BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

'Kūryba'

Geltonasis taksi

Raudonų kulniukų kaukšėjimas privertė jį pakelti galvą. Žmogus panašėjo į valkatą arba keleivį, bent jau taip jį apibūdintų kiekvienas, trumpam metęs žvilgsnį jo pusėn. Jo akys sužibo ir kuriam laikui sustingo viename taške. Jis paniro į savų prisiminimų gijas, trūkinėjančias ir nerišlias.

Kažkada jis buvo taksistas. Pats geriausias kvartale. Visi, jį pažinoję, norėjo tik jo paslaugų. Jis didžiavosi savo darbu, o kiekvienas keleivis jam buvo brangus ir laukiamas, nuvežamas ten kur reikia kiek galima greičiau.  Jis gerai prižiūrėdavo savo automobilį, nuplaudavo jį kiekvieną dieną, prieš važiuodamas į darbą, ir didžiavosi, kai geltonasis taksi puikuodavosi apšviestas saulės, laukdamas naujo keleivio…

Mergina sustojo ant šaligatvio, netoli sėdinčio vyriškio. Balta suknutė, raudoni bateliai, mėlyna juosta plaukuose, juoduose, lyg varno plunksnos. Ji tarsi kažko lūkuriavo ir nežymiai dairėsi, grakščiai sukiodama galvą. Rankose spaudė lengvą, švelnios odos rankinę, tamsią kaip ir jos plaukai. Lengvi, bet dažni pirštų spustelėjimai, išdavė jos nerimą. Staiga ji nustojo dairytis, trumpam susimąstė ir kitą akimirką pasisuko į valkatą, pasyviai sėdintį ant šaligatvio, pečius atrėmusį į tamsiai rudų plytų namo sieną.  Jis žiūrėjo į merginą, neatitraukdamas akių, nuo tos akimirkos kai šgirdo jos žingsnelius ir jam pasirodė, kad ji įdėmiai jį stebi. Valkata ar keleivis, visai juk nesvarbu šiuo atveju,  net gi būtų susilažinęs, kad juodaplaukė jam nusišypsojo. Ir ji iš tiesų šypsojosi įdėmiai nužvelgdama virš jo galvos kabantį namo numerį, taip pat pasisukdama ir pereidama siaurą gatvelę, kur kitoje pusėje stovėjo telefono būdelė. Vėl apimtas prisiminimų, jis pasinėrė į jų gelmę, gerai nesuvokdamas ir neskirdamas esamos realybės ir praeities ribų. Jis matė, kaip mergina, mūvinti raudonais bateliais,  mostelėjo jam melsva skarele, ir greitai perbėgo gatvę, nespėjus jam kaip reikiant sustabdyti geltono taksi, kurį jis vairavo. Jis neseniai išlaipino išsipusčiusią šeimynėlę ir jau buvo apsisprendęs baigti darbą. Mergina palinko prie automobilio lango, šis buvo praviras. Švelniu aksominiu balsu ji paklausė ar nenuvežtų jos į geležinkelio stotį. Jos žalsvos akys kiaurai grežė vairuotoją. Taksistas pasijuto kažkiek nesmagiai, pamiršo apie savo ketinimus greitai pasigaminti vakarienę, krenkštelėjo į kumštį ir mestelėjęs linksmą sąmojį, kuris jam strigo gerklėje, pakvietė į vidų.

Iš prisiminimų ar fantazijų, o to niekada nesužinosime, o gal iš realybės persipynusios su praeities šešėliais, jį pažadino greitimai sucypę automobilio stabdžiai… Žmogus plačiai praplėtė akis ir įsisiurbė aštriu žvilgsniu į geltoną automobilio kėbulą, nuplautą rūpestingos rankos ir smagiai žibantį saulėje. Visai šalia sukaukšėjo bateliai. Vyras nuleido akis ir te matė praplaukiančius raudonus kulniukus. Pasigirdo veriamų durelių garsas, po to – garsus trinktelėjimas, privertęs sėdintį ant šaligatvio šiek tiek krūptelėti. Tolstantis variklio gausmas, buvo paskutinis garsas kurį jis girdėjo. Netrukus jo melsvai pilkos akys apsiblausė, įgaudamos pilkšvo rūko atspalvį, tačiau kartu ir šviesaus, geriau įsižiūrėjus, net šiek tiek spindinčio. Nevalyvai kilstelėjęs kairę ranką, mažuoju pirštu jis nubraukė užsitrigusį prie akies vandens purslą, o gal užsilikusią, stingstančią ir blizgančią saulėje ašarą. Kiek galėdamas stipriau pečiais atsirėmė į seno namo, panašesnio į tvirtovę, sieną ir ant akių kuo stipriau užsismaukė nušiurusią, nors kažkada buvusią prašmatnią skrybėlę.

Po akimirkos, kitos jis vėl sėdėjo savo geltonajame taksi, smagiai sukiojo vairą, žinodamas, kad važiuoja ne trumpiausiu keliu, ir klausėsi tamsiaplaukės merginos melodingų žodžių…

P.S. Tai gimė man šiandien, visai netikėtai darbe klausantis vienos dainos…

http://www.youtube.com/watch?v=2jcPoYoU37w

Rodyk draugams

Vis tik įkeliu…

Vis tik įkeliu šią novelę, kuri suteikė man ir vargo, ir džiaugsmo… Paėmiau vieną gyvenimo įvykėlį, gal pastebėjimą, aprengiau šiek tiek, dar šiek tiek fantazijos ir gavosi kūrinėlis. Tiesa, stengdamasis laikytis novelės žanro standartų, rašiau pirmą kartą, be to turėjo būti kuo nepriekaištingesnė gramatika ir t.t. (konkurso reikalavimai). Beje, kai kas jau skaitėte šią istoriją, kurią aprašiau užpraeitą rudenį šiame bloge.

