lašus.

Kaip jausdavomės ir elgdavomės mes per liūtų antpuolius?

Po pirmojo, antrojo ar dar kelinto jų antpuolio, kurį patiri, pradedi jaustis labai nervingas. Bet kada gali pratrūkti, elgtis keistai, kiekvieną įtartinesnį ar judantį šešėlį imi laikyti besiartinančiu plėšriadančiu, tykančiu būtent tavęs. Tačiau su laiku ir augančiu užpuolimų skaičiumi pripranti ir prie šių žvėrių. Jų naktinis staugimas jau nežadina tavęs iš miego, nes žinai, kad naktį jie nepuls. Niekada nebuvo jų naktinio antpuolio. Tad visiškai užtenka tokio žinojimo, kad apsiverstum ant kito šono ir toliau sau pūstum į akį.

Tačiau, kaip jau minėjau, jie ne tik pariaumoti susirenka. Ženklas, kad puls, būna keleto jų atsiskyrimas nuo gaujos. Tuomet šie neskubėdami, tarsi matuodami kiekvieną savo žingsnį, ratais ima artintis link stovyklos. Mes suprantame, kad jie sau renkasi auką. Laukiame ilgai, o jie neskuba, kantrybe tikrai pasižymi. Tai kiekvieno plėšrūno bruožas – žaisti su auka, tarsi užliūliuoti ją, kad ši prarastų budrumą. Kaip reaguojame mes? Ką reiškia laukiame? Tą ir reiškia, kad paprasčiausiai laukiame nes esame pripratę ir prie šio žaidimo. Vėliau supratau, kad priprasti galima ir prie nusinešamo jų grobio. Ir visai nesvarbu, kad tas grobis ką tik šypsojosi tau per pietus, kartu graibant iš vieno dubens ir lukštenant spragintus skorpionus. Taip, tai siaubinga, bet tokia – tiesa, gyvenimiška realija. Tiesiog – pripranti. O pirmą kartą… Pirmą kartą, išvydęs tokį reginį, buvau labai sukrėstas, gal netgi to nepavadinsi sukrėtimu, greičiau šoko būsena ar savotišku paralyžiumi. Pradžioje stovėjau sustingęs, nesuprasdamas, kad tai vyksta iš tikrųjų. Vienas plėšrūnas , nustvėręs už kojos, žeme vilko besiblaškantį, savo riksmu beužspringstantį, man neblogai žinomą vienišių. Jis ir vėl buvo išėjęs pasivaikščioti, tačiau iki mūsų nespėjo pribėgti…

Kurį laiką stebėjau tą vaizdą, klaikesnio dar nebuvau matęs, nors ir daug ko regėjęs. Tačiau vienu momentu atsipeikėjau, matomai, manyje pabudo vis dar gyvas kario instinktas. Staigiai, niekam nieko nesakęs, pasileidau link skerdynių. Nespėjau pribėgti, net gerokai prisiartinti, kai trejetas liūtų, iki žemės prašiepę nasrus, užtvėrė man kelią. Jie artinosi link manęs, o akimis šnairavo į tuos, kurie buvo susispietę man už nugaros. Spėjau gerai įsižiūrėti į prašieptas iltis, galėjau pradėti jau jas skaičiuoti, tačiau mano galvoje blykstelėjo suvokimas: jei nesitrauksiu atgal, ramiai ir atatupstas, tai šiandien stovykloje vakarieniausim ne mes, bet jie. Supratau ir tai, kad dar nevėlu apsaugoti kitus, tad ėmiau trauktis. Jau vėliau sužinojau iš vieno senbuvio, kurį puošė gilus randas per visą krūtinę ir dešinę veido pusę, kad mes per plauką išvengėme masinių skerdynių…

Po šio įvykio ilgai negalėjau nurimti. Neveikė jokie man siūlomi gyvačių nuodai, net gi – raudonųjų. Mano rankos drebėjo. Akis užtvindė ašaros ir kraujas, pro kurį regėjau besišypsantį aukos veidą, kai jis sveikinosi su manimi prieš išeidamas į vieną iš savo klajonių po slėnį. Kitą akimirką vėl ir vėl besikartojantis vaizdas, kai jis blaškosi ir klykia, liūto tempiamas per akmenis… Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai niekuo negalėjau padėti kitam ir dar tokią svarbią akimirką, jau nekalbant apie tai, kad buvau visai šalia. Buvau vienas ir bejėgis, be to jaučiau atsakomybę dėl išsigandusių, susispietusių tarsi avių kaimenė, žmonių. Tokį vaizdą regėjau, kai savyje turėjau priimti sprendimą. Trumpam, dar prieš atsitraukdamas, atsisukęs į juos, pamačiau jų maldaujančias akis. Jie net nežiūrėjo į nirštančias keturkojas pabaisas, jie su siaubu sekė kiekvieną mano judesį, tarsi kokio mažo berniuko, kuris tuoj, tuoj pražudys ne tik save, bet ir visus juos. Keletas vyrų, pasižyminčių atšiauresniu charakteriu, rodė man ženklus, prie smilkinių sukdami pirštu, tik šį kartą be šypsenos ir išsproginę akis, kurios atrodė tuoj sprogs, jei tik žengsiu dar vieną žingsnį į priekį. Kiti tiesiog skrodė mane laukiančiais, drėgnais žvilgsniais, žinodami, kad esu naujokas, dar nepratęs prie slėnio gyvenimo taisyklių. Ilgai mane kamavo klausimas: kodėl jie neatėjo į pagalbą? Nes visi kartu mes būtume įveikę ne tik šią, bet ir dar keletą tokių gaujų. Daug galima būtų apie tai kalbėti, samprotauti, tačiau šį rebusą išsprendžiau vėliau. Savo gėdai turiu pripažinti, kad veikiamas ar tai gyvačių nuodų, ar paprasčiausiai to specifinio vandens, kad ir iš Trijų samčių balos, ir taip pat aplinkos, palaipsniui dariausi abejingas viskam, kas dėjosi šalia manęs. Apatija kitam, nesvarbu kas su juo vyktų, o dažną kartą ir sau pačiam, ėjo ranka rankon su manimi, kaip ištikima draugė, savotiškai mane sauganti, tačiau savo kerais stipriai supančiojusi ilgam laikui.

Rodyk draugams

KRAUJO ANGELAS IX

Atsiprašau tų kas skaitėte “Kraujo Angelą”, kad tris mėnesius niekaip nesugebėjau įkelti tęsinio. Kad nereikėtų įtempti atminties kas buvo prieš tai, priminsiu. Pagrindinis veikėjas sutinka Kraujo Angelą, kuris nuolatos susižeidžia rankas į savo sulūžusių sparnų liekanas. Šis paslaptingasis pasirodydavęs, kada jam patikdavo, pasikviečia herojų į savo namus, kur pasakoja savo istoriją: kaip jis atsidūrė Slėnyje, netekęs sparnų; ką išgyveno pirmosiomis dienomis; apie tai ką gėrė ir kuo maitinosi… Toliau tęsiu gyvenimo Slėnyje istoriją.

NAUJI POJŪČIAI

Noriu paminėti ir apie tam tikrą savijautą, kurios iš karto nesupratau. Pradžioje pastebėdavau tik tam tikru momentu sukildavusius nemalonius jausmus, kuriems akivaizdžių priežasčių nebūdavo. Tik po kiek laiko atsekiau, kad ne tik emocijos, bet ir mano elgesys, bei požiūris į gyvenimą keičiasi po kiekvienos sriubos lėkštės ar minėtų šliužų kepsnių. Pasirodo, prieš gaminant valgį, mes neištraukdavome jų nuodų, kurie visa tai ir įtakodavo. Dažniausias simptomas būdavo – apatija, abejingumas viskam, kas vyksta aplinkui. Iš vienos pusės man atrodė, kad tai tik į gera ir iš dalies taip mąstydamas, buvau teisus, ypatingai kol buvau ten…Nes apatija savotiškai padėdavo išgyventi, dėl ko daugelis, netgi žinodami, sąmoningai nenukenksmindavo ruošiamo valgio. Manau, kad dar šiandien manyje srovena tų nuodų likučiai, pakankamai sukietinę širdį, kažkada buvusią ganėtinai jautrią…

Man besikeičiant jau minėta kryptimi, pajutau ir kitus pokyčius, tik jau ne vidinius. Pastebėjau, kad su kiekviena diena esu vis labiau priimtinas tarp Slėnio gyventojų. Man tai patiko, todėl kurį laiką visiškai neėmiau į galvą minėtų pasikeitimų ir ramiai sau valgiau kartu su visais netgi ir žinodamas to valgio paslaptį. Nes kur gi daugiau, jei ne ten, tarp tokių pačių kaip ir aš, buvo manieji namai.

