BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

'pamąstymai'

Man patinka dangus…

Pastebėjau ar supratau, o gal tiesiog taip buvo nuo pradžių, kad man dangus yra kažkas ypatingo. Kas dieną ne vieną kartą pažvelgiu į jį ir regiu vis kitokį. Ir nors matau dangų jau daug metų, matau kas dieną, niekuomet jis man dar nepabodo, akys lig šiol jo vis dar neprisisotino.
Dangus savyje turi neaprėpiamos įvairovės ir nuolatinio kintamumo. Jis gali būti ramus arba audringas, slegiantis arba raminantis, niūrus ar labai spalvingas, šaltas, netgi ledinis arba labai karštas, tarsi žarijų būtų papylusi angelo ranka. Gali būti iki skausmo nykus, net gi bukai geliantis arba turtingas savo istorijomis, spalvų gamomis, debesis įgalinęs visa tai atverti. Pamenu kažkada mano virtuvės langas buvo į vakarus. Ir kada tik panorėdavau, parimęs ant palangės galėdavau stebėti besileidžiančią horizonte saulę ir jos spindulių įvairiai dažomą dangų. Vėliau, kai jau neturėjau šios prabangos, stebėdavau vakaro vaizdus grįžinėdamas iš žvejybos. Neskubėdavau eiti namo per vėstančias pievas, visuomet ganydavau akis tamsėjančiuose horizontuose ir dūsaudavau, kad negaliu užfiksuoti viso to, ką regėdavau.
Gal prieš metus, kartą stebėdamas vakaro rausvėjančius ir geltonuojančius debesis, supratau, kad labai norėčiau piešti, tapyti dangų, tą grožį, už kurį didesnio, tobulesnio ir didingesnio vis nesugebu atrasti. Audžiau šią mintį savyje, bet taip ir neišdrįsau. Pagalvojau, kad dar per mažas esu žmogus, o gal ir pakankamai netalentingas, kad teptuku sugebėčiau perteikti dangų drobėje, nesumenkindamas jo didybės, grožio ir taurumo. Esu regėjęs net gi degantį kryžių dangaus skliaute, po vienos audros, ypatingai prasiskiriant debesims, kad tarp jų švietė kryžiaus formos šviesa. Ir tikrai niekuomet nestatyčiau jokios šventyklos toje vietoje. Ne todėl, kad negalėčiau, bet todėl, kad joks žemiškas grožis, ypatingai žmogaus sukurtas, neprilygs ir mažyčiam potėpiui dangaus skliaute. Dabar kalbu apie jį ir suvokiu, kad ir šimto žodžių man nepakanka išsakyti visko, ką jaučiu jam, kokį matau… Suprantu ir tai, kad taip ir neiškalbėsiu visko net gi dabar, kai toks pilnas esu minčių, žodžių apie jį kalbėti. Suvokiu šiandien tai, kad apie dangų kalbėti nereikia, reikia žiūrėti į jį…
Šiuo metu jau pagaliau turiu aparatėlį daug maž sugebantį užfiksuoti tai, ką akis regi ne tik žemėje, bet ir danguje. Prieš kelias dienas, kai papūtė šaltas vėjas, lietaus sūkurius atnešęs, žvejojau, šlapau ir sušalau. Tačiau jau kildamas namo pažvelgiau į dangų ir sustingau. Pamiršau šaltį ir puoliau drebančiais nuo vėsos pirštais įamžinti šį turtingą rugpjūčio dangų.

