BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

'Svetur'

Jeigu mums šalta, norvegams - juokinga…

Gale įrašo pakeisiu pavadinimą, nes jis tikrai pasirodys netinkamas…

Paskutinį vakarą viename Norvegijos miestelyje nuo mano pasivaikščiojimo pradžios jau praėjo kažkiek laiko ir ėmiau jausti vis augančią vėsą, net gi lengvą šaltuką. Vis tik rugpjūčio mėnesio paskutinės dienos ten man pasirodė ganėtinai šaltos. Laimė, buvau apsirengęs šiltoku džemperiuku ir užsimetęs lengvą striukę . Pasidžiaugęs atradimu, kad smėlio ir čia yra, užlipau ant molo. Gražiai jis atrodė, skaldytais akmenimis išklotas. Toliau pastebėjau tarsi čiuožyklą į vandenį, o kai priėjau, supratau, kad neapsirikau. Mane šiek tiek nustebino tai, kad čia fiorde, kur netoliese, o šioje vietoje visai arti, plaukioja keltai ir kitokie „aparatai“, bet žmonės maudosi. Pamiršęs trumpam maudynes, toliau grožėjausi vaizdais ir visaip bandžiau atspėti kas gali būti tose salose, kurių ne vieną mačiau, žvelgiant į jūros pusę. Filmuoti ir fotografuoti tikrai turėjau ką ir džiugino, kad molo pabaigoje buvau vienas. Tačiau ne ilgai…
Staiga pastebėjau nuo kranto pusės ateinančią trijulę: du vyrus ir moterį. Jie nevaikštinėjo dairydamiesi į fiordo grožybes, bet ėjo į priekį pakankamai sparčiu žingsniu, šnekučiuodamiesi tarpusavyje. Jiems artėjant pastebėjau jų rankose rankšluosčius. Sustojo jie kaip tik prie čiuožyklos ir nieko nelaukę ėmė nusirenginėti. Vadinasi, jie maudysis, pagalvojau ir šaltis perbėgo mano kūnu. Visi trys be jokio apsipratinimo sušoko nuo molo į vandenį ir ėmė mėgautis maudynių malonumais, bei ypatumais. Į juos bežiūrint darėsi dar šalčiau. Nusisukau ir ėmiau stebėti artėjantį baltą, didelį keltą. Filmuoti kažkaip nesiryžau, nes man pasirodė, kad moteris maudėsi visiškai nuoga. Kai atsisukau po kurio laiko, ji išlipusi šluostėsi rankšluosčiu visiškai niekuo nepridengusi savo kūno. Stovėjau vos per dvidešimt metrų nuo jos. Pasijutau nepatogiai ir vėl nusukau akis į laivus… Kaip supratau moteriai nemaišė ne tik, kad savi vyrai, bet nesijaudino ji ir dėl kažkokio susitraukusio iš šalčio pašaliečio.
Tam tikromis progomis, prisimindamas šį įvykį, pasakodavau kitiems apie norvegišką pakantumą šalčiui. Kažkas papasakojo, kad toje tautoje visai priimtina išsimaudyti ir žiemos metu ir, kaip supratau, tai tarsi tautos bruožas. Tačiau…
Neseniai mano draugai grįžo iš tų kraštų. Ten jie statė namus. Statyti jiems teko ir žiemos metu. Nesvarbu koks oras bebūtų, šaltas ar lietingas, net gi jei ir pusto, jie turėjo dirbti kiekvieną dieną. Šalia jų namą statė ir norvegai. Kai tik oras pablogėdavo ( daugiau šaltuko ar snigti pradėdavo), jie tiesiog neatvažiuodavo į darbą. Ir ištisas savaites jie galėdavo laukti geresnio oro. Tačiau lietuviai turėjo dirbti, nesvarbu, kad užšaldavo įrankiai ar tekdavo vaikščioti dideliuose aukščiuose, slidinėjant ant apledijusių lentų. Kartais privažiuodavo vietiniai žmonės, sustodavo ir fotografuodavo tokį fenomeną: darbas, jų manymu, neįmanomomis sąlygomis.
Po antrosios istorijos tikriausiai pavadinimą galima būtų pakeisti ir kitaip: „ Jei norvegams šalta, mums turi būti gerai…“

P.S. Tiesa, sugrįžę ir pasišildę kažkiek prie pečiaus, vakar draugai pakvietė mane važiuoti trim dienom į gamtą… su palapine, nesvarbu, kad naktimis dar apie minus dešimt. Šį kartą atsisakiau… :)

