BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

'Piešimas'

Arklys, pastele…

Horse, pastel

Horse, pastel

Prisimenu, kaip vaikystėje mėgau piešti arklius. Dar indėnus… Tad gal iš nostalgijos tiems laikams, o gal, kad tie gyvūnai ir dabar mane žavi, kartais nupiešiu kokį vieną, kitą.
Šis nupieštas pastele ant dar nepatirto man popieriaus ( vis bandau ir bandau, kada gi pagaliau save atrasiu?) ir va kas išėjo. :)

Rodyk draugams

Noriu gal todėl, kad pasiilgau…

Nieko negaliu sau padaryti… Galvoju nukreipti kaip nors kitaip savo rankas, mintis, ieškojimus. Štai ir šiandien kvėpuodamas gražios dienos pavasariniu oru vaikštinėjau po “savo” parką ir grožėjausi raibuliuojančiais saulės šviesoje medžių kamienais. Reikėtų juos tapyti, galvojau sau, reikėtų…, gal net gi norėčiau… Gal taip ir bus, gal ranka pati ar minties vedama ims vedžioti šakų kontūrus lape, gal… Tačiau paskutiniu metu man norėjosi piešti visai ką kita: moteris, jų veidus arba šokančias šokėjas. Man tai patiko. Ir šiaip pastebėjau, kad mane žavi afrikietiško gymio veidai. Piešiau ir juos, štai keletą ir įkėliau. Prieš keletą metų svečioje šalyje turėjau galimybę piešti iš natūros šalia sėdinčias juodaodes moteris, kai važinėdavau traukiniu. Pamenu pirmomis dienomis aš buvau lengvame šoke, kai aplinkui vaikštinėjo tiek egzotinių, neįprastų man žmonių. Paskui apsipratau, pripratau, net gi savotiškai ėmė atsibosti. Tačiau dabar ko gero jau ilgiuosi… Ir ne tik pasiilgau tų egzotinių veidų, bei aprėdų, bet dar ir “čikinų” ( angl. chicken ). Tai viščiukų blauzdelės virtos aliejuje, ir kai užsisakai porciją, pasirenki norimo aštrumo laipsnį. Tada apipili visokiausiais padažais, kurių pasirinkimas nėra siauras ir valgai kartu su bulvytėmis “fry”. Pabodę jau buvo, ir nesveikas maistas, bet pasiilgau, net dabar seilės burnoje susikaupė, taip gyvai ir kvapniai man tas prisiminimas nusipaišė…

P.S. Įkėlęs šį įrašą tik po kurio laiko staiga prisiminiau, kad šiandien švenčiama moters diena. Tad ta proga sveikinu visas ir linkiu daug nuostabios egzotikos ir nebūtinai išorėje, bet vidinės, bei gyvenimiškos.

Rodyk draugams

Vis ieškau ir ieškau tos vienintelės…

Vis ieškau ir ieškau… Bandau vis kitokias, įvairias, laukdamas tos, kokios neturėtų niekas. Tos vienintelės, kuri būtų skirta tik man vienam ir atsiduodama nekilnotų reikšmingai antakių, nepurkštautų, neužduotų nereikalingų klausimų. Egoistiška? Nemanau, juk taip būna kai susitinka pagaliau tie, kurie vaikšto po šią žemę , kad surastų vienas kitą. Nors, kita vertus tebūnie tai išmislas, fantazija ar ištrauka iš turkiško serialo. Tačiau vis tiek ieškau jos, vienintelės, kurią suradęs nugyvenčiau su ja visą likusį gyvenimą. Jos vardas - išraiška, piešimo ar tapybos (ne, ne, tai ne moteris…) Noriu tokios, kurią turėčiau tik aš. Tačiau ir tokios, kurią pamatę kiti neliktų abejingi.
Pastebiu, kad kuo labiau stengiuosi šiuose ieškojimuose, tuo labiau artėju link savęs, nors ir labai norėdavosi nutolti, pabėgti, nedaryti darbo taip, kaip sugebu…
Štai trys darbeliai pastele. Taip, tai vis dar muzikantai. Vienas atliktas tik pastele. Kitas jau pridėjus tušą. Abu atlikti ant vyniojamo popieriaus, kurio dar ne taip seniai nepavykdavo įvaldyti. Trečias taip pat su pastele, bet beveik vienspalvis, o popierius jau grublėtesnis ir taip pat neskirtas pastelei.
Va taip ir blaškausi beieškodamas…