Rodyk draugams

Turiu išgyvenimo planą, gal pavyks…

Prasideda sekmadienio vakaras. Tokie vakarai nelinksmi būna, ypač man, kai kitą dieną vėl darbų maratonai prasideda. Ir tuomet prabėgus dienai kitai jau lengviau atsipučiu, nes artėja kitas savaitgalis. Žinau, kad beprasmiškas toks gyvenimas, toks laukimas tų kelių laisvų dienų, o kartais tik - vienos. Bet taip jau nutiko, yra ir…, tikiuosi ne visuomet bus. Svajoju, kad kiekviena diena būtų lyg šventė. Tačiau vis dar tik svajoju.
Nusprendžiau išsivalyti nuotraukas iš mobilaus, kai kurias perkelti į kompiuterį. Nes kai jau “pleškinu”, tai kadrų neskaičiuoju, o paskui nežinau ką su tomis foto daryti. Tiesa, kai fotografuoji yra vienas geras dalykas: imi suvokti akimirkos grožį. Tuomet ir gyvenimas nusidažo gražesnėmis spalvomis, kažkas tarsi suspindi viduje ir smagiau dūšioje palieka.
Pastaruoju metu daug dirbu. Niekam nelieka laiko, ypatingai, kai naujas darbas, kolektyvas, nauji reikalavimai ir vis dar - nesusigaudymas. Labai pasiilgau kūrybos, seniai jau kažką ir piešiau, o apie literatūrinius papostringavimus net nešneku. Ėmiau regzti planą kitai savaitei. Pasiimti į darbą su savimi pieštukus, popieriaus, ko nors užkąsti po darbo, ir pasilikti senamiestyje ( dabar dirbu Klaipėdoje) vakarais. Neskubėti į išnuomotą butą, nekiurksoti ten alaus bonkę apsikabinus ir darbe neužsibūti, suvokiant, kad visų pinigų neuždirbsi, o sveikatą ar, pagaliau, gyvenimą turi tik vieną. Todėl verčiau susipažinti su miestu, gal būt pajausti jį kitu kampu, kai pieštuku braižai namų kontūrus, užmeti praeivių siluetus… Jaučiu savo vidumi, kaip noriu to ir jaučiu, kad kažkas panašaus nutiks, gal tik nematau visų detalių ar būsimų posūkių. Ir labai gerai žinau, kad siela mana atsigaus tuomet kiekvieną vakarą( o ji dažnai panašiais būdais atsigauna) ir nereikės sakyti nei sau, nei kitiems: “dar viena rutinos, dulkių, pinigų kalimo ar tiesiog beprasmiškos karuselės diena prabėgo…” Išsibuvęs senamiestyje, grįšiu į savo lovą ir užmigsiu saldžiai kartu su Hemingvėjumi ( pradėjau skaityti jo “Fiestą”).
Štai turiu pagaliau moralinį ar psichologinį išgyvenimo planą, belieka man juo pasinaudoti.
Įkeliu kelis piešinėlius, surastus mobiliajame, jį bevalant. Tai vieni iš tų, šviežesnių, kuriuos paišinėjau prieš kurį laiką, kai dar jo turėjau…

.

Rodyk draugams

Kadangi…

Paskutiniu metu lyg ir nesigaudavo man nieko parašyti. Gal ir atrodžiau jau “miręs” Blogas.lt pasaulyje, nors kartais tikrai norėdavosi ką nors įkelti, pasidalinti… Tačiau tai būtų buvę daugiau nuotraukos su trumpučiais įrašėliais, ( šiek tiek fotografavau rudens vaizdus, spėjau ir šią žiemą “papleškinti”), o gal ir visai be jokio tekstuko, nes taip ” juodai” nesimąsto ir nesirašo, tarsi būtų kas užkerėję…:))). Būčiau pasidalinęs ir “piešinėliais”, kurių pastaruoju metu prisikaupė naujų… Tačiau kas liečia nuotraukų įkėlimą jau seniai esu viršijęs visus talpos limitus ( kalbu apie ” ne profi” blogą ). Kentėjau, kentėjau… ir staiga šiandien mostelėjau ranka, įmečiau tų “kapeikų” ir, sakau, reikia nors taip pajudėti.

Kadangi jau judu, tai šį kartą įkeliu vieną darbelį atliktą su pastele iš tokios “kaukėtų” serijos. Kažkodėl kaukės patraukė mano dėmesį šiemet ir ne vieną šia tematika paišaliojau… Vis galvoju kodėl? Gal aš pats labai jau “kaukėtas”, ar tų su “kaukėmis” per daug sutikau…? Bet kažkodėl norėjosi tas kaukes vaizduoti ir nieko sau negalėjau padaryti.

Artėja labai gražios šventės. Visko buvo ir visko dar bus, bet Kalėdos tikrai kažkas ypatingo, kažkas jaukaus, tauraus, kai kam net - švento. Tad jaukių, šiltų, malonių ir smagių švenčių Jums, bei gražių ateinančių metų :)

Rodyk draugams

“Titaniko” žūtis numatyta, suplanuota ar…?

Perskaičiau keletą keistų ir įdomių faktų, vadinamų sutapimais, kurie šiek tiek verčia pamąstyti ar bent jau nustebti. Kol kas įkeliu du, susijusius su išgalvotom istorijom ir jų pasikartojimu realiam gyvenime.

1 istorija:
“1838 metais amerikiečių rašytojas Edgaras Po parašė knygą „Apysaka
apie Artūro Gordono Pimo nuotykius“. Joje pasakojama, kaip po laivo
žūties 4 jūreiviai liko gelbėjimosi valtyje viduryje vandenyno.
Išprotėję nuo bado trys nužudo ir suvalgo ketvirtą. Apysakoje jo
vardas – Ričardas Parkeris. 1884 metais nuskendo laivas „Magonettas“.
Keturi išsigelbėję, kaip ir anksčiau minėtos apysakos herojai, liko
valtyje. Po ilgų klajonių trise nužudė ir suvalgė ketvirtą. Jo vardas
- Ričardas Parkeris.”