PASKUTINIS ŠOKIS

Kažkada mėgau rudenį. Tuomet patikdavo ilgi, tamsūs vakarai, kai turėdavau daug laisvo laiko skaityti knygas ar piešti, klausantis muzikos. Tačiau palaipsniui, bėgant metams, ruduo į mano gyvenimą įslinkdavo tarsi koks pranašas, įkyriai kalbantis savas tiesas. Ryškūs, įvairiaspalviai gamtovaizdžiai, iš lėto, bet užtikrintai virstantys pilkais, niūriais ir apmirusiais, versdavo susimąstyti apie pabaigą. Pabaigą to, kas gyva ir teikia gyvenimą. Tik jei gamtoje ne viskas baigiasi, o atsinaujina, atėjus pavasariui, tai regėdamas savas pabaigas, pavasarių nebemačiau. Suprantama, kad savo gyvenimo rudenį mačiau tik vieną, nenumaldomai artėjantį, pirmąjį ir paskutinį. Tą primindavo kiekvienas naujas ruduo už lango. Štai kodėl, pasirodžius pirmai gelsvai sruogai žalioje lapijoje, apnikdavo niūrios mintys. Nepamenu, kokios mintys viešpatavo mano galvoje tą vakarą, kai nusprendžiau pasivaikščioti parke. Kaip nemėgau rudens, taip nežavėjo ir rudeninis parkas tiek, kiek jis galėtų kerėti, sukaupęs savyje turtingą paletę įvairiaspalvio žavesio. Mieliau ten eidavau vasarą. Patogiai įsitaisydavau liepos šešėlyje, ant minkštos žolės, tarp aukštų, vėjo glostomų, smilgų. Skaitydamas knygą ar tingiai spoksodamas į tvenkinio vandenį, galėdavau išbūti ištisas valandas. Tuomet puikiai pailsėdavau.

Išėjau pro duris, turėdamas vienintelį tikslą: atgaivinti nuo darbų ir rūpesčių išvargusias smegenis. Šis vakaras tam tiko. Nors ir rudeninis, jis buvo šiltas, saulėtas. Dauguma, vaikštinėjančių po parką, vedžiojo savo šunis ir pažinojo vieni kitus, o ir nepažįstami persimesdavo keliais sakiniais. Aš neturėjau nei šuns, nei šunelio, bet nesijaučiau svetimas šioje savotiškoje bendruomenėje. Tik tą vakarą nenorėjau nieko sutikti, tuo labiau kalbėtis. Norėjau būti paprasčiausiu stebėtoju, pamiršęs savus rūpesčius ir neaptarinėjantis svetimų. Vaikštinėjau jau saulei besileidžiant, nors dar pakankamai šviečiant pro ryškiai geltonus lapus ir juodus kamienus. Parke buvo nemažai žmonių. Didžioji dalis vaikštinėjo pagrindiniu taku, tad stengiausi greičiau prieiti pirmąjį takelį ir pasukti į kairiąją parko pusę. Netoli posūkio nesusilaikiau ir stabtelėjau, pastebėjęs vaikus. Jie, užmiršę viską pasaulyje, lakstė vandens pakraščiu ir gaudė mažas žuveles, kuriomis tirštai pripildė keletą indų. Pamokiau juos ką daryti, kad laimikis ilgiau išgyventų. Jie per daug nesiklausė, o aš nenorėjau būti įkyrus, todėl patraukiau toliau. Kai priėjau takelį ir norėjau sukti kairėn, į parko gilumą,  pastebėjau artėjančią moterį. Ją dažnai matydavau. Grakšti, mėgstanti ilgus, žemę siekiančius drabužius, dailiai sušukavusi žilus, sniego baltumo plaukus, visuomet pasitempusi ir maloni. Ji vedžiodavo rusvos spalvos mažą šunelį ir taip gracingai su juo praeidavo, kad mintyse ją praminiau „dama su šuneliu“. Kaip ir visuomet, ji nusišypsojo ir pirmoji pasisveikino. Moteris mėgo trumpam šnektelėti, bet šį kartą,  mandagiai linktelėjęs, paskubėjau pasislėpti medžių šešėliuose. Kairiosios parko pusės nemėgau, visuomet pasirinkdavau dešiniąją, kur prie vandens augo mano pamėgtoji liepa. Tačiau šį kartą, nesuvokdamas kodėl, pasirinkau kitą kelią. Ėjau ir vis tramdžiau save, kad neskubėčiau, o dairyčiausi ir gerčiau į save kuo daugiau spalvingojo grožio.  Priėjau laukymę ir sustojau. Pasukau veidą į besileidžiančią saulę. Priešais mane driekėsi pieva. Tai buvo nemažas plotas sudžiūvusios, rusvos, peraugusių smilgų žolės. Pirštais suspaudžiau vieną stiebelį, lengvai perlūžo. Trapi, apšiurusi, lengvai pažeidžiama žolė. Jau niekam nereikalinga, kurią neapsikentusi ir praktiška ranka būtų seniai nušienavusi, o gal ir sudeginusi. Pastebėjau, kad niekas per daug čia neužklysta, netgi šunys mieliau renkasi takelį, tempdami paskui save šeimininkus.

Vieniša, niekam jau neįdomi pieva, stirksojo tarp manęs ir besileidžiančios saulės. Tačiau tą akimirką šis pasmerktas kampelis buvo kitoks. Jis kerėjo mane, stabdydamas skubančias kojas, įpročio genamas, nešančias į svarbesnius tikslus. Tuo pat metu kažkas neapčiuopiamo viduje labai švelniai siūlė nurimti, pasilikti čia, šioje vietoje ir stebėti.  Aš pasidaviau…  Pasidaviau sudžiūvusios žolės kerams. Švelnios, pailgos burbuolės, saulės šviesoje tarsi apsipūkavę, švytėjo rusvu auksu. Traukiau akimis į save jų spindesį ir perduodamą šilumą. Kuo daugiau žiūrėjau, tuo įtaigiau jos lepino mane savo grožiu. Atrodė, kad pagaliau surado tą keistuolį, kuriam gali pasekti savo pasaką. Įsiklausiau. Pajutau, kad kažką turiu išgirsti, kažką suprasti. Jau įeidamas į parką, žvelgdamas prieš saulę, pastebėjau keistus vabaliukų pulkelius. Šioje vietoje jų buvo ypatingai daug ir panašėjo į spindinčias smilteles, gelsvai žibančias žiežirbas. Susibūrę į atskiras grupeles, vienas po kito kilo ir leidosi, sukdamiesi, raitydami kilpas ir sudarydami daugybę judančių ratų visoje pievoje. Atrodė, kad susiliesdami su žole, degančia ir auksu švytinčia, jie kažką paima ir kelia aukštyn, po to vėl leidžiasi ir taip - pakaitomis. Visą tą laiką jie nepaliovė judėti, spindėdami saulėje, sukdami ratus, žavėdami ir skleisdami paslapties kerus.

- Jie šoka…

Aš krūptelėjau, bet neatsigręžiau, nors balsas buvo girdėtas.

- Gal tai paskutinis jų šokis. Jie tikriausiai to nežino, o gal vis dėl to  nujaučia, kad artėja šalčiai ir tai paskutinės jų dienos. Dabar balsą jau pažinau. „Dama su šuneliu“ stovėjo man už nugaros. Atsisukęs pamačiau, kad neapsirikau. Ji tyrinėjo akimis saulės nušviestą pievą.