Kiekvieną kartą, pakeldamas akis į kalnus, jausdavau, kad mano širdis vis labiau užsidaro tam, kas liko praeityje. Anksčiau galvojau, kad po truputį mano sparnai gis, prarastos jėgos palaipsniui sugrįš. Tačiau viskas vyko priešingai nei aš tikėjausi. Likę kelios apgailėtinos plunksnos iš baltų jau buvo virtę anglies gabalais, kažkokiu baisiu nesusipratimu, likusiu toliau akmenėti nugaros srityje. Aš jau buvau abejingas savo išvaizdai. Ne gana to šis pojūtis ar, tiksliau įvardijant, jausmų atšalimas viskam, kas dėjosi su manimi ar aplinkui, patapo mano kasdiene būsena. Jei anksčiau bijojau grįžti dėl pajuokos, moralų ar panašių reakcijų, kurių galėjau tikėtis iš ten likusiųjų, tai dabar, su kaupu sklidinas abejingumo, nebūčiau paisęs nieko, ką jie sakytų, kaip jie bereaguotų. Tačiau mane stabdė kas kita. Aš nenorėjau, kad manęs būtų gailimasi ir žvelgiama su užuojauta į kažkada buvusį karį, nuveikusį tiek šaunių žygdarbių… Tie ordinai ir medaliai, tie šlovingi praeities prisiminimai, vis mažiau ir mažiau mane jaudino. Be to visa tai nepadėjo gyventi naujomis sąlygomis. Jei pradžioje dar kam nors užsimindavau – kas buvau ir ką veikiau iki Slėnio, tai, keletą kartų sutikęs keistus žvilgsnius, nusprendžiau nedraskyti širdies nei sau, nei kitiems, gal būt ne mažiau praradusiems. Viduje priimtas sprendimas savotiškai suveikė. Jau po kurio laiko, žvelgiant į viršūnes, už kurių akys nenorom vis užkliūdavo, man atrodė, kad visą tą gyvenimą ten, kalnuose – sapnavau, kažkada seniai, seniai… Tačiau visuomet, užsimiršus ir įsirėžus ranką į sparnų liekanas, praeitis vėl prašiepdavo savo žiauraus realizmo šypseną. 

NESAUGUS GYVENIMAS

Jeigu slėnyje jaučiausi saugus nuo kalnų viršūnių įtakos, o gal tiesiog nuo savo baimių prieš baltuosius legionus, tai apie visokį kitokį saugumą galima buvo tik pasvajoti.

Daug nepasakosiu apie tai, kaip kiekviename žingsnyje galėjai užminti gyvačiukei uodegą ar dienos bėgyje ne kartą susitikti ir su riebia barškuole. Dažną rytą prabudęs pradėdavau nuo to, kad savame guolyje išsirankiodavau sutraiškytus arba vis dar bežaidžiančius skorpionus. Ir ką, gyvas? Jie negeldavo? Ir dar kaip… Tačiau po kurio laiko jau nebekreipi dėmesio į tuos šliužus, kaip ir į visas kitas Slėnio bjaurias, nemalonias ir atgrasias detales. Tiesiog tai tampa eiliniu, kasdieniu, netgi monotonišku gyvenimu. Prie to tiesiog pripranti, kaip ir prie sriubos, išvirtos iš „trijų samčių“ šaltinio vandens.

Žinoma, įkandimai neišvengiamai palieka pasekmes. Aišku, pirmiausiai pasikasai panižusias vietas, bet apie tai daug negalvodamas, panašiai, kad valytumeisi ryte dantis. Jei dar spėji, spiri tai gyvatei. Jeigu – skorpionai, paprasčiausiai susirenki į krepšį, žinodamas, kad pietūs jau garantuoti ir neatsisukdamas eini tvarkyti savo reikalų. Nuodai… Jie be abejonės padaro savo. Pirmosiomis dienomis dar pastebėdavau, kad po nemalonios injekcijos, praėjus kuriam tai laikui, ima svaigti galva, apsunksta kojos ir nutirpsta liežuvis, tad gražius žodelius lakštingalos balsu čiulbėti jau nebe išeina. Sulėtėja ir mąstymas. Galiausiai pasidarai viskam abejingas, todėl kitų nuotaikos ar pasiūlymai, jei tokių atsiranda, tavęs jau nebejaudina. Kadangi tai kartojasi kiekvieną dieną, pripranti ir prie tokios būklės, kaip ir prie pačių įkandimų. Tai tampa norma ir po kurio laiko net sunku suvokti, kad galima gyventi ir kitaip.

Nutinka ir kitokių, grėsmę keliančių atvejų, nesusijusių su nuodingais gyviais. Mes gyvenome tiesiog uolose, kur nebuvo nei langų, nei durų. Kai kas prie angos dar apsitverdavo tvoromis, dėliodami jas iš akmenų, bet kas iš to. Jos nesaugojo, gal tik simboliškai duodavo suprasti kitiems, kad manęs, prašau, neliesti, noriu privatumo. Kai kas kreipdavo į tai dėmesį, bet dauguma, kada norėdavo, nekalbant jau apie gyvius, pas tave tiesiog užeidavo. Pripranti ir prie savo privatumo stygiaus ir atsižvelgi su neslepiamu abejingumu į kiekvieną nelauktą svečią. Kartą prabudau nakties vidury ir pajutau, kad kažkas sėdi man už nugaros. Lėtai pasukau galvą, praplėšiau šiek tiek mieguistas akis. Ugnis dar nebuvo visiškai užgesusi. Labai aiškiai pamačiau į mane vėpsantį vieną iš gyventojų. Jis sėdėjo lyg savo namuose, parėmęs ranka smakrą ir nenusakomu, drumstu žvilgsniu, tarsi gręžė mano galvą. Prisiminiau, kad jis buvo vienas iš tų, kurie vakare apsivijo aplinkui savo rankas po raudonąją gyvatę. Keletą sekundžių stebėjau jo stiklines, šiek tiek primerktas akis, tačiau jo šypsena buvo kažkas visai klaikaus. Jis nesureagavo nei tuomet, kai pažvelgiau jo pusėn, nei man užsisukus į drėgną sieną. Tą naktį labai norėjau miego ir prieš užsnūsdamas pagalvojau, kad jei neprabusiu ryte, vadinasi man taip jau buvo lemta. Užmigau tuoj pat ir net nežinau kiek jis ten sėdėjo, ir ką veikė toliau. Kitą dieną apie pietus sutikau jį slėnyje, betampantį akmenis. Tai buvo dažnas mūsų užsiėmimas. Kartais pavykdavo juos iškeisti į ką nors vertingo, kai pro šalį keliaudavo pirklių karavanas. Tačiau dažniausiai nešiodavome juos iš vienos vietos į kitą, tverdami, kad ir tas pačias bereikšmes tvoras. Pagaliau, juk turėjome kuo nors užsiimti.

Taigi, kai jį pamačiau, prisiminiau, kad naktį buvo užsukęs. Ko jam reikėjo? Žudiko žvilgsnis… Tad užkalbinau, nes vis tiktai norėjau išsiaiškinti. Mes pasisveikinome ir pasiteiravau kaip jam naktį miegojosi, o gal ką nors veikė? Jis nuoširdžiai šypsojosi ir prisipažino, kad visiškai nieko neprisimena. Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi.

Visa tai, ką papasakojau, nebuvo malonu, bet tai menkniekis, palyginus su tais pavojais, kurie užgriūdavo ne taip dažnai, tačiau netikėtai ir nusinešdavo vieno ar kito žmogaus gyvybę.