2 istorija:
“Visi gerai žinom „Titaniko“ tragediją
įvykusią 1912 metais. Bet mažai kas žino, jog 1898 metais buvo
išleistas Morgano Robertsono romanas „Bevaisiškumas“. Romano veiksmas
vyksta laive „Titanas“. „Titano“ charakteristikos: ilgis - 243 metrai,
vandens talpa 70 000 tonų, variklių galia 50 000 a/g, greitis 25
mazgų, 4 kaminai, 3 sraigtai. Šaltą balandžio naktį laivas susiduria
su ledkalniu ir nuskęsta..

Po keturiolikos metų tikrasis „Titanikas“ išplaukė į pirmą savo reisą.
Jis buvo: 269 metrų ilgio, vandens talpa 66 000 tonų, galia 55 000
a/g, greitis 25 mazgai, 4 kaminų, 3 sraigtų… Šaltą balandžio naktį
„Titanikas“ susiduria su ledkalniu ir nuskęsta…..

Sutapimai stebina. Rašytojas atspėjo beveik visas katastrofos
aplinkybes: ir knygoje, ir gyvenime abu laivai buvo laikomi
nepaskandinamais. Ir vienam, ir kitam laive trūko gelbėjimosi valčių.
Ir realiame, ir išgalvotame laivuose buvo po 3000 keleivių. ”

Taigi, perskaitęs šiuos keistus sutapimus, trumpam susimąsčiau. Pirmoji, hanibališkoji istorija, nėra tokia stipri, kaip romantiškoji antroji tragedija, tačiau sutapimas gana stulbinatis. Daug nesukdamas smegenų pamačiau tris priežastis, kodėl taip nutiko:

1. Abu rašytojai priklauso kategorijai kūrėjų, kurie dažnai pamiršta elementarius žemiškus reikalus (pav.:pavalgyti laiku, palaistyti kaktusą ir pan.), nes jie pastoviai į kažką įsijautę, kažką mato ne taip, kaip dauguma… Neminint kitų, kiekvienam savitų niuansų, pridursiu tik tai, kad viso to misticizmo ir nerealaus pasaulio suvokimo šaltinius jie turi savitus, iš kurių semiasi kažko, kas sukuria jiems panašius vaizdinius

2. Kita versija - daugiau žemiška, bet nelengvai įgyvendinama. Koks nors individas ar “individusimų” grupė dėl kokių nors priežasčių, jiems vieniems gerai žinomų, nusprendė suorganizuoti - ” ekranizuoti” perskaitytas istorijas realiam gyvenime. Na, laivą pastatyti ir nuskandinti identiškai, gal ir įmanoma. Bet kaip su tuo Parkerio pavardės pakartojimu? Nebent kaip nors įtikinti pasikeisti pavardę prieš vėliau nutinkantį įvykį?

3. Tai tiesiog sutapimai…

Neabejoju, kad kai kam gims ir ketvirta ar 15 - a versija. Mielai perskaityčiau. :)

Rodyk draugams

Kada paklusti protui, kada - intuicijai, kada…?

Šiandien labai panorau atsigerti alaus, kažkiek nuimti įtampas ruošiant vieną užsakymėlį. Nuskubėjau į parduotuvę, pasiėmiau mėsos gabaliuką, akcijinio alaus buteliuką ir jau stoviu prie kasos. Šiek tiek suirzau, kad spėjo užlįsti kiti, kol aš gaudžiausi, kuris tas akcijinis. Staiga pajutau, kad kur laikau piniginę, kišenė labai jau lengva. Čiupt už jos, o piniginės nėra… Na, susierzinimas jau – ne tas žodis. Laimė, kad parduotuvė vietinė, aš ten gerai pažįstamas, tuoj sutariu, kad prekes palieku ir dumiu piniginės: namie ją pamiršau. Kas tai? Kažkas nenori, kad alaus atsigerčiau? Ar tai tiesiog kvailas neapdairumas, kai kasdien keiti striukes, nes orai keičiasi kas valandą? Na, pasportavau, kaip pardavėja pajuokavo ir tiek. Buvo kitas atvejis, kai labai alaus norėjau, bet nepamenu kodėl nelabai galėjau… Rinkausi, rinkausi, ėmiau kažkokią blešinę, nuo įmantraiai sudėliotos piramidės ir… Kad pasipils jos žemyn, viena šovė tuoj pat, šnypčia kaip gesintuvas darban paleistas. Aš – atatupstas, kažkur įsimaišiau. Atbėga apsauginis, bando gelbėt padėtį… Žinoma, tada jokio alaus jau man nereikėjo, tik dingti iš ten kuo skubiau. Kažkas nenorėjo, kad numalšinčiau troškulį? Ar tai rankų vikrumo stoka, o gal „piramidės“ problema?

Žinau labai gerai, kad žmogus gali vadovautis protu, intuicija ir net gi ženklais. Tačiau labai gerai, kai suvoki, kada reikia pajungti protą, o kada – intuiciją? Taip pat gera būtų suprasti ar tau prieš akis ženklas įvyko: neik, nedaryk, nevažiuok, aiškiai rėkiantis. Esu gyvenime patyręs visus tris komponentus ( ačiū Dievui, kad ir proto apraiškas). Tačiau žinau, kad nelengva būna pasirinkti kam reikia paklusti. Labai gerai, kai palaipsniui, nes iš karto gal ir nebūna,vieni kitus papildo. Taip nutiko man neseniai.