- Tačiau jie vis tiek šoka, - išsprūdo man pusbalsiu, bet ji išgirdo ir nusišypsojusi linktelėjo galva. Kurį laiką tylėdami stebėjome paslaptingąjį šokį, kiekvienas pasinėręs į save. Nežinau, kiek laiko praėjo, kiek minčių, tarsi srovenantis vanduo, keitė viena kitą, plaudamos ir skalaudamos apsunkusias smegenis. Didelei mano nuostabai, staiga pagavau save besišypsantį. Ne, ne ta protinga ir siaura šypsena, bet plačia, vaikiška, kokia jau seniai lankė mano veidą. Pajutau, kad šviežia, dar neapdorotų minčių srovė, nors ir neatradusi tinkamiausių žodžių, nori išsiveržti laukan.

- Ačiū, jums…, - spėjau ištarti, kol atsigręžiau ir pamačiau, kad stoviu vienas.

Rodyk draugams

Kas pažadino cherubinus?

Grandinėmis kaustyti vergai žengė iš vien, nors vos vilko kojas. Išsisklaidę dulkės retais protarpiais atidengdavo jų veidus. Jie šypsojosi, žvelgdami į saulėtą, vaiskų dangų, nematydami dulkių, nejausdami sunkių grandinių, negirdėdami jų žvangėjimo. Supratęs savo apgailėtiną reputaciją, kuri nebūtų apverktina , jei šie žmonės būtų paversti gyvuliais, vergvaldys liepė plakti juos rimbais. Tačiau ne tik nedingo šypsenos iš sukaustytųjų veidų, bet po kiekvieno naujo kirčių pliūpsnio dar labiau sužibėdavo jų akys. Spindinčios akys vis giliau skverbėsi pro dangaus skliautus, gręžė juos įnirtingai ir nepaliaujamai.

Nežinia ar nenumaldomi, nesiliaujantys žvilgsniai, ar čaižūs, krauju persisotinę, rimbų pliaukšėjimai pažadino didinguosius cherubinus. Jie ištiesė savo kardus ir pančiai nuo vergų kūnų žnektelėjo į nurausvintas dulkes. Vergvaldys, išgirdęs smarkų skambėjimą, sukeltą krentančių grandinių, nieko nematydamas per dulkių sodrią uždangą, pagalvojo, kad vergai juokiasi. Jis įsakė dar stipriau plakti. Tačiau rimbai skrodė tik tuštumą, įsispraudusią tarp besisklaidančių dulkių kamuolių.

O gal cherubinų niekas nepažadino?

Rodyk draugams

Gal jie ir dievai…

Su tavimi sveikinasi, jau nesijuokia ir neklausia ironiškai: ar spėsit…? Spaudžia tvirtai ranką, o jeigu būtų su kepurėmis, gal ir jas nukeltų. Kodėl gi ne? Juk jau atlikai tai, kas neįmanoma. Tavo ir kitų dėka didelis ponas laimėjo lažybas, nors visi sakė, gerai suprantantys, blaiviai mąstantys, kad tai neįmanoma.

Tačiau tu gerai žinai viso to kainą. Ir kai jie šoko už save ir už tave pergalės šokį, tu gulėjai paslikas, ilgai negalėdamas net pažvelgti į tai, kas vakar tapo žygdarbiu. Jau vakar panašėjai į „ klipatą“ iš „ Dievų miško“. Tik klausimas ar iš „dievų“? Iš „miško“, gal tiksliau – „tundros“, tai gal būt… Tačiau jeigu pažvelgti kitaip į tuos, kurie lažinosi. Pagaliau - į save, pardavusį savo jėgas, blaivų protą, leidžiant baimei įkinkyti į vežimą pavadinimu „ o išgyventi tai reikia“, tarsi ir suteiki jiems tą nepelnytą šlovę. Ir jie šoka laimingi, patenkinti aplink didelę malkų krūvą, liepsnojančią ugnimi, kuri siekia dangų. Toji malkų krūva pavadinta aukuru, ant kurio dega tavo liekanos…

Kai buvai paskelbtas nugalėtoju, o gal ir nugalėtuoju, pagaliau atsipeikėjai. Tuomet prisiekinėjai sau: viskas, daugiau ten nedėsiu kojos, net pėdos ar mažojo pirštelio… Tą akimirką jau tareisi suradęs laisvės raktą, atvėręs duris į nežinomybę, kuri labai viliojo, tačiau, nors ir nenorėjai pripažinti, dar labiau baugino. Nežiūrint visko kartą ir dar kartą, ir ne vieną dieną net riksmu išpažinai: nevergausiu!

Ir štai vieną rytą, vieną iš tų atgaivos ir laisvės kvapo pripildytų, suskambėjo varpeliai. Pažvelgei per langą, o ten stovi vežimas. Išgąsčio kupinom akim puoli ieškoti tų laisvės durų, kurias suradęs labai gerai supranti, kad jos nenumaldomai tolsta jau blėstančioje šviesoje. Įtempęs visas jėgas dar pasiektum jas, dar spėtum įkišti bent pėdą, neleisdamas joms užsitrenkti, o tuomet… Tačiau pajunti nesuprantamą jėgą ir, traukiamas jos, atsigręži. Kambarys tarsi rūke, tačiau jame stovintis stalas – labai ryškus, tarsi spindėtų auksu papuoštas aukuras. Tik ant jo nematai jokios šviežios aukos, išskyrus, – paskutinę apdžiūvusios duonos riekę. Pasirodo, aukuras, kuriam vis dar tu tarnauji, kaip ir daugelis, kurie šventai laikosi šios tarnystės, praktiškai tuščias. Jis reikalauja naujos aukos.

Greitai žvilgteli laukan, ten kur skambėjo varpeliai. Vežimas vis dar stovi, įžūlumu ir puikybe papuoštas, nauju užrašu įprasmintas: „ kur gi tu dingsi…?“.

Rodyk draugams

KRAUJO ANGELAS XI Medus

Kad ir kaip būtum priklausomas nuo specifinio gyvenimo ir mąstymo būdingo Slėniui, kokiu dažniausiai pasižymi prarastieji, arba save praradę žmonės, netgi ir tokiu atveju gali įvykti tam tikri pasikeitimai. Kokie? Į šviesesnę pusę… Kalbėti apie tokius pokyčius, jau mano apibūdintoje terpėje, nėra taip lengva ir paprasta. Tačiau juos patirti, bent jau pamatyti atsirandant tave supančioje aplinkoje, tikriausiai, dar sunkiau. Kodėl sunkiau? Todėl, kad tam prieštarauja viskas su kuo susiduri, pradedant nuo savęs ir kito žmogaus, baigiant aplinka ir gyvenimo sąlygomis. Koks buvai ir kokiu virsti, ką jau tau pasakojau, turi stiprią trauką smukti, leistis ar riedėti vis giliau ir giliau į dugną. Kaip tai vyksta, jau pakankamai girdėjai, tad nesikartosiu. Supratau, kad ten, o gal ir kitose panašiose vietose, kad pradėtum mąstyti pozityviau ar bent svajoti apie kažką šviesesnio, turi kažkas nutikti. Kažkas nekasdieniško, ypatingo, gal netgi sukrečiančio ar neįprasto. Sekantis įvykis, kurį noriu papasakoti, buvo kaip tik toks, išmušęs, sustabarėti bebaigiančių, mano smegenų kamščius ir šiek tiek pravėręs užakusias jausmų sroves.