Rodyk draugams

Kraujo Angelas VIII

Staiga Angelas nutilo.Aš vis dar buvau savo vaizduote tame Slėnyje, kuris man pasirodė labai įtikinamas ir esantis kažkur šalia,labai netoli. Klausantis jo kartais atrodė, kad aš pats ten šliaužioju, išgyvenu tai, ką išgyveno jis. Žinoma, kartais pašiurpdavau, ypatingai tuomet, kai jis visgi prisivertė gerti iš tos „trijų samčių“ balos. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jo pasakojimas man priminė mane patį, išgyvenusį tam tikras, kad ir kasdienes, gal ne tokias aštrias situacijas. Supratau, kad jis dar nebaigė, tačiau aš jau buvau dėkingas jam už tą atvirumą ir jau visiškai nebijojau šio keistuolio, besparnio Kraujo Angelo. Susierzinimas ir nesupratimas jo ankstesnio elgesio, buvo likęs kažkur tolimoje praeityje. Jaučiausi guodžiamas ir stiprinamas jo istorijos taip, kad suvokiau labai aškiai: jeigu jam pavyko pereiti tokias kančias ir pažeminimą, tai kur jau man tokiame jaukiame, mažyčių problemėlių pasaulėlyje…

Staiga pagavau save besišypsantį ir susigėdau. Gerai, kad tamsoje sėdėjome, gal jis ir nepamatė. Pažvelgiau į Angelą. Visą tą laiką tylėdamas jis žiūrėjo į mane, skaitydamas mano veidą, tarsi knygą. Jis taip pat šypsojosi, tad aš nusiraminau.

- Gal išalkai? – jo klausime buvo tikras tėviškas susirūpinimas.

Linktelėjau galva, vis dar svajingai besišypsodamas. Mane labai maloniai nuteikė jo susirūpinimas, tikrai jutau stiprų alkį. Tik vakarykščius pietus tebuvau valgęs.

- Tuomet einu žuvies, šviežia, tik šį rytą ištraukiau… Matai, toliau tau pasakosiu ką mums tekdavo valgyti, tad geriau jau užkąskime dabar.

Jis garsiai nusijuokė.Po to parodė man kur yra pakuros, o pats nuėjo į namelį. Neilgai trukus jau sėdėjome prie laužo, tiesiog ant iešmų kepėme žuvis. Valgant mes kalbėjomės, tačiau apie linksmesnius dalykus. Jis pasakojo kokią žuvį ir kuriose šio ežero vietose gaudo, kaip geriau ją paruošti, kad jaustum tikrąjį jos skonį. Aš tiek išgirdau apie žvejybą, kad buvau nemažiau nustebintas, už girdėtą istoriją. Gal labiausiai mane stebino tai, kad jis taip puikiai išmano ne tik sielos dalykus ir vargą, bet ir paprastus žemiškus dalykus, kaip žvejyba ar valgio ruošimas, be to moka maloniai sau leisti laiką.

Užvalgę ir atsigėrę gėlo vandens iš šulinio, mes vėl patogiai įsitaisėme krėsluose i,r keletą minučių tylėdami, tiesiog gėrėjomės žvaigždėmis. Aš jau klausydamas jo pasakojimo stebėjausi, kodėl matau jas tokias ryškias čia, jo sodyboje. Ir kažkuriuo momentu suvokiau, kad stebint jas visiškoje tamsoje, kur nėra gatvių žibintų, langų šviesų, aplamai naktinio miesto spindesio, jos šviečia ryškiau. Mano mintis nutraukė tylus krenkštelėjimas. Nukreipiau akis į Angelą ir suklusau, laukdamas istorijos tęsinio.

KUO MAITINOSI SLĖNIO GYVENTOJAI?

Gyvendamas ten, Slėnyje pripratau ir prie tenykščio maisto. Ten lėkštutėje niekas nebūdavo paduodama, viską reikėdavo pasidaryti pačiam: susirasti ar susimedžioti ir, žinoma, pasigaminti, jei tam dar užtekdavo kantrybės ar noro. Gal taip įpratęs ir dabar labai mielai pasigaunu žuvies, neskubėdamas ją susitvarkau, išsikepu ir pasimėgaudamas valgau. Kodėl pasimėgaudamas? Tuoj suprasi…

Ten mes valgėme šiek tiek kitus dalykėlius, apie kokių tinkamumą mitybai anksčiau net girdėti neteko. Apie vandenį jau girdėjai, kurį gėriau ir,deja, ne paskutinį kartą, ir ne aš vienas. Tos balos ir buvo vieninteliai šaltiniai, kurių vandenį naudojo visi, visokiausioms reikmėms. Kitokio vandens mes neturėjome. Nebent… Kartais palydavo, bet labai retai. Tuomet kaip išprotėję mes lakstydavome, keldami rankas į dangų, atkišę jam savo veidus, plačiai pražioję burnas. Gerai jei po ranka pasitaikydavo koks indas, kad ir pats mažiausias puodelis, tai tokio vandens turėdavome dar visai dienai. Deja, ir taip retas lietus trukdavo labai neilgai. Štai kodėl ten nesimatė žalumos. Tik sausra, dulkės ir akmenys. Tuomet kyla klausimas: tai kuo gi mes mitome, jei niekas negalėjo augti?

Pradėkime nuo sriubos. Taip, mes ją valgėme ir virdavome, kaip jau tikriausiai supratai, iš to paties dumblinų balų vandens. Pasirodo, tie šliužai, kurių pasibaisėjau pirmą kartą juos pamatęs, labai praturtindavo mūsų sriubą. Gyvačių kepsniai ant grotelių ir skrudinti skorpionai būdavo tikras delikatesas, nors - ne kasdienis maistas. Tarp mūsų buvo ir tokie, kuriuos vadinome „gyvačių medžiotojais“. Jie medžiodavo ypatingas gyvates, nes ne visos gyvatės tiko valgiui ir kitokioms reikmėms, nors pastoviai painiodavosi po kojomis. Sakykime, raudonosios gyvatės… Jos labai gerai tiko svaigintis. Kadangi gyvenimėlis ten tikrai buvo ne mielas, tai dažnas iš mūsų ne retą kartą mielai leisdavo tokiai gyvatėlei suleisti savus dantis į ranką ar – koją. Tuomet visi kiti kurį laiką matydavo tokio žmogelio palaimingą veidą. Žmogus užsimiršdavo kur randasi, atrodė, kad jam neegzistuoja jokie vargeliai ir rūpestėliai. Kas įdomiausia, kad apsvaigęs jis visus be galo mylėdavo, bet kuriam galėdavo atiduoti viską ką turėjo, net paskutinį drabužį. Tuo beveik niekas nesinaudojo, nes puikiai žinojo, kad gal rytoj jau jis bus pilnas tariamos meilės kitiems. Tačiau liūdnoji, skaudžioji pusė – ta, kad tai trukdavo ne ilgiau kaip pusdienį. Po to žmogaus ilgai nematydavome, atsigavęs jis tūnodavo kur nors giliame šešėlyje, kaip ir aš pirmosiomis dienomis, gal tik kiek trumpiau. Jam tarsi iš naujo reikėdavo sugrįžti į realybę, kuri taip skyrėsi nuo patirtų jausmų, po raudonosios gyvatės įkandimo. Tačiau, nežiūrint tokių pasekmių, praėjus kuriam laikui, jau neištverdavo kuris kitas ir mielai pirkdavo iš „gyvačių medžiotojų“ laimikį, ir atsiduodavo raudonosios gyvatės valiai.

Rodyk draugams

Kraujo Angelas VII ( Kitoks gyvenimas )

Prasidėjo naujas, kitoks gyvenimas – Šešėlių Slėnyje.

Kai jau atsigavau iš savų skausmų, ėmiau dairytis, bandydamas susigaudyti, kur randuosi. Juk iki tol net pavadinimo nebuvau davęs šiai vietovei. Kaip galėjau ją įvardinti, kai net nežinojau, nesuvokiau kur iš tiesų esu… Geografiškai gaudžiausi neblogai, nes iš viršaus dažnai matydavau šią vietą. Žinojau, kad čia kažkas gyvena, bet argi gilinsies, smulkinsies į kažkokią nereikšmingą, visų pamirštą žemumą, gyvendamas ten aukštai ir pastoviai užsiėmęs svarbiais reikalais…

Kagi, pradėjau pirmas sąlyčio pamokas, pirmąjį pažinimą. Mano akys jau senokai buvo apsipratę prie pilkų, šaltų ir tamsių tonų. Kurį laiką į tokį spalvų skurdumą žvelgiau abejingai. Vėliau tokia monotoniška spalvų gama mane jau erzino, norėdavosi ilgai būti užsimerkus, kad nematyti tų drėgnų, supelijusių, apkerpėjusių akmens luitų, atstojančių man sienas ir stogą. Žodžiu, tai buvo pats tikriausias urvas, mano naujoji buveinė… Tačiau, kaip ne keista, su laiku apsipratau ir jau jausdavausi pakankamai jaukiai, o gal tiesiog išmokau nekreipti dėmesio.