Buvau nusprendęs išvažiuoti į vieną šalį, labai tolimą, kažkiek padirbėti. Reikėjo labai greitai susiruošti, davė tik keturias dienas. Mane šis pasiruošimo terminas šokiravo. Esu kariuomenėj tarnavęs, buvau ištreniruotas, bet dabar… Ne mano natūra aplamai kur nors skubėti. Bet mano draugai sakė – tik pirmyn, galime jau ir rytoj išvažiuoti. Ką gi, ėmiau ruoštis. Verčiausi per galvą, tvarkiau reikalus, nors jau pirmąją naktį, negalėdamas užmigti, pagavau save svarstantį, kaip čia man išsisukus ir išdaviku netapus… Kažkas mane stabdė, bet aš mačiau tik kelias dienas, mačiau darbą ir gražius pažadus, mačiau… Žodžiu,pasirodo, nieko nemačiau. Kai mane ėmė protinti artimieji, labai rimtai susimėčiau. Draugai nenorėjo net girdėti ir pripažinti, kad ten gali būti ne kas ir visi pažadai virsti pelenais ( garantijas mes turėjme tik žodines iš nepažįstamų žmonių). Galiausiai likus dviem dienom, ilgiau negalėdamas klausytis sesers stabdymų, susisiekiau su geru draugu, gyvenačiu svetur ir susigaudančiu situacijoje. Jis išklausęs visą mano pateiktą informąciją, pasakė taip: perki katę maiše, bet jei negaila, kad nuvažiuosi, pasivažinėsi, kelionei pinigų išleidęs, ir grįši, tai važiuok. Jis dar susisiekė su pažįstama toje šalyje, kurioje mūsų jau laukė. Ji nuodugniai išaiškino, kas mūsų laukia važiuojant tokiu klausimu ir tokiom sąlygom ir man klausimų daugiau nekilo. Vienas skambutis draugams ir aš likau, tvirtai ir neginčijamai. Jie…išvažiavo. Man pasidarė labai ramu, nuo „kaušo“ ėmė slinkti kažkokie luitai, kažkokie sunkumai. Pažvejojęs tą patį vakarą, jau visai neblogai jaučiausi. Manyje viešpatavo ramybė, tarsi ženklas, tarsi koks garantas kalbėjo man, kad elgiuosi tinkamai, bent kas liečia mane patį, nesvarbu ten pildysis pažadai ar ne.

Dar nebuvau sutikęs savo draugų, nekalbėjau, bet žinau, kad jie šiuo metu grįžta namo, nepraėjus nė savaitei po išvažiavimo.

Labai norėčiau mokėti vadovautis tiek protu, tiek intuicija, tiek ženklais, kai to reikia gyvenime, ramiai, įsiklausant, nepatiriant kažkokių sunkių išgyvenimų. O to mums juk reikia nuolatos…

Rodyk draugams

Kažkada…ir dabar

Kažkada šokinėjau nuo stogų. Nepamenu, o gal ir nežinodavau, kaip atsidurdavau ant stogo keturių ar penkių aukštų namo. Žiūrėdavau ilgai žemyn, taikydavau žvilgsniu į pasirinktą vietą ir…šokdavau. Ne visuomet pataikydavau. Tuomet atbulas užšokdavau ant namo ir kartodavau šuolį. Tai nebuvo sunku, o ir jausmas neapsakomas, kai šoki nuo tokio aukščio. Tačiau tai buvo kažkada ir tai vyko…sapnuose…

Kažkada sėdėdavau po obelimi ir skaitydavau, tiesiog rydavau knygą po knygos. Jos buvo mano mokytojai, mano kelrodžiai, rodantys kur ir kaip turėsiu ar galėsiu žingsniuoti per gyvenimą. Ir aš tikėjau, kad gyvenimas bus būtent toks, kaip tose knygose: pilnas nuotykių, nepaprastų kelionių ir …taurios, tyros meilės… Bet tai buvo kažkada…

Galvoju: dabar galima nušokti nuo daugiaaukščio stogo, tik vargu ar likčiau gyvas, o ką jau kalbėti apie pakartojimą ar smagaus jausmo prisiminimą? Nebent vėl sapnuočiau… Gal ir į knygas vėl pasinėrus, keliaučiau kartu su herojais, kovočiau su didvyriais ir laimėčiau kartu su jais nuostabias pergales… Ten gal ir mylėčiau, kaip myli jie, tie nuostabūs knygų herojai… Tačiau jau nebūtų taip, kaip kažkada, kai buvau dar vaikas.