Buvo eilinė diena, niekuo neypatinga, įprasta savo ritmu. Tai vienur, tai kitur mano kaimynai kažką veikė, krapštėsi galvodami, kad dirba labai rimtus darbus. Aš taip pat užsiėmiau vienu svarbiausių reikalų: stebėjau juos, stebėjau paukščius, sukančius virš mūsų ratus, vėl stebėjau žmones… Kitaip tariant, abejingai ir tuščiai leidau laiką. Noriu pastebėti tai, kad kaip tik panašiais, niekuo neypatingais momentais ir gali nutikti kažkas ypatingo mūsų gyvenime. Mano akys jau kelintą kartą užkliuvo už vieno vyruko. Pradžioje pagalvojau, kad jis man įdomus tikriausiai dėl to, nes buvo ne mūsiškis. Tokių retkarčiais užklysdavo, bet apie juos šiek tiek vėliau. Šio vyriškio dar nebuvau matęs. Tačiau vėliau supratau, kad vis dėlto mano dėmesį patraukė jo keistas elgesys. Jis jau kurį laiką pasilenkęs kažką lyg dėliojo, lyg krapštė. Jo veiksmų nesupratau, nes iki pusės buvo uždengtas akmens luito. Nežinau ar mano apatija tą dieną buvo silpnesnė ar nesuprantamo smalsumo pagautas, nusprendžiau prieiti arčiau. Nusižiūrėjau aukštesnį akmens luitą, užsikabarojau ant jo ir ėmiau stebėti.

Tai ką pamačiau buvo atgrasu netgi man, jau spėjusiam visko prisižiūrėti. Vyrukas krapštėsi nudvėsusio liūto viduriuose. Taip, vieno iš tų liūtų, kurie mus puldinėjo. Šis atvejis buvo iš tų labai retų, kai pavykdavo užmušti vienui vieną atslinkusį plėšrūną. Tokių progų netgi mes, abejingumo vaikai nepraleisdavome.

Ilgiau tverti negalėjau. Priėjau prie jo ir be užuolankų paklausiau, ką jis čia išdarinėja. Kai keistuolis į mane pažvelgė, nepastebėjau jokio pamišimo ženklo. Jo gilios, ramios ir šiltos akys mane pribloškė. Tačiau, jose atsispindinti išmintis, man visiškai nesiderino su jo veiksmais. Paslaptingai šypsodamasis, jis jau traukė kažką iš tų bjaurių, dvokiančių vidurių, kažką masyvaus, blizgančios geltonos spalvos… Man šis jo radinys buvo ne tik netikėtas, bet ir labai gerai pažįstamas. Akimirkai nusikėliau į praeitį, kurią jau regėjau lyg sapną. Tačiau niekaip negalėjau patikėti, kad slėnyje ir dar tokioje vietoje galima tai surasti… Kai sugrįžau iš prisiminimų, nepažįstamasis, atsitraukęs keletą žingsnių į šalį, laikydamas rankose, meiliai nužiūrinėjo radinį. Tai buvo medus. Taip, taip, pats tikriausias, laukinių bičių suneštas medus, kurį dabar keistuolis jau kruopščiai nuvalinėjo. Netrukus jis man pasiūlė paragauti to medaus, apgailestaudamas, kad mačiau iš kur jis buvo ištrauktas. Matomai, mano kvaila veido išraiška bylojo apie visišką nesutikimą su jo pasiūlymu. Jis dar kurį laiką tylėjo, tarsi tyrinėdamas mane ar paprasčiausiai rinkdamas tinkamus žodžius, ir pagaliau prabilo:

- Žinai, gal ir geriau, kad visa tai matei. Manau, tu turi suprasti, kad medus nebūtinai randamas gražaus sodo avilyje ar senos giraitės medžio drevėje.

Bandžiau suprasti ką jis tuo nori pasakyti, bet man vis tiek niekaip nesirišo pats medus ir jo suradimas. Laimė, kad tuo jis nebaigė savo kalbos ir tęsė toliau:

- Prie pradėtos minties dar sugrįšiu, tik noriu, kad žinotum apie šio medaus savybes. Kaip suprasi vėliau, jo užvalgius atsigauna regėjimas, protas, netgi jausmai. To jums, Slėnio gyventojams labai reikia…

Mašinaliai linktelėjau galva, nors gerai dar nesuvokiau ko mums reikia ir dėl ko. Aš vis dar abejingai žiūrėjau į šį išminčių, tačiau save pagavau, kad po ilgo laiko vėl bandau judinti savo smegenis, stengdamasis suprasti, ką jis nori pasakyti. Kadangi dar nesugebėjau nieko protingo suregzti, o ir klausimai nebuvo susiformavę ar tiesiog strigo kažkur pusiaukelėje, tiesiog leidau kalbėti jam:

- Tiesa yra ta, kad ir be šio medaus tu gali suprasti kai ką daugiau apie šio Slėnio ypatumus, gyvenimą jame, bei įvairias įtakas, jei tik norėsi mąstyti. Tam turi nesileisti apkvaitinamas nuodingo valgio, nesileisti į tavo bendruomenei būdingus tiesų išvedžiojimus.