Rodyk draugams

O aš vis brūkšniuoju su tom spalvotom kreidelėm…

Paskutiniu metu atrandu laiko kūrybai. Būna, kad nedirbu ir visą savaitę, tad kažkuo reikia užsiimti. Vaikštau lyg tigras po namus, slampinėju, mąstau, ieškau kažkokio motyvo ir suradęs puolu negailestingai savo auką. Kartais tiesiog išnykstu laike, erdvėje… Būna gera ir ypatingai, kai gaunasi bent panašiai tiek kiek tikėjaisi, norėjai. Jei piešinys nepavyko, užkišu kur nors į kampą ir dedu viltis į sekantį, tuomet ir žadu atsigriebti.
Man jau seniai sako: tapyk aliejiniais, pradėk didesnius formatus… Tačiau, nesuprasdamas iki galo kodėl, vis niekaip nepaleidžiu iš rankų pastelės, braukau ir brūkšniuoju tom spalvotom kreidelėm, kurios kartais visai neklauso, o kartais atveda mane prie netikėtumų, kažko naujo…Ir tuomet toks geras jausmas…, nors tam darbeliui gal būt niekuomet nebus atvertos galerijos durys.

Prieš metus ir pastaruoju metu vis užsinoriu papaišalioti muzikantus. Todėl ir įkeliu keletą šių piešinių.

Rodyk draugams

Turiu išgyvenimo planą, gal pavyks…

Prasideda sekmadienio vakaras. Tokie vakarai nelinksmi būna, ypač man, kai kitą dieną vėl darbų maratonai prasideda. Ir tuomet prabėgus dienai kitai jau lengviau atsipučiu, nes artėja kitas savaitgalis. Žinau, kad beprasmiškas toks gyvenimas, toks laukimas tų kelių laisvų dienų, o kartais tik - vienos. Bet taip jau nutiko, yra ir…, tikiuosi ne visuomet bus. Svajoju, kad kiekviena diena būtų lyg šventė. Tačiau vis dar tik svajoju.
Nusprendžiau išsivalyti nuotraukas iš mobilaus, kai kurias perkelti į kompiuterį. Nes kai jau “pleškinu”, tai kadrų neskaičiuoju, o paskui nežinau ką su tomis foto daryti. Tiesa, kai fotografuoji yra vienas geras dalykas: imi suvokti akimirkos grožį. Tuomet ir gyvenimas nusidažo gražesnėmis spalvomis, kažkas tarsi suspindi viduje ir smagiau dūšioje palieka.
Pastaruoju metu daug dirbu. Niekam nelieka laiko, ypatingai, kai naujas darbas, kolektyvas, nauji reikalavimai ir vis dar - nesusigaudymas. Labai pasiilgau kūrybos, seniai jau kažką ir piešiau, o apie literatūrinius papostringavimus net nešneku. Ėmiau regzti planą kitai savaitei. Pasiimti į darbą su savimi pieštukus, popieriaus, ko nors užkąsti po darbo, ir pasilikti senamiestyje ( dabar dirbu Klaipėdoje) vakarais. Neskubėti į išnuomotą butą, nekiurksoti ten alaus bonkę apsikabinus ir darbe neužsibūti, suvokiant, kad visų pinigų neuždirbsi, o sveikatą ar, pagaliau, gyvenimą turi tik vieną. Todėl verčiau susipažinti su miestu, gal būt pajausti jį kitu kampu, kai pieštuku braižai namų kontūrus, užmeti praeivių siluetus… Jaučiu savo vidumi, kaip noriu to ir jaučiu, kad kažkas panašaus nutiks, gal tik nematau visų detalių ar būsimų posūkių. Ir labai gerai žinau, kad siela mana atsigaus tuomet kiekvieną vakarą( o ji dažnai panašiais būdais atsigauna) ir nereikės sakyti nei sau, nei kitiems: “dar viena rutinos, dulkių, pinigų kalimo ar tiesiog beprasmiškos karuselės diena prabėgo…” Išsibuvęs senamiestyje, grįšiu į savo lovą ir užmigsiu saldžiai kartu su Hemingvėjumi ( pradėjau skaityti jo “Fiestą”).
Štai turiu pagaliau moralinį ar psichologinį išgyvenimo planą, belieka man juo pasinaudoti.
Įkeliu kelis piešinėlius, surastus mobiliajame, jį bevalant. Tai vieni iš tų, šviežesnių, kuriuos paišinėjau prieš kurį laiką, kai dar jo turėjau…