Toks aplankė mane trumpalaikis pamąstymas, kuriuo beveik ir patikėjau, kai klausiausi vienos dainos ( gerai žinoma daina, pavadinimu „Kažkada“, ji man patinka). Šis pamąstymas man buvo, kaip tas šuolis, kurio nepaneigsi, jei iš tiesų šoki, tačiau jis netrunka amžinybę…

Tačiau…tačiau… Pagalvoju… Ar nešokinėjame mes dabar nuo didelių aukščių, patirdami šuolio, gal net gi skrydžio polėkį? Kartais ir pakartoti mums leidžia, o jei ir ne, tai patys, nieko neklausę arba nesutikę su nuomonėmis, protingomis išvadomis, pabandome dar kartą. Ir visai nesvarbu kokia gyvenimo sritis tai būtų.

O taip pat ar mūsų gyvenimai, net mažiausias žengtas žingsnis, žingsnelis, net gi – žingsneliukas ar nėra kažkas panašaus į tas knygas, kurias skaitėme? Manau, kad taip. Tik skirtumas yra tas, kad patys mes ir rašome savo gyvenimo knygą. Per skambiai? Gerai, tuomet – knygeles… Mes rašome, o kiti skaito, net gi analizuoja ir kai kas net gi mokosi. Ir kai kurių iš mūsų knygas, mūsų gyvenimus gal būt skaitys dar labai ilgai ir nesvarbu, po obelimi ar … kur nors šalia obels, juk ne tai svarbiausia…:)

….gerai…nenorėjau, bet vis tik - nuoroda šios dainos, jei staiga panorėjote paklausyti ir tingisi ieškoti…;)

http://www.youtube.com/watch?v=B-xsuUb9Ddw&feature=related

Rodyk draugams

Po geltonu skėčiu

Sėdžiu po geltonu skėčiu… Pučia švelnus vėjelis, dūmiju savo pypkutę ir mąstau su šypsena veide. Gal visai ir neblogas tas mano gyvenimas. Ypatingai dabar…, o dar vasara ir šiandien, kai dirbant, per  pietų pertrauką galiu pietauti lauke. O dar čia po skėčiu, kur atneša pavalgyti maloni šeiminikė ir klausia:

- Arbatos, kavos, sultinio?

- Sultinio, -nusišypsau jai, nusprendęs paminti lietuvišką kuklumą, kuris reikalauja sulaukti, kol tavęs paklaus tris kartus…

Netrukus mėgaujuosi karštu, sočiu gėrimu. Prisėda šeimininkas, olandas, senyvas malonaus veido vyras. Jis visuomet maloniai šypsosi savo jaunai žmonelei, dabar šypsosi man. Susisuka savo suktinukę, pripažįsta tik rimtą tabaką. Mes šnekamės, kalbėdami angliškai, lietuviškai, o aš, su labai ribotu kalbiniu bagažu, dar ir paukščių kalbą įterpiu: gestai, veido mimika, laikysena… Man ši kalba visuomet gerai sekėsi ir niekur su ja nepražūdavau. Jam patinka Lietuva, nors jis matęs beveik visą pasaulį. Ir man patinka mano kraštas. Aš neatsižaviu jau daug metų savais ežerais, kloniais, kalvomis, miškais, senais vienkiemiais. Galvojau, kad tai mano kraštas, mano praeitis, bei dabartis ir sukelia man šias simpatijas… O jis sako buvęs daug kur, bet čia jam geriausia. Ir vėl meiliai nužiūri savo išrinktąją, praeinančią pro šalį. Ji šypsosi mums, bet, manau, labiausiai jam…

Man kartais patinka mano dabartinis gyvenimas. Prieš keletą dienų, kai dirbome Trakuose, mums pritrūko medžiagų, kad pabaigti darbą. Jau ir taip būtume grįžę vėlai į savo miestą, bet dabar…laukti dar dvi valandas, kol atveš. Pasiūlau nuvažiuoti ta proga į pilį. Pasirodo buvęs tik aš vienas ir tai vaikystėje.  Šiaip ne taip jie sutinka. Dairausi per automobilio langą į miestelį, įsikūrusį ežero apsuptyje, sulaikęs kvapą. Jis toks autentiškas, jaukus, savas… Pilis… Čia jau reikėtų atskiro pasakojimo, kad atverti patirtą įspūdį, tą didingumo jausmą. Vaikšto užsieniečiai, žavisi, o aš patenkintas, nes tai - mano, sava, artima…

Šalia, po geltonu skėčiu prisėda draugas. Nepastebėjau kur dingo šeimininkas, tačiau dabar turiu kitą pašnekovą. Jis, senokai matytas, pilnas įspūdžių dalijasi jais su manimi. Girdžiu jį, tačiau vis dar esu pusiau pasinėręs nepaprastai maloniose mintyse. Jam atneša kavos, pasiūlo ir man. Šypsausi ir šį kartą atsisakau, tikrai ne iš lietuviško kuklumo. Tiesiog man ir taip gera, sėdėti čia, po geltonu skėčiu,  pučiant gaiviam vėjeliui, panirus į savus apmąstymus.