Dar prieš patekdamas čia, buvau girdėjęs, kad slėniuose apstu gyvačių, kitokių šliužų ir skorpionų. Mačiau jų pakankamai jau pirmosiomis dienomis, ir prie pat veido prišliauždavo, tačiau ilgam nesudomindavau nei vieno, kas priešinga buvo vėliau, kai jau buvau sustiprėjęs. Nežinau ar mano abejingumas tiems padarams juos atstumdavo, ar apgailėtina išvaizda? Mane tai nedžiugindavo, bet liūdindavo dar labiau: reiškia jau tiek atstumiantis esu, kad net šliužams neįdomus, darydavau sau tokias išvadas…Galiausiai gavau į tai atsakymą, bet gerokai vėliau, kai tie padarai kartais neduodavo ramybės ištisom dienom ir naktim. Tada kažkaip supratau, kad jie labai tampriai susiję su gyvenimu slėnyje ir visaip stengdavosi suleisti savus nuodus ne tuomet, kai ir taip guli leisgyvis, ir abejingas viskam, bet visiškai priešingais atvejais.

Štai tokiomis nuotaikomis ir pamąstymais pradėjau naują savo gyvenimą, kurį dar ne taip seniai pats būčiau įvardijęs kaip egzistenciją ar netgi – degradavimą. Tačiau šioji „egzistencinė degradacija“ buvo mano dalis, norėjau tuo metu aš to ar ne. Tik tuomet supratau, kad ne viską mes galime lemti ar pasirinkti patys, kad ir labai norėtumėm atsidurti kitokiuose įvykiuose, pergyvenimuose, netgi bandydami į tai sudėti visas pastangas, nieko nepasilikdami rezerve…

Vanduo

Nežinau kiek dienų ar savaičių praėjo, kai pajutau alkį. Ėmęs apie tai galvoti, pradėjau rimčiau dairytis į šalis. Kiek aprėpė mano prigesęs žvilgsnis, mačiau tik akmenis, įkaitusius nuo kaitros, o šešėliuose nemaloniai sudrėkusius. Aplinkui nebuvo ar bent jau nesimatė jokios žolės, net sudžiūvusių stiebelių, kurie išduotų kažkada buvusią gyvybę. Šiek tiek kilstelėjau galvą ir nudžiugau, pirmą kartą per visas tas dienas. Netoliese matėsi kažkas panašaus į vandens balas. Tačiau mano džiaugsmą tuoj ėmė slopinti keistas įtarimas: ar ne iš tų balų ir sklido bjaurus dvokas, prie kurio jau buvau apsipratęs. Alkis, o ypatingai troškulys darėsi vis sunkiau pakeliami iki tokio laipsnio, kad norėjosi suleisti dantis į akmenis ir graužti tą keistą žalumą jų šešėliuose, spėjau, kad tai pelėsiai. Suėmiau save į rankas ir ėmiau koncentruotis į tai, kaip pasiekti regėtą vandenį, kad ir kaip jis bedvoktų.

Iš įpročio pirmiausiai pajudinau savo sparnus, norėdamas juos suglausti, taip elgdavausi keldamasis. Nebuvau dar apsipratęs su tuo, kad vietoj sparnų turėjau žaizdą, be to – neužsitraukusią.

Tad, vos tik pabandžiau sutraukti nugaros raumenis, mane surakino toks skausmas… Tikriausiai kuriam laikui vėl praradau sąmonę. Atsipeikėjau, o galvoje buvo ta pati mintis: pirmyn, prie vandens… Šiek tiek lukterėjau ir atsirėmiau rankomis į žemę. Po to atsiklaupiau, tarsi ruošdamasis maldai, taip tikrinau ar sveikos kojos, ar nors žeme galiu judėti. Lūžių daugiau nebuvo, žinoma išskyrus sparnus. Su kiekvienu raumens krustelėjimu, sudiegdavo dyglys, tačiau juos kentėti galėjau. Sukandau dantis ir nuropojau prie artimiausios balos. Kuo labiau artėjau prie tikslo, tuo stipriau jutau nuovargį ir svaiginantį dvoką. Pagaliau prislinkau. Pažvelgiau į pasiektą savo išsigelbėjimą ir nustėrau…

Skausmingai ir sunkiai mano pasiektas tikslas - pribloškė ir kurį laiką sugebėjau tik žiūrėti, bandydamas suprasti tai, ką regėjau. Vadinamoje vandenvietėje vandens buvo tik kokie geri trys samčiai, visa kita – dumblas, kuriame aiškiai matėsi keistas judėjimas. Atrodė, kad vanduo verda.

Kurį laiką stebėjęs, nusprendžiau, kad dumble šliaužioja gyviai: nei tai stambios kirmėlės, nei tai nedidukės gyvatės. Nebuvau tokių matęs ir aplamai savo gyvenime keletą jų teregėjęs. Neapsakomas pasišlykštėjimas suraukė mano veidą, tačiau gerti norėjosi. Dar pagalvojau, kad tai ko gero tik pradžia, kuri tarsi šaukė be jokio gailesčio man tiesiai į veidą: sveikas atvykęs į tikrą gyvatyną, gyvačių rojų. Sąmoningai, o gal ir ne, vėl pasinėriau į prisiminimus ir mėgavausi jais, sustingęs virš naujojo atradimo. Prieš akis iškilo nukloti stalai, po atviru dangumi, pučiant gaiviam kalnų vėjui: platūs, baltomis iki žemės staltiesėmis, pilni visokiausių valgių. Vien tik duona ko buvo verta, tikra dangiška mana, pati burnoje tirpstanti. Į taures pildavomės paties geriausio vyno, gal ir ne be reikalo vadinamo – eleksyru, pagaminto iš retų vaisių, atsivežtų iš retų vietų ir auginamų tik ten, aukštumose. Kiekvienas, atsigėręs tokio vyno, labai pastebimai atgaudavo jėgas…

Pagavau save taip užsisvajojusį, kad nepastebėjau gausiai iš burnos tekančių seilių. Pažvelgiau aukštyn į kalnus ir tai buvo pirmas kartas per visas tas dienas. Akys jau spėjo apsiprasti su šviesa, tačiau ką aš galėjau matyti, būdamas pačiame papėdės dugne. Ir visgi pamačiau. Tai buvo trys angelai, kurių baltas drabužis ir gražieji šarvai spindėjo saulėje. Jie suko didelius ratus, neskubėdami, mėgaudamiesi vėjo pagautomis srovėmis, lyg ir ruošdamiesi leistis ant vienos iš viršūnių. Žvelgiau ramiai, žinodamas, kad per daug aukštai jie sklando ir manęs pastebėti negali. Be to drabužis ir keletas likusių sparnų plunksnų jau buvo gerokai susitapatinę su slėnio pilkuma, tad sugrįžęs į realybę ir prisiminęs kaip atrodau, vis dar nenorėjau jų matyti. Tačiau, kaip nebūtų keista, savy aptikau ir vos juntamas ilgesio apraiškas. Tai buvo labai jautru ir beveik nepastebima. Trumpam užsimerkiau. Taip, pasirodo mane aplankė labai tikras jausmas, į kurį bandžiau įsiklausyti, kurį norėjau savyje apčiuopti taip, kad galėčiau teisingai nukreipti savo mintis, kurios tekalbėjo viena: gerti, duokit greičiau vandens… Trumpam man pavyko ir štai ką aš supratau. Žinojau, kad į kalną neužlipsiu ir visai nenorėjau ten pasirodyti pačiame puotos įkarštyje. Nes pagal mano paskaičiavimus ir regėtų angelų ramų sklandymą šiandien kaip tik turėjo būti šventė. Bet tas mažytis noras… Tada supratau, kad visai sutikčiau, netgi norėčiau, jei vienas iš jų, tik – vienas, kuris jau dalį šarvų palikęs ir sugebantis aiškiau matyti, geriau suprasti, nusileistų pas mane…

Visas net nusipurčiau, nusprendžiau, kad mane kažkas stipriai paveikė, jog leidausi taip užsisvajoti, gal tas dvokas, o gal jų šarvų žvilgesys. Ilgiau nieko nelaukęs, giliai atsidusau, užmerkiau akis ir palenkiau galvą prie trijų samčių vandens…