Jo žodžiai visų pirma man mušė į smilkinius, tarsi bandydami sugriauti kažkokią neregimą užtvarą, sieną, gana storai susiformavusią bet kokiom tiesom atremti, kurios nebuvo mūsų Slėnio išmintis. Vis dėlto aš norėjau jo klausytis. Gal todėl, kad tai, ką jis kalbėjo, manyje žadino ilgai slopintą klausimą. Tačiau, kaip suvokiau šią akimirką, jis vis dar buvo gyvas manyje: nejaugi tai kas vyksta čia, ką regiu, išgyvenu pats, taip ir nugyvensiu visą likusį gyvenimą? Tas klausimas sukeldavo manyje ilgesnes ar trumpesnes agonijas, nes, kad ir kaip besistengčiau, nesugebėdavau surasti išeities. Tuomet vėl belikdavo nurimti ir susitaikyti su realybe tokia, kokioje buvau, o gal ir būsiu visada…

- Dabar klausykis įdėmiai. Tai ką išgirsi yra labai svarbu, - kalbėjo jis toliau. – Ši dvėseliena, iš kurios ištraukiau medų, tai tarsi simbolis to gyvenimo, kuriame tu randiesi šiuo metu. O šiandieninis tavo gyvenimas arba šis Slėnis, kas yra tau? Manau, kad ne kas kita, kaip praradimai, netektys, nesėkmė, svajonių ir siekių sudužimas… Vienu žodžiu, tai – mėšlas arba dvėseliena…

-Dvėseliena…, - pagaliau išsprūdo man pirmasis žodis, nors ir apgailėtinas, kaip ir aš pats, stovintis ten prieš keistąjį išminčių su medaus koriu.

- Tik jūs nenorite pripažinti, kad tai ką patiriate, atrodo taip atstumiančiai ir smirdi. Todėl paprasčiausiai, kas yra lengviausia, apsirengiate abejingumu, galvodami, kad tai nepramušami šarvai. Iš tikrųjų, tai tik purvini skarmalai ir, kad dar spalvingiau atrodytų, juos papuošiate ironijos ar sarkazmo blizgučiais, ir gyvenate sau toliau.

Jis dar nebaigė, kai, pakirstas kažkokio keisto silpnumo, jau sėdėjau prie pat dvokiančių liūto palaikų, nuo kurių negalėjau atitraukti akių. Man norėjosi liūtišku balsu išstaugti visą skausmą, kurį tariausi praradęs, tačiau, kaip ką tik paaiškėjo, tik uždangstęs purvinais skarmalais ir dar girliandomis papuošęs… Netrukus ant peties pajutau ranką. Jis, pritūpęs prie manęs, giliai, tačiau šiltai žvelgė man į akis. Netrukus išgirdau tai, kas mane sukrėtė labiausiai:

- Aš pats kažkada gyvenau šiame Slėnyje ir gerai žinau, ką jauti tu, bei kiti čia esantys. Dabar tu mane matai ne dažnai, o gal ir pirmą kartą, nes užsuku tik retkarčiais, kad… Na, nesvarbu tai…

Nors pats sėdėjau sukrėstas, tačiau jaudulys pasijuto ir jo balse. Kiek patylėjęs, žmogus kalbėjo toliau:

- Kai pasikeitė mano žvilgsnis, na, sakykim, kitaip ėmiau žiūrėti į šį Slėnį ir visa tai, kas čia vyksta, pradėjau suprasti, kad čia nebūtina pasilikti visam laikui.

Aš išsproginau akis ir jau ėmiau abejoti, kad jis kada nors gyveno šioje vietoje. Nežinau ar jis suprato mano nebylų priekaištą, tačiau toliau kalbėjo tai, kas po truputį tirpdė manyje esančias abejones:

- Nesakau, kad turi grįžti ten, iš kur atėjai, nors neteigiu ir to, kad neįmanoma grįžti. Bet apie tai vėliau, dabar noriu pabaigti pradėtą mintį. Taigi, kartoju: nebūtina čia pasilikti visam likusiam gyvenimui. Tereikia tik pasiimti čia įgytą išmintį, ją apvalyti, kaip tai padariau su medaus koriu, išėmęs iš nudvėsusio liūto, ir keliauti toliau…

- Kur toliau? – išlemenau, o gal netgi ir tyliai išstaugiau susikaupusią neviltį, tokią juodą ir skaudžią, kad tuoj pat pasijutau labai nesmagiai, toks mažas ir apgailėtinas to žmogaus akyse.

Keistasis, vis dar man nesuprantamas, vyriškis nepasimetė. Pajutau, kad jei mudu, bent kažkiek ilgiau pažinotume vienas kitą, jis būtų apkabinęs mane ir leidęs išverkti visą tą sumaištį, kartėlį, viską, ką, pasirodo, nešiojau savyje visą tą laiką Slėnyje. Aš paprasčiausiai buvau apsigavęs, patikėjęs, kad, kaip neliko praeities, taip ir aš jau buvau kitas, naujai besiformuojantis, suradęs pasitenkinimą, gal netgi džiaugsmą naujame gyvenime. Laimė, kad keistuolis neskubėjo kalbėti, jis tikriausiai gerai suprato, kaip nelengva gyvenančiam čia jau netrumpą laiko tarpą, priimti jo kalbamas tiesas. Jis turėjo prisiminti ir tą sulėtėjusį mąstymą, jei toks dar aplamai pas ką nors likdavo… Tad, jausdamas neįvardijamą dėkingumą jam, kad galėjau suprasti jo žodžius, klausiausi toliau:

- Pirmiausiai pradėk norėti. Uždek savyje svajonę, netgi tą, kurią jau buvai visiškai palaidojęs. Žinau, kad tai nebus lengva, bet pasižiūrėk į mane, juk buvau tavo vietoje, apkvaitęs nuo tų pačių gyvačių, netgi neretai nuo raudonųjų… Gėriau tą patį dumblinų balų vandenį ir retkarčiais pakeldavau akis į kalnus…

Jis nutilo, nusuko akis į šoną. Supratau, kad jam nelengva buvo visa tai prisiminti, jis jaudinosi, o aš žiūrėjau, žiūrėjau į jį, kaip tas jūreivis, išsekęs po ilgų plaukiojimų, pagaliau pamatęs švyturio šviesą. Gal ir blausi, tolima buvo ta švieselė, bet tokia brangi, tokia stipri… Mano apmąstymus, prikeltus po gana netrumpo laiko, vėl nutraukė jo balsas:

- Aš jau turiu keliauti, pradžią tu jau turi. Uždek savyje stiprų norą iš čia ištrūkti, o kai vėl susitiksime, nes aš ateisiu, tuomet tau papasakosiu ir daugiau.

Po šių žodžių, jis nebyliai su manimi atsisveikino, pakilo ir nužingsniavo link stovyklavietės. Rankoje žmogus nešė medaus korį. Aš dar ilgai sėdėjau toje pačioje vietoje, paniręs į mintis, tokias naujas ir kartu pažįstamas, kokių jau seniai neturėjau. Grįžęs vakarop į stovyklą sužinojau, kad keistuolis dalino medų mano kaimynams. Jie ne tik skaniai užvalgė, bet, kalbėdamas su jais, pastebėjau jų šviesesnį mąstymą ir švelnesnes, malonesnes nuotaikas…

Rodyk draugams

PILKO VELVETO KELNĖS

Raibuliuojančiame vandenyje atsispindėjo krantas. Atspindyje tarp sodriai žalių, šviesių ir tamsių tonų mirguliavo pilkos kojos. Jei matytume vien tik vandenį ir dar šiek tiek banguotą nuo vėjo, kas suteikia bet kokiam atspindžiui tam tikro neaiškumo ir daro jį netgi mistišku, gal būt pagalvotume, kad krante stovi stambus pilko atspalvio gyvūnas. Tačiau dvi, link žemės platėjančios, kojos išduoda, kad tai žmogus,kurio liemens dėl tam tikros priežasties nesimato.