Man kartais patinka mano gyvenimas, ypač kai nutinka taip, kaip šiandien…

nuotraukose: mano tėviškė… prie šios upės augau, mokiausi žvejoti, svajodavau…

Rodyk draugams

Yra tokie vaikai… Juos vadina “banditukais”…

Juos vadina kiemo siaubu, banditukais… Jie vaikšto savo grupelėje, nuo mažų dienų rūko, keikiasi, kaip seni jūreiviai, triukšmauja ir kitaip erzina solidžius kaimynus. Apie juos kaimynai vienareikšmiškos nuomonės ir, turintys savo vaikus panašaus amžiaus, stengiasi, kad jų atžalos laikytųsi nuo šių kuo toliau. Nesinori dėl to smerkti nei vieno, nes vaikai yra vaikai ir jie greitai pagauna kitų bendraamžių ypatumus, nesvarbu ar būtų blogybės ar gėris… Tačiau kai pagalvoji, kuo kalti šie „banditukai“, jei jie neranda kito prieglobsčio kaip kiemas, o vėliau – gatvė. Jie jau nuo mažų dienų ieško kaip gauti vieną kitą litą ir, manau, ne vien cigaretėm… Kažkaip mano santykiai su mūsų kiemo tokia vaikų grupele yra gal keisti, bet įdomūs man pačiam. Pastebėjau, kad po keleto pokalbių, ramių, paklausinėjant, o jei reikia ir ramiai subarant, jie ėmė mane gerbti. Man smagu kai jie su manimi sveikinasi ir linksma kai mane vadina „dėde“. Štai ir dabar girdžiu jų garsius pokalbius, riksmus už lango, vadinasi sugrįžo iš žvejybos… O apie jų žvejybą – netrukus.

Būna, kad jie bando gauti kokį vieną kitą litą… Kartą žiemą, kai pusnyse kiurksojo automobiliai, tame tarpe ir mano, jie prišoko prie manęs ir pasisiūlė nuvalyti nuo kėbulo sniegą. Tik ar sutiksiu jiems duoti dešimt litų? Buvo ir taip, kad jie valė sniegą nuo gatvės ir vis dairėsi ar kam nors tai įdomu, tačiau kiemo automobilistai tik smagiai važiavo pro šalį, nesusimąstydami, kad vaikai taupo jų brangų laiką. Stebina mus toks „banditukų“ elgesys? Juk jie sėkmingai galėtų apšvarinti parduotuvę, išsinešti šokoladuką nėra labai sudėtinga… Tačiau šiandien jie mane dar labiau nustebino.

Jau vakar jie pastebėjo mane parke, kur mėgstu vaikštinėti, kvėpuoti grynesniu oru ir stebėti parko paukščius, kurių čia randu įvairių. Jau senokai pastebėjau gyvenant du didelius, gražius paukščius. Jie visuomet būna tik kartu. Kartą mėginau juos paveiksluoti, bet poroje nesigavo ( nuotraukoje vienas iš jų).

Pamatę mane, vaikai pasisveikino. Niekur neskubėjau, todėl stabtelėjau. Pakrypo kalba apie žvejybą, nes žinojau, kad jie buvo nuvažiavę…  Vienas staiga kreipėsi į mane, paprastai, be užuolankų ir kompleksų, nes jie – paprasti vaikai:

- Dėde, gal galit man sutvarkyti meškerę? Nutrūko viskas…

Žinojau, kad ta meškerė jo mirusio senelio, o tėvo net nebuvau matęs… Sutikau, nors labai norėjau ką kita nuveikti. Sutarėm susitikti prie mano laiptinės vėliau, bet grįžęs jų neradau. Na, gėda pripažinti, bet šiek tiek apsidžiaugiau, nes skubėjau namo.

Šiandien ryte juos radau jau žvejojančius parko tvenkinėlyje. Priėjau, jie puolė klausinėti žvejybos ypatumų, vienas per kitą, nespėdavau net atsakinėti. Pataisiau jų sistemėlę ir nuvedžiau, parodydamas vietas, kur geriau kimba karosiukai. Jie labai norėjo, kad važiuočiau su jais šiandien prie ežero. Sakė, kad patys vargsta, supainioja viską, pykstasi paskui… Negalėjau… Grįžtant atgal, jie lydėjo mane, pastebėjau keistus ir įtarius praeinančiųjų žvilgsnius, įbestus čia į mane, čia į juos. Pasijutau tarsi koks užklasinės veiklos pedagogas… :)

Ant tiltelio pastebėjau per turėklą persivėrusią senyvą moteriškę. Ne iš karto susigaudžiau kas vyksta. Bet šie vaikai… jie privertė mane plačiai išsižioti… Pribėgo prie močiutės, kuri niekaip negalėjo iškelti virve pririšto kibirėlio, sklidino vandens. Vienas vaikas pagriebė už virvės, močiutė pradėjo džiūgauti, kad netiesa, jog visi vaikai blogi… Jis dar pasisiūlė pasemti sklidinesnį. Kitas puolė atrišinėti virvę ir pasišovė močiutę palydėti namo…

Stovėjau šalia, nustebęs, plačiai šypsojausi ir galvojau: štai tau ir „banditukai“… :)

Rodyk draugams

Kada iš tiesų aušta rytas?