Rodyk draugams

Kraujo Angelas VI

Pagaliau jis pradėjo savo pasakojimą, kurio dar praeitą vakarą išgirsti nesitikėjau. Užrašiau jį visą, nieko nepridurdamas, neatimdamas ar kaip nors kitaip savaip interpretuodamas…

ANGELO PASAKOJIMAS

Šešėlių slėnis…

Pradžioje tau noriu paminėti, kad aš labai gerai žinau kas yra kitoks gyvenimas, nei tu išgirsi dabar. Žinau ką reiškia mąstyti šviesiomis mintimis, nešioti savyje tyrus jausmus ir gyventi nuolatos tarp kitų, tokių pačių, kaip ką tik minėjau apie save tolimoje praeityje. Manau, kartas nuo karto paminėsiu ir šios praeities detales…

Tu jau girdėjai, kaip nušliaužiau, pasiėmęs tai, kas liko iš mano lūžusių sparnų, į slėnio šešėlius. Tie šešėliai buvo tokie tamsūs ir gilūs, kad mintyse jau pirmosiomis dienomis daviau pavadinimą savo naujam prieglobsčiui: Šešėlių slėnis…

Gerai, kad kažkaip nesąmoningai pasiėmiau sparnus ir nusitempiau su savimi. Pradžioje jie man tikrai padėjo apsiprasti su šalčiu ir kieta žeme ten, slėnyje, kuriam laikui atstodami guolį. Netgi jutau spinduliuojant iš jų savotišką palaimą, kurios netekau, tačiau su kiekviena diena ji blėso…

Šešėliai. Jie tamsūs ir gilūs, kuriuose galima taip puikiai pasislėpti. Tuomet dar nesupratau, kodėl būtent į juos, o ne įšviesią, aiškiai matomą vietovę aš šliaužiau: ten, kur mane surastų ar bent kas nors galėtų padėti, bent paguosti ar patarti – ką daryti toliau? Man tai buvo pirmas toks smūgis ir be galo skaudus. Ne kiek susmigimas savais kaulais į žemę, bet - vidinis, apvertęs visą mano gyvenimą, pakeitęs mąstymą ir elgesį. Kiek pamenu, tuomet galvoje man sukosi klausimai: Už ką, kodėl, kodėl būtent man? Šie klausimai spaudė man smilkinius ir dusino iš vidaus ne šiaip sau. Labai gerai prisiminiau tuos vaizdus, kai ne tik aš vienas užriesdavau galvą aukštyn ir ne vienintelis laukdavau, kada mus lydėjusieji ar sutinkantys prapliups ovacijomis, džiaugsmo šūksniais, keldami pagarbos šurmulį. O po to, prie bendro vaišių stalo plos per petį ir žavėsis, kraipydami galvas, kiekvienu papasakotu žygdarbiu ten, padangėse…

Šios, staiga ir nuolatos iškildavę prisiminimų nuotrupos, gniaužė ir spaudė gal net labiau, nei iškilę klausimai. Vidinis skausmas nustelbė visus sumušimus, netgi pastovius dūrius į rankas nuo apgailėtinai atrodžiusių sparnų liekanų, kai užsimiršęs susižeisdavau alkūnes. Kurį laiką rankomis pastoviai tekėjo kraujas…

Ilgai, net nepamenu kiek, gulėjau šešėliuose nereaguodamas į nieką, kas dėjosi aplinkui, nejaudino niekas, norėjosi tik išnykti, prasmegti arba, kaip ir daugumai įprasta panašioje situacijoje, pabusti ir suprasti, kad tai viso labo tik susapnuotas košmaras…

Bevaisės brolių pastangos…

Kartais netoliese išgirsdavau žingsnius. Nežinojau ir neturėjau supratimo kieno jie galėtų būti. Aš tik spausdavausi dar labiau po kokiomis nors tarpeklių atbrailomis ir sustingdavau. Iš baimės? Panašiai… Ta baimė buvo ne kas kita, kaip tik nenoras girdėti klausimus, nesvarbu – naivius ar su užuojauta…. Nepamanu kiek praėjo dienų, kai pradėjau girdėti savo vardą. Taip, mane šaukdavo. Kartais matydavau net ir šešėlį, kurį nesunkiai atpažindavau, prasklendantį visai šalia savojo urvo. Bet aš tylėjau ir glaudžiausi prie šaltų ir slidžių sienų…Tu paklausi kodėl taip kvailai elgiausi ir neatsiliepiau manęs ieškojusiems, nors žinojau, kad tai broliai? Visų pirma vis dar buvau pasimetęs, nieko gerai nesuprantantis, galima tiesiog pasakyti: buvau šoko būsenoje arba - be orientacijos. Be to apmaudas ir pyktis, kad tai nutiko būtent man, darė savo…

Kita priežastis, ji gal dar ir stipresnė, aš bijojau. Ko dar bijojau? Kad suprastum, reikia kai ką šiek tiek paaiškinti. Matai, pamenu save tarnybos pradžioje tame legione, kuriame buvau karys. Kai nutikdavo kažkas panašaus kitiems, kaip man, aš ant jų – pykdavau, vietoj to, kad bandyčiau suprasti ir užjausti, padėjęs į šalį savo išankstinę nuomonę. Deja sugebėjau tik skaityti jiems moralus, o geriausiu atveju – ignoruoti. Kodėl aš ir kiti taip elgėmės? Gali būti dėl to, kad mes per daug buvome save apdengę šarvais, kurių spindesys akindavo ir mus pačius ir tuos, kuriems skubėjome į pagalbą. Nepamenu, kaip viskas nutiko, kada tai prasidėjo, tačiau kažkodėl kai kurie iš mūsų nustojome dėtis ant veido šarvų dalis, vadinamas antveidžiais. Nuo to karto mano žvilgsnis į visa kas vykdavo mūšių metu, taip pat - į brolius, ėmė keistis. Pradžioje toks naujas matymas man buvo keistas ir nesuprantamas, ir turiu pripažinti, kad netgi kažkiek gąsdino. Tačiau kažkur, širdies kertelėje, gal ir nestipriai jutau, kad toks žvilgsnis – teisingesnis už buvusį. Negana to su laiku pradėjau matyti, kad ir pats nesu tobulas, ir net labai… Tuomet pradėjau suprasti, kad kiekvienam gali nutikti tai, dėl ko buvau toks greitas ir drąsus smerkti kritusius. Netgi pats bjauriausias nuopolis, koks gali būti šioje žemėje, gali nutikti bet kuriam, net pačiam garbingiausiam iš mūsų ar kitų legionų. Tokią žiaurią tiesą tuomet pradėjau suvokti… Tačiau, kai panašiai imdavau galvoti apie save, suskubdavau nuvyti tas mintis, visaip stengdamasis save įtikinti, kad kaip nors išvengsiu tokio nepriimtino posūkio savo gyvenime…

Taigi dabar nenorėjau matyti, girdėti tokių pačių teisėjų, koks ir pats buvau ilgą laiką. Aišku galėjo būti broliai ir be antveidžių, tačiau nežinojau, kas jie tokie, sklandantys virš mano urvo ir šaukiantys mano vardą…Be to pirmiausiai norėjau kaip nors pats užsilaižyti žaizdas. Kai kas tokį mano sprendimą gal ir palaikytų dorybe, tačiau taip dabar nemanau, veikiau tai buvo išdidumas, gal ir labai užslėptas, skausmo būsenoje sunkiai aptinkamas…

Taip pat tuomet ir dar kurį laiką – vėliau, tebeturėjau vilties, kad mano sparnai sugis, o sustiprėjęs galėsiu grįžti ir pats. Tačiau kaip išgirsi vėliau, tai užsitęsė gana netrumpą laiko tarpą…

Rodyk draugams

Ramybės oazė (Kraujo Angelas V)

Taip ir sėdėjau kurį laiką : viena koja – rasotoj žolėj, kita įstrigusi tarp pedalų. Angelas pradingo kažkur tamsoje. Priešais matėsi ežeras, gal jis ten ir nuėjo plauti savo rankų? Man jau buvo tas pats, tegul sau daro ką tiktai nori. Kas nors gal paklaustų ar nebuvo baugu sėdėti vienam, po visko kas įvyko? O dar tas keistuolis, netaręs nei žodžio, ėmė ir tyliai pasitraukė, palikdamas kažkokioj neaiškioj vietoj, kur šalimais tamsoje paskendęs stūkso nežinia kieno namas…Kas gi jame gyvena? Bandžiau svarstyti šiuo klausimu, bet greitai sumojau, kad vis tiek nieko nepešiu ir ėmiau apžiūrinėti vietovę atidžiau. Su tamsa jau baigiau apsiprasti, nes šviesą buvau kažkaip mašinaliai išjungęs.