.

Rodyk draugams

Toks “tarp šventinis” periodas…

Rašau dabar klausydamasis vienos nuostabios dainos, kurią mano nuostabai atlieka vyrukai, ir be šios dainos užkariavę minias gerbėjų, žinomi visame pasaulyje. Tačiau klausydamasis pamirštu juos, girdžiu tik švelnius vyriškus balsus ir atsipalaiduoju šios dainos tėkmėje. Leidžiu jai smelktis gilyn ir plauti, skalauti sielą po vakarykšio, kai susitikau su geru draugu, parvykusiu iš “kai kur”, kur gal būt turėjome vykti kartu… Aš suabejojau sėkme ir pasilikau, o jis pabandė…, surizikavo ir , kaip sakoma, dabar geria šampaną… Davė, oi davė jis man vakar to šampano. O aš gėriau jį ( tai ne tik apčiuopiamas gėrimas, nors liejosi ir jis) ir ėmiau jausti  du ežerus savyje. Jie pilnėjo, bangos šniokštė, ežerai augo,  jie gilėjo. Vieną pavadinau “džiaugsmo” ežeru, o kitą, daug nemąstęs, tiesiog - “depresija”…

Bet tai buvo vakar, o šiandien stipriam vakarų vėjui, vos negriaunančiam ant slidaus ledo, leidau smelktis į save, o jis šaldė ne tik pirštus, bet ir smegenis, nukreiptas tik į išgręžtas eketes… Žinojau, kad nebus laimikio, bet reikėjo, matomai, pačio proceso, nuraminančio, pastatatančio į savo vietą, ištrinančio, išvalančio kažką tokio, kas tik apsunkina mąstymą, sutirština jausmus…  

Ir šiaip ši daina kažkaip, pagalvojau, visai tinka šiam metui, tarpsniui, kai baigėme vienas šventes ir ant kulnų tuoj pat lipa kitos ir taip pakankamai greitai lipa, ir jau nori tuoj pat atverti duris. Nors mes dar gal kažkiek stabdom tą Naujametinį antplūdį, bandom persiorentuoti, bei pabaigti virškinti “kūčiukus” ar kitokius likučius nuo dvylikos patiekalų, bet kartu lyg ir visai noriai pasiduodam, jau laukiam tos 31-mos, vis dar karštligiškai sukdamai galvas ar tikrai gerai pasirinkome tuos, su kuriais sutiksime Naujus metus?