Žmogus, mūvintis pilko velveto kelnėmis, apsirengęs mėlyno treningo švarkeliu, užsimaukšlinęs neaiškios tamsios spalvos sportinę kepuraitę, krapštėsi geltono polietileno maišelyje, kuris buvo gerokai išsipūtęs. Šalia pūpsojo juoda kuprinė, tiek prikimšta, kad, atrodė, gali bet kurią akimirką plyšti per siūles. Vyriškis, jau senokai perkopęs keturiasdešimt, tamsių plaukų, kuokštais styrančių iš po kepurės, pasitrynė delnu gerokai parudusį veidą, vietomis šiek tiek net pajuodavusį ir pasilenkė. Prilaikydamas geltoną maišelį, jis ištraukė rusvo stiklo butelį, kainuojantį dvidešimt penkis centus. Tokių butelių buvo pilnas maišelis ir kuprinė. Tikriausiai juos surado šį rytą parke ar prie, netoliese stūksančių daugiaaukščių namų, konteinerių, kažkieno ištuštintus ir paliktus, kaip nereikalingas atliekas. Tačiau žmogus galvojo kitaip ir tai išdavė jo taupi, vos pastebima šypsena. Jis atidžiai nužiūrinėjo stiklinį indą, pakėlęs akių lygyje ir sukiodamas tarp pirštų. Staiga jo veidas surimtėjo. Jis pažvelgė sau po kojomis, pasidairė į šalis ir netrukus jau laikė storą žolės stiebą. Po to lėtai, atsargiai dėdamas pėdas, nusileido prie pat vandens. Krantas, pakankamai status toje vietoje, visiškai nutrinta žole, šlapias ir slidus po lietaus, reikalavo atsargumo. Vyriškis tą suprato. Atsargiai, bet kartu ir nerangiai pritūpė, panardino butelį į vandenį, kurio prileido tiek kiek jam reikėjo ir ėmė skalauti, viduje makaluodamas žolės stiebu. Skalavo ilgai, vis apžiūrinėdamas, kol įsitikino, kad daiktas jau tinkamas parduoti. Tada sugrįžo prie savo nešulių. Švarųjį paguldęs žolėje, išsitraukė kitą butelį ir nusileido prie vandens. Procedūra kartojosi iš naujo, tik jau su kitu buteliu. Po to dar ir dar kartą, kol, atidžiai viską apžiūrėjęs, jis įsitikino, kad gali keliauti toliau. Negaišdamas nė minutės, vyrukas atsargiai susidėjo išplautą tarą, tuomet užsimetė ant vieno peties išpūstą kuprinę, kita ranka pastvėrė maišelį ir šlaitu palengva pakilo į taką. Jis pamažu tolo, eidamas užtikrintu žingsniu, tempdamas sunkoką nešulį, žinodamas, kad netrukus gaus už tai atlygį.

Kurį laiką žaliame parko fone dar švietė pilko velveto kelnės, kurias galiausiai paslėpė aukšta žolė ir tamsūs kaštonų šešėliai. Raibuliuojančiame vandenyje liko tik tamsūs ir šviesūs sodriai žalios spalvos atspindžiai, vieniši iki kitos dienos ryto, kol tarp jų vėl suraibuliuos pilkos spalvos atspindys.  

Rodyk draugams

Nauja pradžia

Tarp aptaškytų sienų, sušalusiom rankom į jas pasiremdamas, slinko žmogus. Gaubtas dengė akis, tačiau jam, prarytam tirštos tamsos, tai jau buvo nesvarbu. Kartais lipnūs, sudrėkę pirštai atsitraukdavo nuo šlapių akmenų ir paliesdavo šaltą metalą. Metalą, kuris teikė viltį išeiti kada nors iš apleistų katakombų, siaurais plyšiais virtusių koridorių, panašesnių į klaidžius ir nesibaigiančius labirintus. Dar ne taip seniai jis būtų nusijuokęs, išgirdęs, kad ateis diena ir visas savo viltis sudės į šį metalo gabalą, kažkur pakeliui surastą seną, surūdijusį durklą. Tvirtai laikys nutrintą rankeną ir tik tuomet jausis saugus. Kas kart palietęs ašmenis, žmogus nusipurtydavo. Tik supratęs, patikėti mėgindamas, kad tos pačios rankos kada nors ir vėl glostys liaunas smilgas, grubią, bet jaukią ir išsiilgtą ąžuolo žievę, jis nurimdavo. Tuomet vėl regėdavo tris ąžuolus, skirtingų dydžių, augančius sodyboje šalia seno, protėvių statyto, namelio. Suskirdę, išdžiūvę ir išblyškę lūpos arba tai, kas iš jų liko, įgaudavo šypsenos pavidalą.
Koja užkliuvo už kažko minkšto. Jis pasilenkė, palietė ir staigiai atitraukė ranką. Dar vienas kailis, dar šlapias, kažkiek netgi šiltas. Šį kartą nesivargino aiškintis kieno jis. Kam? Daug jų buvo ir ne tik su kailiais. Prie tokių stabteldavo kuriam laikui, nugalėdavo pasišlykštėjimą, o tuomet liesdavo, kol suprasdavo, kad nepažįsta. Pradžioje kiekvieną norėdavo palaidoti, ieškodamas tamsoje akmenų, kuriuos sugebėtų pakelti. Tik jų daug nerasdavo, o vietoj jų – kitus kūnus. Vieni būdavo jau kieti, sustingę, kiti dar minkšti. Aptikdavo ir suirusių, kartais – vien tik kaulus. Galiausiai žmogus priprato, o vėliau suprato, kad jie ir taip jau palaidoti kape. Tuomet jis liovėsi pergyventi ir blaškytis, stoviniuodamas prie kritusiųjų. Visą savo protą, jėgas, energiją, kuri nepaliaujamai seko, jis nukreipė į vienintelį tikslą – išeiti. Kiek tai bekainuotų, kiek tam laiko bereikėtų, ištrūkti iš šio kapo. Jų kelionė virto kapu, o jo – dar ne. Reikėjo eiti toliau, laikantis drėgnų sienų, liečiant šaltą metalą, kurio vis dar neprireikė…
Tolumoje, kažkur už storų akmens sienų brėško nauja diena. Žmogus to nematė ir nežinojo, seniai buvo praradęs laiko nuovoką. Tačiau kartkartėm jis regėjo save besišypsantį, netgi švytinčiu atviru veidu, stovintį smilgų pievoje. Jis klausėsi vos girdimo siūbuojančių stiebelių šnaresio, primerkęs akis ir atsukęs veidą prieš vėją. Rankoje laikė liauną jauno ąžuoliuko kamieną. Jis žinojo, kad medis čia tikrai prigis, bet neskubėjo leisti jo šaknų į žemę. Prigis, kaip ir tie trys šalimais augantys medžiai, menantys jo protėvių gimimą, gyvenimą… Šiandien gims jis. Šiandien bus nauja pradžia.