Gana ryškioj mėnesienos šviesoj galėjau aiškiai matyti, kad šalimais augę medžiai buvo įvairūs ir tikrai ne kokios nors obelys, kurių sodai tokie įprasti pas mus. Tačiau šis sodas, o gal ir parkas, buvo kažkas neįprasto prie vienišo namo paežerėje. Labiausiai atpažįstami buvo kaštonai. Kažkodėl įtariau, kad jų čia buvo daugiau nei keletas. Šių medžių baltos žiedų žvakės spindėjo tamsoje, tarsi jas būtų kas nors uždegęs. Toliau slydau akimis ir atsirėmiau į sidabru spindintį vandenį. Jau anksčiau supratau, kad tai ežeras, o mėnesienoje, jo grožis iš ties buvo vertas dėmesio…

Jutau kaip pamažu grįžta ramybė. Kažkodėl ir toliau pasitikėjau savo naujuoju bičiuliu, nors jis man kuo toliau, tuo labiau panašėjo į vaikščiojančią mįslę, kurią, stengdamasis visaip įminti, tik dar daugiau painiojausi. Nusprendžiau išlipti iš automobilio ir, jau stovėdamas drėgnoje pievelėje, nusirąžiau. „ Ką gi, lauksime kas bus toliau, - pagalvojau sau ir ėmiau dairytis, lyg ieškodamas, kur galėčiau įsitaisyti. Neradęs jokio suolelio, nei akmens, priėjau prie artimiausio medžio ir neištvėręs nusiskyniau vieną žiedų kekę, per daug jau gražūs buvo, kad atsilaikyčiau. Išgirdau žingsnius. Pasisukęs pastebėjau nuo ežero artėjantį siluetą, kuris netrukus dingo giliuose kaštonų šešėliuose. Jam ir vėl pasirodžius, atpažinau, kad tai Angelas. Savo rankose laikė du plačius krėslus. Prisiminiau, kad mano kava taip ir liko net nepaliesta, nuskubėjau jos atsinešti.

Netrukus mudu jau sėdėjome, atrėmę galvas į patogius atlošus ir jau kartu gėrėjomės įspūdingu reginiu. Aš mėgaudamasis gurkšnojau savo atšalusią kavą…

-Žinau, kad nustebai šiandien mano elgesiu,- pagaliau prabilo jis.

- O taip! – išsidaviau nė nemirktelėjęs.

Angelas tyliai nusijuokė, atsikrenkštė ir tęsė:

- Kai sužinosi mano istoriją, o tiksliau jos tęsinį, manau, kad nesistebėsi, bent jau taip, kaip dabar…Kodėl taip ramiai valgiau…

- O rankos? Juk tai to žmogaus kraujas, - neatlyžau aš.

- Nemačiau aš to kraujo, be to, kai valgiau jis jau buvo sudžiūvęs. O šiaip, tai aš vis dar gyvas, kaip matai…

- Gerai, o iš kur tie krėslai? Tu ką, visa tai surežisavai? Žinojai, kad čia atvažiuosime?

Jis neskubėjo. Pakėlęs lėtai ranką, nusiskynė žiedų kekę ir prispaudė ją prie nosies, tarsi norėdamas vienu truktelėjimu ištraukti visus joje esančius aromatus.

- Čia aš gyvenu…Jau kuris laikas, ne taip seniai, bet baigiu apsiprasti,- kalbėjo jis beveik pašnibždomis, taip ir neištraukdamas nosies iš baltos žiedų žvakės.

- Su kuo apsiprasti?

- Kad gyvenimas gali būti toks ramus ir mielas, kaip ši naktis, tie kaštonai ir jų žiedų kvapas…Nežinau kiek tai tęsis, bet jei tai tik pauzė, atokvėpio oazė, mano kelyje, aš vis tiek laimingas…

Po šių žodžių jis pagaliau atitraukė žiedą nuo veido ir paguldė sau ant kelių. Viduje kažkaip jutau, kad tai įžanga į jo istorijos tęsinį ir dabar, kaip niekad anksčiau troškau tai išgirsti.

- Kai tau…, - trumpam nutilau, nes nedrįsau paklaust iki galo, bet pamatęs jo bebaimį, klausiamą žvilgsnį, tęsiau toliau,- na, kai tau lūžo sparnai, tuomet čia ir atsidūrei?

- Ne,- toks tebuvo jo atsakymas.

Kurį laiką mes tylėjom. Nejaukiai jaučiausi uždavęs šį klausimą. Pagaliau neskubėdamas, tarsi rinkdamas žodžius, jis prabilo:

- Jei būčiau sugebėjęs atšliaužti į šią vietą iš karto, šiandien gal būt viskas būtų kitaip…

Angelo balse pajutau skausmą, gal pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai radau jį ant savo laiptų. Aš vis dar nesupratau, kuo jam ypatinga ši vieta. Matyt, spėjęs susitvardyti, jau ramiu balsu, jis tęsė:

- Gal būčiau išsaugojęs savo švelnius jausmus, širdies minkštumą… Gal ji nebūtų tokia kieta, kaip matei šiandien…

Balsas vis dar išdavė likusį susijaudinimą, tik gal vos juntamą.

- Jei atsidurdavau panašioje situacijoje anksčiau, būdavau kažkuo panašus į tave. Man drebėdavo rankos, spurdėdavo širdis. Gal skirtumas tik tas, kad sustingęs nestovėdavau,- tardamas tai jis šypsojosi, tačiau ne įžeidžiančiai, veikiau lyg tėvas, kalbėdamas sūnui.- Po to ilgai neatsigaudavau, pasakodavau savo broliams apie ką tik atliktą žygdarbį… Dabar nesijaučiu jokiu didvyriu. Gal, kad per daug tapo įprasti tokie nutikimai, o gal tiesiog dėl viso to ką patyriau gyvendamas ten po kritimo… Gali būti, kad mane gyvenimas slėnyje, apie kurį netrukus išgirsi, ne tik užgrūdino, bet ir pakankamai užkietino…

Supratau, kad jam nemalonu prisiminti kažką sunkaus iš praeities ir dar sėdint šiame žemiško rojaus kampelyje. Tačiau Angelas, tarsi nuspėjęs mano nuogąstavimus, patogiau atsilošė, vėl pasiėmė nuskintą žiedą ir, pakutenęs sau nosį, šypsodamasis prabilo:

- Gerai, papasakosiu tau visą istoriją, manau nakties tam turėtų užtekti. Tik patogiau įsitaisyk ir klausykis…

Rodyk draugams

Kraujo Angelas IV

To vakaro malonios akimirkos, kaip ir visa kas gražu šioje žemėje, artėjo į pabaigą. Nepamenu, kuris pradėjom kalbėti, kad neblogai būtų užkandus .Tuomet mano svečias paklausė ar aš turiu automobilį? Parodžiau į netoliese boluojantį kėbulą ir jis pasiūlė išvažiuoti už miesto, į nuošalią, jaukią vietelę. Užvalgyti mes nusprendėme nusipirkti pakeliui, kokioi nors degalinėj. Ilgai nedvejojęs sutikau su šia išvyka, nes dabar jutau dar didesnę trauką prie šio keistuolio.

Vairavau aš, o jis įsitaisė ant galinės sėdynės, motyvuodamas tuo, kad taip jam patogiau. Važiuojant žvilgtelėjau į veidrodėlį ir pastebėjau Angelą sėdintį pusiau šonu. Nusišypsojau supratęs iš karto, kad jis vis dar saugo nugarą. Iki pat degalinės mes  juokėmės, prisimindami vienas kitą, kaip juokingai atrodėme iš šalies pūsdami pūkus. Sustoję, ilgai negalvodami, pasiėmėm šio bei to pasitaikiusio po ranka, o aš dar ir kavos, suvokdamas, kad naktis gali būti ilga.