Įkeliu šį kartą dar vieną iš “kaukėtų” serijos, tų kuriuos”gimdžiau”, pasilikęs čia Lietuvoje, kai mano draugas ieškojo laimės svetur… Ir žadėta daina:   Bon Jovi - Hallelujah

http://www.youtube.com/watch?v=RSJbYWPEaxw

Rodyk draugams

Kadangi…

Paskutiniu metu lyg ir nesigaudavo man nieko parašyti. Gal ir atrodžiau jau “miręs” Blogas.lt pasaulyje, nors kartais tikrai norėdavosi ką nors įkelti, pasidalinti… Tačiau tai būtų buvę daugiau nuotraukos su trumpučiais įrašėliais, ( šiek tiek fotografavau rudens vaizdus, spėjau ir šią žiemą “papleškinti”), o gal ir visai be jokio tekstuko, nes taip ” juodai” nesimąsto ir nesirašo, tarsi būtų kas užkerėję…:))). Būčiau pasidalinęs ir “piešinėliais”, kurių pastaruoju metu prisikaupė naujų… Tačiau kas liečia nuotraukų įkėlimą jau seniai esu viršijęs visus talpos limitus ( kalbu apie ” ne profi” blogą ). Kentėjau, kentėjau… ir staiga šiandien mostelėjau ranka, įmečiau tų “kapeikų” ir, sakau, reikia nors taip pajudėti.

Kadangi jau judu, tai šį kartą įkeliu vieną darbelį atliktą su pastele iš tokios “kaukėtų” serijos. Kažkodėl kaukės patraukė mano dėmesį šiemet ir ne vieną šia tematika paišaliojau… Vis galvoju kodėl? Gal aš pats labai jau “kaukėtas”, ar tų su “kaukėmis” per daug sutikau…? Bet kažkodėl norėjosi tas kaukes vaizduoti ir nieko sau negalėjau padaryti.

Artėja labai gražios šventės. Visko buvo ir visko dar bus, bet Kalėdos tikrai kažkas ypatingo, kažkas jaukaus, tauraus, kai kam net - švento. Tad jaukių, šiltų, malonių ir smagių švenčių Jums, bei gražių ateinančių metų :)

Rodyk draugams

Viskam savas laikas…

“Viskam yra savo laikasYra laikas mėtyti akmenis ir yra laikas rinkti juos”, taip yra pasakęs vienasišminčius vardu Ekleziastas ir ši, bei kita jo išmintis žmonių skaitoma jau tūkstančius metų. Nesinori man dabar filosofuoti, nors ši tema be galo įdomi, o ir naktys kelios bemiegės buvo, tad nelabai ir mąstosi… Todėl labai trumpai.

Noriu pasakyti, kad tikint šia minėta išmintimi, nieko tikriausiai keisto ar smerktino, kad vienus dalykus baigiame, kitus pradedame, po to gal vėl sugrįžtame ir taip toliau. Nežinau kas laukia manęs už kampo, gal tik trumpas atsitraukimas nuo taip pamėgtos tapybos, į kurią mečiausi visa savo savastimi, o gal ir ilgesnė pauzelė. Tačiau vėl norisi pasinešti kažkur kitur. Gal tiesiog išsibūti gamtoje, nesvarbu, kad ir ant tirpstančio ledo, kuris, beje, žvejus dar ilgokai turėtų džiuginti, gal dar kur nors… Tik tas “kur nors”,žinoma nevirs nei Kanarų salomis, nei Egipto smėliu, nes kaip ne visi mes “ne Martynai”, taip ir ne visi kuriems “dangus”, šiuo atveju - žemėje. Tačiau aš puikiausiai sugebu atrasti ir savąjį “dangų”, tad belieka man akylai pasidairyti, pakėlusiam akis aukštyn, išskleisti sparnus, nesvarbu, kad ir apipešiotus, ir į kelią, kažkuo gal žinomą,kažkuo gal ir naują…

Užbaigiant tapybos ciklą, kuris net neįsivažiavo, įkeliu dar savų keletą naujų, keistųjų darbų, atliktų ta pačia technika, tie patys nedidukai formatai. Tik šį kartą ne moterys… O dažus, teptukus ir visa kita sudedu ten,kur nematys mano akys, o pirštai atras tik tuomet,kai be to jau negalėsiu gyventi…