nuotraukoje: čia praleista mano vaikystė. Kairėje seniausias ąžuolas, dešinėje - du klevai, kiti du ąžuolai kiemo gilumoje.

Rodyk draugams

TEN, NUO KUR PRADĖTA (Stulpo kvapas)

Išbėgti į gatves ir pasileisti tekiniems. Ne, ne masei, ne visiems. Bėk tik tu, jis, dar kažkas ir bėgsiu aš. Ne, nebėgti, bet lėkti, rankas išskėtus, šlapiu asfaltu, purškiamam, laistomam, permirkusiam ir visa tai į save sugeriant. Bėgti tol, kol baigsis miestas. Po to baigsis asfaltas. Bėgti į pievas, bristi per ežerus, brautis per miškus. Pabučiuoti sutiktą stirną ir, palinkėjus jai skanaus miego, išsiropšti iš tankumynų. Tada jau nežinau kur pasinešti. Gal dykumas pasiekti? Turėtų ir vandens priekyje daug pasirodyti, o jau tuomet šokinėti nuo vieno „titaniko“ ant kito. Pagaliau pasiekti sausumą – prerijas ir skrosti jas iki uolinių kalnų. Likti nesuprastam bizonų, kurie palaikytų dar vienu įsibrovėliu ar tiesiog pačia invazija. Sutikti indėnų berniuką, tą laisvės kūdikį, gal kažkiek palydėsiantį, pamokysiantį, nors ir vaikas dar…

O po to įveikus dar vieną balą, vandenynu vadinamą, būtų galima ir sustoti. Gal ir gana, gal jau užtektų… Tačiau, kad ir kaip viliojančiai atrodytų taigos, jų nepaliestos platybės, kažkas tarsi verstų bėgti toliau, nepasiduoti. Juk buvo pasakyta tą vakarą, baigiant degti žvakei ir per ilgam kantrumui išsilydžius, kad ištrūksime, išsiveršime… Vėliau nuo stogų ilgai žiūrėta į tamsą, žvelgta ten, kur turėtų būti naujas gyvenimas, nauja tiesa, dar nenubrizgusi, nenutrinta, nesulopyta…

Pagaliau nugalėtos beribės tundros, stepės, įveiktos sraunios, kelią pastojusios, upės. Kai kas šaukė, rėkė ir sakė: „ žmogau, šok ant plausto, leiskis pasroviui, juk visi taip elgiasi, visi protingi keliautojai…“. Tačiau kvaila šypsena veide, atsainus rankos mostas ir šuolis į pačią tėkmę, iriantis būtinai kitaip, savaip, nugalint baimę ir sau papuošalu kabinant kiekvieną jų pašaipą, kiekvieną nepagarbų šūksnį.

Pagaliau vienai nakčiai, iš daugelio naktų besibaigiant, susapnuoti, kad pasiektas tikslas, išsiilgtas ir minties siūlais svajų drobėje austas. Tuomet pakelti galvą, užmiegotom akim papuoštą, ir regėti. Matyti, netikėti, trinti akis ir vėl spoksoti priešais save, vis atsisakant suvokti, ir tuo pat metu ranka liesti stulpą. Stulpą, kuris žymi ribą naujos žemės, kurios dar nesuspėta pereiti. Tačiau ne kiek iš stulpo, bet iš kvapo ją atpažinti. Kvapo,kuris lig skausmo, iki sielos gelmių įsigėręs ir niekaip dar neišgaravęs…

Negalima sakyti, kad visai nusivilta. Jau spėta ir pasiilgti tos ramios, nors ir rūpestingu kinkiniu pakinkytos, gal net gi įgimtos žinomybės. Tačiau juk ne dėl to bėgta… Nejau tiek pastangų sudėta, tiek pavojų sutikta, kad vieną dieną atsidurti ten, nuo kur pradėta?

Rodyk draugams

Kraujo Angelas X sk. Liūtai

Pagaliau mano kompiuteris sutaisytas, jame glūdėję ‘ mano turtai” niekur nedingo, dingo tik virusiukai… Ta proga, kiek pataisinėjęs, ištraukiu seniai atspausdintą sekančią “Angelo” dalį.

LIŪTAI

Į slėnį užklysdavo ir nelaukiamų svečių, kaskart mūsų bendruomenėje sukeldavusių tikrą sumaištį. Tai buvo liūtai. Jie visuomet pasirodydavo netikėtai, nusiteikę papuotauti, tarsi žinodami, kad vieną iš mūsų būtinai nusineš… Kartais jie pasirodydavo gražią, saulėtą dieną, mums besišildant, besidžiaugiant kokiais nors mažyčiais, nereikšmingais malonumais. Būdavo, kad jie atslinkdavo ir debesims užtraukus dangų, kuomet mes laukdavome taip išsiilgto gerojo vandens ir netgi jau ragaudavome pirmuosius jo lašus.

Kaip jausdavomės ir elgdavomės mes per liūtų antpuolius?

Po pirmojo, antrojo ar dar kelinto jų antpuolio, kurį patiri, pradedi jaustis labai nervingas. Bet kada gali pratrūkti, elgtis keistai, kiekvieną įtartinesnį ar judantį šešėlį imi laikyti besiartinančiu plėšriadančiu, tykančiu būtent tavęs. Tačiau su laiku ir augančiu užpuolimų skaičiumi pripranti ir prie šių žvėrių. Jų naktinis staugimas jau nežadina tavęs iš miego, nes žinai, kad naktį jie nepuls. Niekada nebuvo jų naktinio antpuolio. Tad visiškai užtenka tokio žinojimo, kad apsiverstum ant kito šono ir toliau sau pūstum į akį.