Pavažiavus keletą kilometrų išgirdau jo nurodymus, kur netrukus turėsiu pasukti. Girdėjau, kaip šlama plėšomos maisto pakuotės. Užsinorėjau ir aš, tad ranka ėmiau siekti kavos puodelio. Tik trumpam nukreipiau akis nuo kelio, kad patogiai pasiimčiau gėrimą. Vairuodamas niekuomet žvilgsnio nuo kelio neatitraukiu ilgam. Taip buvo ir šį kartą. Staiga priešais išniro tamsaus automobilio siluetas. Jis stovėjo. Impulsyviai suktelėjau vairą kairėn ir tą pačią akimirką, jau vis labiau įsivyraujančiose sutemose, vis tik išvydau kažką gulintį ant kelio. Dar vienas staigus vairo sūkis ir, vos nekliudęs nesuprastos kliūties, stabdydamas dar kažkiek pavažiavau. Mes abu iššokom laukan netarę nei žodžio. Kažkaip supratau, kad niekas kitas ten negalėjo gulėti, kaip tiktai žmogus.Ar jis dar gyvas? Nuo gulinčiojo sustojau per atsargų atstumą, tarsi jis man ruoštųsi kažką padaryti. Mane apėmė keistas drebulys, tik nesupratau ar nuo pamatyto vaizdo ar dėl ką tik išvengto nelemto susidūrimo.

Reginys iš ties buvo ne iš maloniųjų. Žmogus, pasirodo tai buvo pagyvenęs vyras, gulėjo visai šalia automobilio priekinio rato.Jo drabužiai buvo beveik nuplėšti, oda apdraskyta. Greitai sumojau, kad kažkiek buvo temptas asfaltu. Trumpam pažvelgiau aukščiau. Ant kėbulo aiškiai matėsi susidūrimo žymės. Kol aš stovėjau lyg įbestas ir vertinau situaciją, Angelas jau seniai klūpėjo prie gulinčiojo. Pastebėjau telefonu kalbantį vairuotoją. Supratau, viskas įvyko ką tik. Vis dar stovėdamas vietoje, ėmiau stebėti besparnį. Jis elgėsi kiek keistokai, bet ramiai ir užtikrintai. Tai pagriebdavo gulinčiojo ranką ir suspaudęs ją laikydavo, tai pasilenkdavo prie jo veido, tarsi klausydamas vos girdimų žodžių. Kai po kurio laiko pažvelgė į mane ir papurtė galvą, supratau, kad visgi ieškojęs gyvybės žymių, jų taip ir nerado. Tada, pasisukęs į kalbantį vairuotoją, vis tebestovintį kitoje automobilio pusėje, jis suriko:

- Ei, pastatykit mašinos gale ženklą, dar užlėks kas nors!

Nuskubėjau padėti su tuo ženklu. Trumpai šnektelėjau su susikrimtusiu pusamžiu vyriškiu. Priėjo ir Angelas labai liūdnu veidu. Padėti niekuo negalėjom, tad nusprendėm važiuoti toliau…

Lėtai užkūriau variklį, rankos tebedrebėjo. Vis dar nuliūdęs ir susimąstęs jis drąsinančiai parodė į priekį. Aš pajudėjau. Ką tik regėtas vaizdas stovėjo akyse: nuogas, kruvinas kūnas ir prie jo klūpantis Kraujo Angelas, tarsi klausantis paskutinės išpažinties. Aš niekaip nesupratau, kaip jis taip lengvai galėjo čiupinėti tą sudarkytą, beveik nuogą, svetimo žmogaus kūną ,liestis ausimi prie jo veido…Šiurpas perbėgo nugara.

Prieš pasukdamas vairą iš plento į nurodytą keliuką, trumpam atsitraukiau nuo savo minčių. Pažvelgiau į salono veidrodėlį, kad paklausčiau ar tikrai čia sukti? Buvo jau gerokai sutemę, bet priešais važiuojančio automobilio šviesos užtvindė saloną. Angelas ramiu veidu, su apetitu sau skaniai užkandžiavo… Man jau to buvo per daug. Net neklausęs, pasukau į dešinę ir nesusivaldęs, kiek galima pritildytu balsu, surikau:

- Tu valgai?

- O ką? Juk sakiau tau, kad išalkau, o juk…,-ir užsikirto baigdamas godžiai ryt kąsnį. Daugiau nieko jam nesakiau, bet savyje kažkodėl jau kunkuliavau: “Kas iš ties tas Kraujo Angelas? Kodėl jis ne toks, kaip visi normalūs žmonės? Na juk visi turi akis. Visi eidami mato sumuštą vargetą, bet praeina sau ramiai, nes skuba, jų laukia artimi, brangūs žmonės…Juk visi mato pienes kiekvieną dieną,bet tik vaikams knieti jas vis dar paskainioti…Ar užsiims tokiais niekais rimtas žmogus? O dabar? Kur logika? Jos visai nerasta! Gerai jau, pripuolė padėti, na …čiupinėjo, tiek jau to…Bet netrukus po to valgyti ir dar su tokiu apetitu!? Nejaugi, kažkada nukritęs, taip susitrenkė galvą, kad lig šiol…

Priekyje pastebėjau tamsius sodybos kontūrus. Kaip tik netrukus už nugaros pasigirdo ramus, bet įsakmus balsas:

- Suk dabar link namo. Čia mes pabūsim kurį laiką ir tu viską sužinosi…

- Ką viską?-nenuslėpiau nustebimo.

- Pavyzdžiui, kodėl aš taip ramiai valgau po to ką mudu matėme. Juk tai tave dabar neramina? Be to gal suprasi ką aš iš tiesų susitrenkiau. O, gal ir ne… ,-kažkaip nutęsdamas užbaigė jis.

Aš tik linktelėjau galva ir, nieko netaręs, įsukau į kiemą, pro kurį nuvairavau už sodo, arčiau ežero, kaip ir pasiūlė keistuolis, kurį vis dar tokiu laikiau. Ruošiausi lipti laukan. Pradariau dureles ir salone užsidegė šviesa. Aš jau kėliau vieną koją ant žolės, spėdamas pajusti gaivią užmiesčio nakties drėgmę. Tačiau antroji koja taip ir liko sustingusi tarp pedalų, nuo to ką išlipdamas išgirdau:

- Mm…, pasirodo mano rankos kruvinos…Ir jau apdžiūvę…

Rodyk draugams

Pavėluotas įvadas

Rašydamas „ Kraujo Angelą“ visiškai nesitikėjau,neplanavau,kad jis virs ilgoku kūriniu. Tiesiog pirmoji dalis buvo ir yra užbaigtas kūrinėlis,kuriame pasakiau viską ką norėjau.Tačiau pradėjau girdėti,kad gerai būtų tęsinys.Jeigu atvirai,tai mane šiek tiek gąsdino tokie pageidavimai,nes nesijaučiu esąs romanistas.Man patinka rašyti mažos apimties kūrinėlius,gal,kad taip lengviau.Pagavai akimirką ar impulsą,brūkštelėjai,išsiliejai popieriaus skiautėje per pusvalandį ir jau turi. Ilgokai  nenorėjau susitaikyti su pratęsimu,bet kartą įdomiom aplinkybėm,netikėtai gimė antroji dalis.Tuomet pagalvojau: tebūnie tęsinys. Toliau rašyti,tęsti,vėlgi nesiruošiau,bet dėl panašių priežasčių visgi parašiau ir trečią dalį,kuri sukėlė prieštaringas reakcijas. Tačiau dabar jau matau gerokai į priekį besirutuliojančią šią istoriją.Labai gerai žinau ką noriu pasakyti,svarbiausia,kad yra norinčių išgirsti,o to man ir užtenka.Sakau iš karto,kad laukia nelengvi istorijos posūkiai,o trečioji dalis, buvo tarsi nuskausminamieji vaistai prieš sunkią ir sudėtingą operaciją,todėl skaitant gali tekti pasijausti ir nelabai maloniai…

Manau,kad reikėtų paminėti ir tai,kas yra arba tiksliau nėra šis angelas. Tiek parašytose dalyse,tiek būsimosiose jis yra tik alegorinis(jei taip galima išsireikšti) personažas. Todėl prašau ir labai tikiuosi,kad netapatinsite jo su tikraisiais Dievo angelais,kurie yra visiškai kitokie,bent jau mano supratimu.Panašumų gal ir aptiksite,kas bent kiek susipažinę su Dangaus kariauna (čia taip pat kartais žibės šarvai), tačiau pasikartosiu: tai tik alegorinis asmuo.