Jei manęs paklaustų, kaip apibūdinčiau save, tai kartais pasakyčiau, kad esu „etapų žmogus“. Tai reiškia, kad mano gyvenime nuolatos kartojasi tam tikri etapai. Sakykim, kad ir pomėgiai laisvalaikiu. Turiu daug jų ir vienu metu nesugebu visko aprėpti ar norėti, todėl būna, kai tik žvejoju, po to gal žiūriu vien tik filmus ir t.t. Yra ir kiti momentai… Mėgstu daugelį dalykų lyginti su gamta, nes šiek tiek ją pažįstu, būnu joje nemažai ir be jos savęs neįsivaizduoju. Jei lyginčiau save, tai nebūčiau nei atogražų miškai, nei afrikos džiunglės, nebūčiau ir Saharos dykuma (bent taip viliuosi)… Greičiau panašėčiau į Šiaurės klimatą ir gamtą… Ten didžiąją laiko dalį viešpatauja žiema, šaltis, atšiaurus klimatas. Tačiau būna ir kitaip… Vis tik nutinka kitaip… Ir kai vėlyvą pavasarį žemė ima puoštis nepaprastu grožiu, žiedais, žaluma,nors tai trunka neilgai, to nepalyginsi su jokiu žemės lopinėliu. Kita vertus, netgi spengiant dideliems šalčiams tik ten galima pamatyti dangų, kokio niekur kitur neregėsime: nuostabios pašvaistės, ugnis deganti dangaus skliaute.

Kalbant toliau apie šiaurę… Pagalvosite, vasaros pradžia, o jis apie speigus porina… Galvoju, gal kaip tik todėl, kad šiek tiek turiu „šiaurės kraujo“ labai pamėgau vieną rašytoją ir beveik metus skaičiau vien jo kūrybą. Tai Džekas Londonas, nepaprastai gabus ir jautrus žmogus, apdovanotas tokiu talentu, sugebėjęs tiek dirbti ir lavinti šią dovaną, kad nebaigęs jokio aukštojo mokslo, pranoko daugelį, daugelį rašytojų… Bet ne tame esmė. Jis nuostabiai aprašė šiaurės gamtą ir nuotykius Aliaskoje, ypatigai tarp aukso ieškotojų, daugelį istorijų girdėjęs iš pirmų lūpų, kai ten pats bandė ieškoti aukso… Įdomu tai, kad beveik visi jo sukurti pesonažai atspindi jį patį, patyrusį ne ką prastesnius nuotykius. Jis spėjo pabūti ir piratu, ir juodadarbiu, ir valkata, ir aukso ieškotoju, taip pat drąsiu jūreiviu, bei nepralenkiamu reporteriu karščiausiose pasaulio įvykių vietose. Įdomu ir tai, kad jis apsimetęs valkata, benamiu sugebėjo prasibrauti įpatį juodžiausią Londono lūšnyną, patį pragarą, įgyti pasitikėjimą vietinių žmonių ir pamatyti, bei aprašyti tą tuometinės visuomenės gėdą. Džekas buvo drąsus žmogus, labai draugiškas, mylintis žmones, atiduodantis kitiems savo tiek materialinius, tiek dvasinius turtus be gailesčio… Gal todėl, kad jis pats gyveno ir gyvenimą sudėjo į savo kūrybą, jo kūriniai yra tokie gyvi ir jaudinantys. Todėl man ir dabar, nors jau ne aštuoniolika metų, patinka skaityti jo knygas ir to visai nesigėdžiu.