Rodyk draugams

Esu pasinėręs…

Jau kurį laiką laisvalaikiu esu visiškai pasinėręs į dailės sritį. Buvau tai užmetęs. Vietoj to rašinėjau, žvejojau, sakaičiau. Bet kažkas įvyko. Vėl po ilgoko laiko tarpo panirau į teptukų ir dažų pasaulį. Bandau tapyti ir perteikti kažką panašaus, kaip tai atlieku pieštuku ( pradžioje mano blogo yra piešinių). Nors tai nelengva, bet po truputėlį iriuosi į priekį, kankinuosi ir džiaugiuosi, kai kažkas pavyksta. Darbeliai nėra didelio formato ( daugumoj 20 ant 30). Atlieku juos akriliniais dažais ir dar ten visokių dalykų prisigalvoju.

Kadangi pastaruoju metu nesugalvoju ką parašyti ir laiko tam nelabai yra, tai, kad neatrodyčiau visai miręs blogo sferoje, nusprendžiau tuo pasidalinti.

Tiesa, taip ir nežinau kaip jie vadinasi, čia jau man sunkioji dalis…

Rodyk draugams

KRAUJO ANGELAS XI Medus

Kad ir kaip būtum priklausomas nuo specifinio gyvenimo ir mąstymo būdingo Slėniui, kokiu dažniausiai pasižymi prarastieji, arba save praradę žmonės, netgi ir tokiu atveju gali įvykti tam tikri pasikeitimai. Kokie? Į šviesesnę pusę… Kalbėti apie tokius pokyčius, jau mano apibūdintoje terpėje, nėra taip lengva ir paprasta. Tačiau juos patirti, bent jau pamatyti atsirandant tave supančioje aplinkoje, tikriausiai, dar sunkiau. Kodėl sunkiau? Todėl, kad tam prieštarauja viskas su kuo susiduri, pradedant nuo savęs ir kito žmogaus, baigiant aplinka ir gyvenimo sąlygomis. Koks buvai ir kokiu virsti, ką jau tau pasakojau, turi stiprią trauką smukti, leistis ar riedėti vis giliau ir giliau į dugną. Kaip tai vyksta, jau pakankamai girdėjai, tad nesikartosiu. Supratau, kad ten, o gal ir kitose panašiose vietose, kad pradėtum mąstyti pozityviau ar bent svajoti apie kažką šviesesnio, turi kažkas nutikti. Kažkas nekasdieniško, ypatingo, gal netgi sukrečiančio ar neįprasto. Sekantis įvykis, kurį noriu papasakoti, buvo kaip tik toks, išmušęs, sustabarėti bebaigiančių, mano smegenų kamščius ir šiek tiek pravėręs užakusias jausmų sroves.

Buvo eilinė diena, niekuo neypatinga, įprasta savo ritmu. Tai vienur, tai kitur mano kaimynai kažką veikė, krapštėsi galvodami, kad dirba labai rimtus darbus. Aš taip pat užsiėmiau vienu svarbiausių reikalų: stebėjau juos, stebėjau paukščius, sukančius virš mūsų ratus, vėl stebėjau žmones… Kitaip tariant, abejingai ir tuščiai leidau laiką. Noriu pastebėti tai, kad kaip tik panašiais, niekuo neypatingais momentais ir gali nutikti kažkas ypatingo mūsų gyvenime. Mano akys jau kelintą kartą užkliuvo už vieno vyruko. Pradžioje pagalvojau, kad jis man įdomus tikriausiai dėl to, nes buvo ne mūsiškis. Tokių retkarčiais užklysdavo, bet apie juos šiek tiek vėliau. Šio vyriškio dar nebuvau matęs. Tačiau vėliau supratau, kad vis dėlto mano dėmesį patraukė jo keistas elgesys. Jis jau kurį laiką pasilenkęs kažką lyg dėliojo, lyg krapštė. Jo veiksmų nesupratau, nes iki pusės buvo uždengtas akmens luito. Nežinau ar mano apatija tą dieną buvo silpnesnė ar nesuprantamo smalsumo pagautas, nusprendžiau prieiti arčiau. Nusižiūrėjau aukštesnį akmens luitą, užsikabarojau ant jo ir ėmiau stebėti.