Tačiau, kaip jau minėjau, jie ne tik pariaumoti susirenka. Ženklas, kad puls, būna keleto jų atsiskyrimas nuo gaujos. Tuomet šie neskubėdami, tarsi matuodami kiekvieną savo žingsnį, ratais ima artintis link stovyklos. Mes suprantame, kad jie sau renkasi auką. Laukiame ilgai, o jie neskuba, kantrybe tikrai pasižymi. Tai kiekvieno plėšrūno bruožas – žaisti su auka, tarsi užliūliuoti ją, kad ši prarastų budrumą. Kaip reaguojame mes? Ką reiškia laukiame? Tą ir reiškia, kad paprasčiausiai laukiame nes esame pripratę ir prie šio žaidimo. Vėliau supratau, kad priprasti galima ir prie nusinešamo jų grobio. Ir visai nesvarbu, kad tas grobis ką tik šypsojosi tau per pietus, kartu graibant iš vieno dubens ir lukštenant spragintus skorpionus. Taip, tai siaubinga, bet tokia – tiesa, gyvenimiška realija. Tiesiog – pripranti. O pirmą kartą… Pirmą kartą, išvydęs tokį reginį, buvau labai sukrėstas, gal netgi to nepavadinsi sukrėtimu, greičiau šoko būsena ar savotišku paralyžiumi. Pradžioje stovėjau sustingęs, nesuprasdamas, kad tai vyksta iš tikrųjų. Vienas plėšrūnas , nustvėręs už kojos, žeme vilko besiblaškantį, savo riksmu beužspringstantį, man neblogai žinomą vienišių. Jis ir vėl buvo išėjęs pasivaikščioti, tačiau iki mūsų nespėjo pribėgti…

Kurį laiką stebėjau tą vaizdą, klaikesnio dar nebuvau matęs, nors ir daug ko regėjęs. Tačiau vienu momentu atsipeikėjau, matomai, manyje pabudo vis dar gyvas kario instinktas. Staigiai, niekam nieko nesakęs, pasileidau link skerdynių. Nespėjau pribėgti, net gerokai prisiartinti, kai trejetas liūtų, iki žemės prašiepę nasrus, užtvėrė man kelią. Jie artinosi link manęs, o akimis šnairavo į tuos, kurie buvo susispietę man už nugaros. Spėjau gerai įsižiūrėti į prašieptas iltis, galėjau pradėti jau jas skaičiuoti, tačiau mano galvoje blykstelėjo suvokimas: jei nesitrauksiu atgal, ramiai ir atatupstas, tai šiandien stovykloje vakarieniausim ne mes, bet jie. Supratau ir tai, kad dar nevėlu apsaugoti kitus, tad ėmiau trauktis. Jau vėliau sužinojau iš vieno senbuvio, kurį puošė gilus randas per visą krūtinę ir dešinę veido pusę, kad mes per plauką išvengėme masinių skerdynių…

Po šio įvykio ilgai negalėjau nurimti. Neveikė jokie man siūlomi gyvačių nuodai, net gi – raudonųjų. Mano rankos drebėjo. Akis užtvindė ašaros ir kraujas, pro kurį regėjau besišypsantį aukos veidą, kai jis sveikinosi su manimi prieš išeidamas į vieną iš savo klajonių po slėnį. Kitą akimirką vėl ir vėl besikartojantis vaizdas, kai jis blaškosi ir klykia, liūto tempiamas per akmenis… Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai niekuo negalėjau padėti kitam ir dar tokią svarbią akimirką, jau nekalbant apie tai, kad buvau visai šalia. Buvau vienas ir bejėgis, be to jaučiau atsakomybę dėl išsigandusių, susispietusių tarsi avių kaimenė, žmonių. Tokį vaizdą regėjau, kai savyje turėjau priimti sprendimą. Trumpam, dar prieš atsitraukdamas, atsisukęs į juos, pamačiau jų maldaujančias akis. Jie net nežiūrėjo į nirštančias keturkojas pabaisas, jie su siaubu sekė kiekvieną mano judesį, tarsi kokio mažo berniuko, kuris tuoj, tuoj pražudys ne tik save, bet ir visus juos. Keletas vyrų, pasižyminčių atšiauresniu charakteriu, rodė man ženklus, prie smilkinių sukdami pirštu, tik šį kartą be šypsenos ir išsproginę akis, kurios atrodė tuoj sprogs, jei tik žengsiu dar vieną žingsnį į priekį. Kiti tiesiog skrodė mane laukiančiais, drėgnais žvilgsniais, žinodami, kad esu naujokas, dar nepratęs prie slėnio gyvenimo taisyklių. Ilgai mane kamavo klausimas: kodėl jie neatėjo į pagalbą? Nes visi kartu mes būtume įveikę ne tik šią, bet ir dar keletą tokių gaujų. Daug galima būtų apie tai kalbėti, samprotauti, tačiau šį rebusą išsprendžiau vėliau. Savo gėdai turiu pripažinti, kad veikiamas ar tai gyvačių nuodų, ar paprasčiausiai to specifinio vandens, kad ir iš Trijų samčių balos, ir taip pat aplinkos, palaipsniui dariausi abejingas viskam, kas dėjosi šalia manęs. Apatija kitam, nesvarbu kas su juo vyktų, o dažną kartą ir sau pačiam, ėjo ranka rankon su manimi, kaip ištikima draugė, savotiškai mane sauganti, tačiau savo kerais stipriai supančiojusi ilgam laikui.

Rodyk draugams

APSNIGTA VALTIS BYLOJO MAN…

Prieš keletą metų mėgdavau vaikštinėti žiemos metu kur nors su fotoaparatu ir fotografuodavau viską,kas gražu mano akiai būdavo. Kadangi žiemą,kai nors šiek tiek sniego atsirasdavo, man gražu beveik viskas, tai ir kadrų krūvas pripleškindavau,baterijų neužtekdavo. Kadangi dabar žiema ir labai, beprotiškai, neįmanomai, fantastiškai ir nesuprantamai kodėl - graži, tai ir norisi tik apie ją kalbėti ar už jos slepiantis kokias tai temas,temeles gvildenti. Tik šiemet kažkaip nefotografuoju (nors labai keista, gražesnės žiemos nepamenu), todėl vis dar įkeliu senesnius “produktus”. Ši apsnigta valtis man ilgai iš galvos neišėjo,todėl po kurio laiko ir keletą eilučių suaudžiau…

Apsnigta valtis

Apsnigta valtis
Bylojo man,
Kad kažkada
Ji skrodė
Sraunius vandenis.
Dabar beliko
Niekam nereikalingas
Medžio gabalas,
Vienišas savo apmąstymuose.
Tik sniegas
Pridengia jos senatvę
Ir smagiai žaidžia,
Pritariant nendrių siūbavimui.

Rodyk draugams

Senesni įrašai »