Šį kartą noriu pristatyti vieną jo knygą. Ji pavadinta „Rytas aušta“. Tai pagrindinio personažo vardas, duotas jam todėl, kad vos prabudęs, jis sušukdavo „rytas aušta“ ir pradėdavo gyventi, dažną kartą  karto šokdamas į, šunimis pakinkytas roges, ar tai tiesiai iš lovos ar tiesiai iš smuklės, joje prasilinksminęs, visą naktį ( be smuklių šiaurėje tuo metu nebuvo jokių pramogų). Tai tikras šiaurės vyras, užaugęs ten, išmokęs grumtis su nuožmiais gamtos pokštais, nepralenkiamas bet kokiose varžybose, lenktynėse, darbuose ir ieškojimuose. Jis, kaip ir kiti personažai – aukso ieškotojas. Tačiau kartą gimsta jam idėja, kaip be didelio vargo susikrauti nemažą kapitalą. Jis pradeda įgyvendinti savo sumanymą  ir jam sekasi. Tačiau prasideda netikėti posūkiai, baigiasi iki tol aprašomi nuostabūs „šiauriniai“ nuotykiai. Jis nusprendžia, būdamas jau Šiaurės milijonieriumi, užkariauti pasaulį… Tai visaikitas gyvenimas ir jis ne iš karto suvokia, tarp kokių žmonių papuola, kuriems nesilaikyti duoto žodžio, apgauti ir apiplėšti varžovą ( stambūs, stambių turtuolių žaidimai) tai lyg nusišnypšti nosį… Šiaurėje, kur jis užaugo, gyveno ir praturtėjo, nieko panašaus nevyksta ( tai mane labai nustebino, nes apie aukso ieškotojus buvau visai kitokios nuomonės, matomai iš vesternų susidariusios). Tačiau Rytas paima reikalus į savo rankas ir ima „valdyti padėtį“ ( kaip sako vienas mano draugas), o aplink jį krenta kiti finansinio pasaulio „rykliai“. Jis tampa kietu, žiauriu žmogumi, tikru monstru…

Tačiau, Londonas suveda jį su mergina, kurios kerai, žavesys, kartu paprastumas ir tyrumas ima jaudinti Ryto širdį. Ši švelni būtybė,labai atsargus ir protingas žmogus, bijo jo monstriško kiauto. Jai neįdomūs nei jo dideli turtai, nei aukšta padėtis visuomenėje. Ir jis pastatomas prieš pasirinkimą…

Šią knygą prarijau prieš metus per keletą vakarų ilsėdamasis po darbo. Pradžioje žavėjausi šiaure, šiuo tikru, vyrišku personažu, jopatirtais nuotykiais ir meile gamtai. Po to pamačiau kaip puikiai iki smulkmenų atskleidžiami praturtėjimo principai. Tačiau Džekas Londonas yra puikus plunksnos meistras, vedlys, vadovas ir mokytojas, kuris parodęs tariamą grožį, iškėlęs jį į padanges, staiga be gailesčio sudaužo visa tai, sviesdamas į pačią bedugnę, ir atveria akis tikroms vertybėms. Todėl nejučiom susimąstai: kada iš tiesų aušta rytas?

Rekomenduoju šią nestorą knygelę tiems, kurie esate tiek nuotykių, tiek meilės istorijų mėgėjai. O meilė, tiek šioje, tiek kitose jo knygose apdainuojama labai subtiliai, nepaprastai tyrai ir kartu vyriškai.

Gero skaitymo tiems, kas susidomėjote.

nuotraukos iš Google

Rodyk draugams

Viskam savas laikas…

“Viskam yra savo laikasYra laikas mėtyti akmenis ir yra laikas rinkti juos”, taip yra pasakęs vienasišminčius vardu Ekleziastas ir ši, bei kita jo išmintis žmonių skaitoma jau tūkstančius metų. Nesinori man dabar filosofuoti, nors ši tema be galo įdomi, o ir naktys kelios bemiegės buvo, tad nelabai ir mąstosi… Todėl labai trumpai.

Noriu pasakyti, kad tikint šia minėta išmintimi, nieko tikriausiai keisto ar smerktino, kad vienus dalykus baigiame, kitus pradedame, po to gal vėl sugrįžtame ir taip toliau. Nežinau kas laukia manęs už kampo, gal tik trumpas atsitraukimas nuo taip pamėgtos tapybos, į kurią mečiausi visa savo savastimi, o gal ir ilgesnė pauzelė. Tačiau vėl norisi pasinešti kažkur kitur. Gal tiesiog išsibūti gamtoje, nesvarbu, kad ir ant tirpstančio ledo, kuris, beje, žvejus dar ilgokai turėtų džiuginti, gal dar kur nors… Tik tas “kur nors”,žinoma nevirs nei Kanarų salomis, nei Egipto smėliu, nes kaip ne visi mes “ne Martynai”, taip ir ne visi kuriems “dangus”, šiuo atveju - žemėje. Tačiau aš puikiausiai sugebu atrasti ir savąjį “dangų”, tad belieka man akylai pasidairyti, pakėlusiam akis aukštyn, išskleisti sparnus, nesvarbu, kad ir apipešiotus, ir į kelią, kažkuo gal žinomą,kažkuo gal ir naują…

Užbaigiant tapybos ciklą, kuris net neįsivažiavo, įkeliu dar savų keletą naujų, keistųjų darbų, atliktų ta pačia technika, tie patys nedidukai formatai. Tik šį kartą ne moterys… O dažus, teptukus ir visa kita sudedu ten,kur nematys mano akys, o pirštai atras tik tuomet,kai be to jau negalėsiu gyventi…

Rodyk draugams

Senesni įrašai »