Tai ką pamačiau buvo atgrasu netgi man, jau spėjusiam visko prisižiūrėti. Vyrukas krapštėsi nudvėsusio liūto viduriuose. Taip, vieno iš tų liūtų, kurie mus puldinėjo. Šis atvejis buvo iš tų labai retų, kai pavykdavo užmušti vienui vieną atslinkusį plėšrūną. Tokių progų netgi mes, abejingumo vaikai nepraleisdavome.

Ilgiau tverti negalėjau. Priėjau prie jo ir be užuolankų paklausiau, ką jis čia išdarinėja. Kai keistuolis į mane pažvelgė, nepastebėjau jokio pamišimo ženklo. Jo gilios, ramios ir šiltos akys mane pribloškė. Tačiau, jose atsispindinti išmintis, man visiškai nesiderino su jo veiksmais. Paslaptingai šypsodamasis, jis jau traukė kažką iš tų bjaurių, dvokiančių vidurių, kažką masyvaus, blizgančios geltonos spalvos… Man šis jo radinys buvo ne tik netikėtas, bet ir labai gerai pažįstamas. Akimirkai nusikėliau į praeitį, kurią jau regėjau lyg sapną. Tačiau niekaip negalėjau patikėti, kad slėnyje ir dar tokioje vietoje galima tai surasti… Kai sugrįžau iš prisiminimų, nepažįstamasis, atsitraukęs keletą žingsnių į šalį, laikydamas rankose, meiliai nužiūrinėjo radinį. Tai buvo medus. Taip, taip, pats tikriausias, laukinių bičių suneštas medus, kurį dabar keistuolis jau kruopščiai nuvalinėjo. Netrukus jis man pasiūlė paragauti to medaus, apgailestaudamas, kad mačiau iš kur jis buvo ištrauktas. Matomai, mano kvaila veido išraiška bylojo apie visišką nesutikimą su jo pasiūlymu. Jis dar kurį laiką tylėjo, tarsi tyrinėdamas mane ar paprasčiausiai rinkdamas tinkamus žodžius, ir pagaliau prabilo:

- Žinai, gal ir geriau, kad visa tai matei. Manau, tu turi suprasti, kad medus nebūtinai randamas gražaus sodo avilyje ar senos giraitės medžio drevėje.

Bandžiau suprasti ką jis tuo nori pasakyti, bet man vis tiek niekaip nesirišo pats medus ir jo suradimas. Laimė, kad tuo jis nebaigė savo kalbos ir tęsė toliau:

- Prie pradėtos minties dar sugrįšiu, tik noriu, kad žinotum apie šio medaus savybes. Kaip suprasi vėliau, jo užvalgius atsigauna regėjimas, protas, netgi jausmai. To jums, Slėnio gyventojams labai reikia…

Mašinaliai linktelėjau galva, nors gerai dar nesuvokiau ko mums reikia ir dėl ko. Aš vis dar abejingai žiūrėjau į šį išminčių, tačiau save pagavau, kad po ilgo laiko vėl bandau judinti savo smegenis, stengdamasis suprasti, ką jis nori pasakyti. Kadangi dar nesugebėjau nieko protingo suregzti, o ir klausimai nebuvo susiformavę ar tiesiog strigo kažkur pusiaukelėje, tiesiog leidau kalbėti jam:

- Tiesa yra ta, kad ir be šio medaus tu gali suprasti kai ką daugiau apie šio Slėnio ypatumus, gyvenimą jame, bei įvairias įtakas, jei tik norėsi mąstyti. Tam turi nesileisti apkvaitinamas nuodingo valgio, nesileisti į tavo bendruomenei būdingus tiesų išvedžiojimus.