Tikiuosi,kad kaip nors ištversiu rašydamas toliau šį kūrinėlį.Minčių yra pakankamai,reikia tiktai gražiai jas sudėlioti ir tinkamai aprengti…

Rodyk draugams

Kraujo Angelas III

Man nutiko kažkas keisto ir nesuprantamo. Jei po pirmojo susitikimo su Kraujo Angelu gana greitai jį pamiršau.

Tai dabar, po jo išgirstos istorijos, buvo kitaip. Atrodė tarsi jaučiau jo buvimą …

Užtekdavo man pamatyti kokią nors neįprastą situaciją, kai iš karto pagalvodavau: „ O kaip pasielgtų jis?“ Pradžioje dar vildavausi, kad tuoj, tuoj pamatysiu jį patį, kaip tuomet palinkusį prie sumušto vargetos. Tačiau jo nebūdavo .Tuomet imdavau dairytis, gal rasiu nors vieną kraujo lašą ir suprasiu, kad jis čia tikrai praėjo. Gal dar galėsiu ir pasivyti. Tiek daug dar turėjau jam klausimų.. Bet netgi pėdsako neaptikdavau jokio .Žinoma, aš labai nusivildavau, nes labai aiškiai suprasdavau, kad jis čia buvo reikalingas.

Taip kurį laiką stebėjau nekasdienius įvykius iki galo ir vis laukiau.

Kartą skubėjau namo, net į šalis nesidairiau. Pamenu, kad tą dieną visai apie jį negalvojau. Kažkurią sekundės dalelę net šmėstelėjo galvoje, kad pagaliau nustosiu kankintis ir visiškai užmiršiu tai, ko gal net nebuvo mano gyvenime. Aš jau priėjau savo namą, siekiau rakto kišenėje ir tik akimirkai, kažkaip nevalingai pakėliau akis…

Jis sėdėjo ant laiptelių ir žiūrėjo į kažką savo rankoje. Iš pradžių pagalvojau, kad man vaidenasi, gal mano kasdienis laukimas, kada jį vėl pamatysiu, davė savus rezultatus. Todėl sustojau likus keliolikai žingsnių iki žaidžiančio angelo ir ėmiau stebėti. Geriau įsižiūrėjęs, supratau, kad rankoje jis laikė apsipūkavusią pienę. Pirštu švelniai braukdamas per jos minkštą kepurę, jis šypsojosi ir kartkartėmis papūsdavo. Jis pūtė labai švelniai, neskubėdamas ir gal būt dėl to atsiskirdavo tik vienas pūkelis. Tad mano netikėtasis svečias sustingdavo ir tik akimis, su vaikiška šypsena lūpose,

lydėdavo atskirtąją, miniatiūrinę pienės dalelę.

Stovėjau ir su nuostaba, sumišęs, negalėčiau pasakyti, kad susižavėjęs spoksojau į šį keistą man reginį.Kaip ten bebūtų, man pasidarė jauku ir gera. Susierzinimas, kilęs dėl tokio angelo lengvabūdiško laiko švaistymo, kažkur išgaravo. Pasirodo, pats to nepastebėdamas, buvau ant jo supykęs, nes ten, kur mano manymu jis turėdavo būti, nepasirodydavo. Dabar, prašau, pučia į kažkokią žolę, šypsodamasis, nekaltu veidu ir dar ant mano laiptų. Nesupratau, kaip aš sugebėjau pasiduoti tokiam apmaudui, tačiau, kaip ir minėjau, jis buvo atslūgęs, ir ne tik. Pasirodo jau spėjau ir susigėsti. Vos tik man ėmė kaisti skruostai, jis, žvilgsniu nulydėjęs dar vieną sklendusį pūką, staigiai, bet ramiai pažvelgė į mane. Nuo jo aštraus žvilgsnio ir šypsenos pasijutau šiek tiek nejaukiai. Atrodė, kad permatytų mane kiaurai. Buvo tokia keista būsena,lyg pavirsčiau skaidriu lyg šaltinio vandeniu, kurio dugne matai viską labai aiškiai: visą dugną,kiekvieną akmenį ar žolę. Kaip netrukus supratau, šis pergyvenimas buvo ne šiaip sau.

Rankos mostu Angelas pasiūlė man prieiti ir patapšnojo šalia savęs per laiptelį, duodamas suprasti, kad prisėsčiau. Taip ir padariau, man jau buvo vis vien. Ilgai nelaukus išgirdau klausimą:

- Ar sėdėjai kada nors ant savo laiptelių?

Aš jau norėjau prunkštelėti ,tačiau jis tęsė toliau:

- Šiaip sau, nieko neveikdamas. Žinai, visai gera čia pas tave sėdėti.

Jo šypsena buvo iki ausų, kai pasuko į mane savo galvą. Supratęs ,kad nėra jokios grėsmės, o ir klausimas buvo nuoširdus, be jokios pašaipos, prabilau:

- Na ,bet kad…,- bandžiau suregzti ką nors išmintingo ir nieko nesugalvojęs tiesiog išpyškinau,-Neturiu aš kada sėdėt ant tų laiptų.

Akies kraštu pastebėjau kaip jis prisimerkė, juokingai, tačiau tvirtai suspaudė lūpas, tarsi neleisdamas kažkam išsprūsti ir pasikasė kaklą.Po to pakreipė galvą ir vėl pasižiūrėjo man į akis, kaip supratau nusiteikęs rimtai kalbai:

- Žinojau, kad anksčiau būdavai labai užsiėmęs. Skubėdavai ir vis tiek nespėdavai sutvarkyti visų savo reikalų. Dabar žinau dar kai ką. Tu jau nori pasinerti ir į kitų rūpesčius, kaip, kad matei taip darantį mane, nors gal ir iki galo pats to nesupranti…

Aš jau visiškai susimėčiau. Ką, jis visą laiką būdavo šalia ir stebėdavo mane, kaip nedrįstu ir nesugebu įsikišti į vargo pasaulį..?

- Tai va,- tęsė jis, - tu nesugebėsi padėti niekam, kol nesugebėsi – sau. Ir žinai kodėl?

Klausiamai pasižiūrėjau, bandydamas suvokti kiekvieną jo žodį, nes mana išmintis jau buvo stipriai begaruojanti…

- Tu juk svajoji kartais sustabdyti laiką? Nesigėdyk, tai puiki svajonė,-ir jis švelniai kumštelėjo man į petį,-nes tik išmokęs sustoti, išmoksi ir įsiklausyti, o tik įsiklausęs, suprasi tai ko reikia iš tiesų tau ir ko reikia kitiems… Aš tylėjau ir galvojau, kad bet koks mano bandymas prieštarauti jam būtų juokingas. Jis žinojo net mano svajones… Neilgai trukusią pauzę nutraukė tylus balsas: - Tuomet imk šią pienę, tavo manymu pačią paprasčiausią žolę, kurias reikia be gailesčio naikinti, ir tiesiog pūsk.

Angelas atsargiai padavė man savosios kotelį, su vis dar pakankama pūkų karūna, o jo rankoje nežinia iš kur jau buvo atsiradus kita pienė. Akimirksniu nustėrau, nes gerai žinojau, kad kruopščiai buvau nušienavęs jas visas lig vienos. Nebuvo kada spėlioti, kaip, kas, iš kur, nes jis tęsė pradėtą mintį:

- Ir pūsk atsargiai…Po vieną pūkelį. Neskubėk. Tik tuomet kai ką pajusi, mažiausiai, kad akimirka sustingsta vietoje ir kabo kaip vanduo žiemą virtęs  varvekliu.

Jeigu atvirai, tai visai nenorėjau pūsti tos pienės, bet pats nesuprasdamas kodėl, pasidaviau jo pasiūlymui. Nelaukdamas, kol aš pradėsiu, jis vėl su visu pasimėgavimu paniro į prieš tai žaistą žaidimą. Kažkiek laiko dar jį stebėjęs, įsitraukiau ir aš. Pamažu mano rūškaną veidą keitė šypsena, o šypseną – juokas. Mes sėdėjom, pūtėm po vieną pūkelį ir juokėmės lyg maži vaikai, lydėdami akimis kiekvieno jų kelionę.

Rodyk draugams

Senesni įrašai »