Jo žodžiai visų pirma man mušė į smilkinius, tarsi bandydami sugriauti kažkokią neregimą užtvarą, sieną, gana storai susiformavusią bet kokiom tiesom atremti, kurios nebuvo mūsų Slėnio išmintis. Vis dėlto aš norėjau jo klausytis. Gal todėl, kad tai, ką jis kalbėjo, manyje žadino ilgai slopintą klausimą. Tačiau, kaip suvokiau šią akimirką, jis vis dar buvo gyvas manyje: nejaugi tai kas vyksta čia, ką regiu, išgyvenu pats, taip ir nugyvensiu visą likusį gyvenimą? Tas klausimas sukeldavo manyje ilgesnes ar trumpesnes agonijas, nes, kad ir kaip besistengčiau, nesugebėdavau surasti išeities. Tuomet vėl belikdavo nurimti ir susitaikyti su realybe tokia, kokioje buvau, o gal ir būsiu visada…

- Dabar klausykis įdėmiai. Tai ką išgirsi yra labai svarbu, - kalbėjo jis toliau. – Ši dvėseliena, iš kurios ištraukiau medų, tai tarsi simbolis to gyvenimo, kuriame tu randiesi šiuo metu. O šiandieninis tavo gyvenimas arba šis Slėnis, kas yra tau? Manau, kad ne kas kita, kaip praradimai, netektys, nesėkmė, svajonių ir siekių sudužimas… Vienu žodžiu, tai – mėšlas arba dvėseliena…

-Dvėseliena…, - pagaliau išsprūdo man pirmasis žodis, nors ir apgailėtinas, kaip ir aš pats, stovintis ten prieš keistąjį išminčių su medaus koriu.

- Tik jūs nenorite pripažinti, kad tai ką patiriate, atrodo taip atstumiančiai ir smirdi. Todėl paprasčiausiai, kas yra lengviausia, apsirengiate abejingumu, galvodami, kad tai nepramušami šarvai. Iš tikrųjų, tai tik purvini skarmalai ir, kad dar spalvingiau atrodytų, juos papuošiate ironijos ar sarkazmo blizgučiais, ir gyvenate sau toliau.

Jis dar nebaigė, kai, pakirstas kažkokio keisto silpnumo, jau sėdėjau prie pat dvokiančių liūto palaikų, nuo kurių negalėjau atitraukti akių. Man norėjosi liūtišku balsu išstaugti visą skausmą, kurį tariausi praradęs, tačiau, kaip ką tik paaiškėjo, tik uždangstęs purvinais skarmalais ir dar girliandomis papuošęs… Netrukus ant peties pajutau ranką. Jis, pritūpęs prie manęs, giliai, tačiau šiltai žvelgė man į akis. Netrukus išgirdau tai, kas mane sukrėtė labiausiai:

- Aš pats kažkada gyvenau šiame Slėnyje ir gerai žinau, ką jauti tu, bei kiti čia esantys. Dabar tu mane matai ne dažnai, o gal ir pirmą kartą, nes užsuku tik retkarčiais, kad… Na, nesvarbu tai…

Nors pats sėdėjau sukrėstas, tačiau jaudulys pasijuto ir jo balse. Kiek patylėjęs, žmogus kalbėjo toliau:

- Kai pasikeitė mano žvilgsnis, na, sakykim, kitaip ėmiau žiūrėti į šį Slėnį ir visa tai, kas čia vyksta, pradėjau suprasti, kad čia nebūtina pasilikti visam laikui.

Aš išsproginau akis ir jau ėmiau abejoti, kad jis kada nors gyveno šioje vietoje. Nežinau ar jis suprato mano nebylų priekaištą, tačiau toliau kalbėjo tai, kas po truputį tirpdė manyje esančias abejones:

- Nesakau, kad turi grįžti ten, iš kur atėjai, nors neteigiu ir to, kad neįmanoma grįžti. Bet apie tai vėliau, dabar noriu pabaigti pradėtą mintį. Taigi, kartoju: nebūtina čia pasilikti visam likusiam gyvenimui. Tereikia tik pasiimti čia įgytą išmintį, ją apvalyti, kaip tai padariau su medaus koriu, išėmęs iš nudvėsusio liūto, ir keliauti toliau…

- Kur toliau? – išlemenau, o gal netgi ir tyliai išstaugiau susikaupusią neviltį, tokią juodą ir skaudžią, kad tuoj pat pasijutau labai nesmagiai, toks mažas ir apgailėtinas to žmogaus akyse.

Keistasis, vis dar man nesuprantamas, vyriškis nepasimetė. Pajutau, kad jei mudu, bent kažkiek ilgiau pažinotume vienas kitą, jis būtų apkabinęs mane ir leidęs išverkti visą tą sumaištį, kartėlį, viską, ką, pasirodo, nešiojau savyje visą tą laiką Slėnyje. Aš paprasčiausiai buvau apsigavęs, patikėjęs, kad, kaip neliko praeities, taip ir aš jau buvau kitas, naujai besiformuojantis, suradęs pasitenkinimą, gal netgi džiaugsmą naujame gyvenime. Laimė, kad keistuolis neskubėjo kalbėti, jis tikriausiai gerai suprato, kaip nelengva gyvenančiam čia jau netrumpą laiko tarpą, priimti jo kalbamas tiesas. Jis turėjo prisiminti ir tą sulėtėjusį mąstymą, jei toks dar aplamai pas ką nors likdavo… Tad, jausdamas neįvardijamą dėkingumą jam, kad galėjau suprasti jo žodžius, klausiausi toliau:

- Pirmiausiai pradėk norėti. Uždek savyje svajonę, netgi tą, kurią jau buvai visiškai palaidojęs. Žinau, kad tai nebus lengva, bet pasižiūrėk į mane, juk buvau tavo vietoje, apkvaitęs nuo tų pačių gyvačių, netgi neretai nuo raudonųjų… Gėriau tą patį dumblinų balų vandenį ir retkarčiais pakeldavau akis į kalnus…

Jis nutilo, nusuko akis į šoną. Supratau, kad jam nelengva buvo visa tai prisiminti, jis jaudinosi, o aš žiūrėjau, žiūrėjau į jį, kaip tas jūreivis, išsekęs po ilgų plaukiojimų, pagaliau pamatęs švyturio šviesą. Gal ir blausi, tolima buvo ta švieselė, bet tokia brangi, tokia stipri… Mano apmąstymus, prikeltus po gana netrumpo laiko, vėl nutraukė jo balsas:

- Aš jau turiu keliauti, pradžią tu jau turi. Uždek savyje stiprų norą iš čia ištrūkti, o kai vėl susitiksime, nes aš ateisiu, tuomet tau papasakosiu ir daugiau.

Po šių žodžių, jis nebyliai su manimi atsisveikino, pakilo ir nužingsniavo link stovyklavietės. Rankoje žmogus nešė medaus korį. Aš dar ilgai sėdėjau toje pačioje vietoje, paniręs į mintis, tokias naujas ir kartu pažįstamas, kokių jau seniai neturėjau. Grįžęs vakarop į stovyklą sužinojau, kad keistuolis dalino medų mano kaimynams. Jie ne tik skaniai užvalgė, bet, kalbėdamas su jais, pastebėjau jų šviesesnį mąstymą ir švelnesnes, malonesnes nuotaikas…

Rodyk draugams

Senesni įrašai »