Rodyk draugams

Keletas prisiminų iš Norvegijos II

FIORDAS Į JŪROS PUSĘ

Man už nugaros dundėjo muzikos garsai, tie patys, girdėti beeinant gatve, kurie sklido iš netoli esančiorestorano. Buvo penktadienio vakaras – šventas dalykas beveik kiekvienam norvegui, kurių nemaža dalis eidavo ilsėtis į panašias vietas. Darbai baigti – galima švęsti. O, kad švenčia jie taip pat rimtai, kaip ir dirba, teko girdėti jau anksčiau. Ir nebūtinai restoranuose… Žmonės sulaukia penktadienio vakaro ir pamiršta visus savaitės rūpesčius.
Atsisveikinau su pamėgtu molu, taip ir nesutikęs savojo albatroso, kurį būčiau iš karto atpažinęs. Patraukiau į kitą miestelio pusę, išilgai susiaurinto fiordo. Ten dar nebuvau . Norėjosi pasidairyti į didelius keltus ir patį fiordą jau ne taip toli įsirėžiantį į jūrą. Praeinat pro restoraną pastebėjau, kad groja muzikantai ir gana smagiai, bei profesionaliai, tarsi koncertuodami didžiojoje scenoje. Pamačiau ir keletą smalsių žvilgsnių, kurie tiesiog badė ir vertė manas akis sukti į šoną. Supratau, kad ten mažame miestelyje, kaip ir pas mus, greitai atpažįstama kur savas, o kur – svetimas. Nulingavau toliau, nekreipdamas dėmesio į atsipūtusius, besiilsinčius, tačiau vis tik kažkiek budrius vietinius.
Perėjus tiltą, permestą per susiaurėjusį fiordą, mano akims atsivėrė nauja ir jau plati fiordo panorama. Ėmiau pleškinti fotoaparatu viską ir visais įmanomais rakursais. Prieš mane plytėjo vanduo, kurį iki tam tikros ribos skyrė molas su gale stovinčiu švyturiu. Kairėje bazavosi priplaukę nemaži keltai, gabenantys ne tik žmones, bet ir automobilius į kitą fiordo krantą. Pagalvojau, kad jie laisvai automobiliais galėtų kirsti fiordą tiltu ir važiuotų sau ten, kur reikia. Bet nemažai žmonių mieliau rinkosi keltą.
Dešinėje pusėje driekėsi nemaža jachtų flotilė, ramiai ir baltai siūbuojanti jau pakankamai tamsokame dangaus fone, aptrauktame įspūdingais, tirštais debesimis. Staiga netoli jachtų, plūduriuojančių arčiau kranto pastebėjau keletą gulbių. Ką jos čia veikia, nusistebėjau, ir pagalvojau, kad jos labai jau primena pasivaikščiojimą prie gimtojo ežero. Netrukus žvilgsniu užčiuopiau pakrantę ir vos nešūktelėjau garsiai. Bangos skalavo smėlį, iš toliau taip panašų į mūsų Baltijos. Smėlis čia, šitoje akmens žemėje, kurioje kur tik statai koją, ten uola? Pasirodo neapsirikau, tik suklydau sulygindamas su mūsiškiu pajūriu. Jis labiau panašėjo į žvyrą ir tirštai buvo nusėtas kriauklelių, primenančių geldeles, tik gerokai storesnėmis sienelėmis.
Neatsispyriau pagundai ir ėmiau rankioti tas neįprastas storasienes geldeles. Dabar, jau po kelių metų, jos vis dar mėtosi kažkur mano namuose, pamirštos ir jau ne tokios įspūdingos, kokias mačiau ten, pagautas paskutinio vakaro įspūdžių, fiordo pakrantėje.

Rodyk draugams

Keletas prisiminimų iš Norvegijos

Šiomis dienomis, kai vėl spustelėjo šaltukas ir taip spustelėjo, kad trumpam nusimovus pirštinę, tuoj pat sugeldavo pirštus, prisiminiau viešnagę Norvegijoje, turėtą prieš keletą metų. Buvo vasaros pati pabaiga ( keista, kad tai prisimeni žmogus žiemos vidury). Prabuvus savaitę laiko, sekančią dieną ruošėmės išvažiuoti namo. Žinodamas, kad tai paskutinis šansas pabuvoti tame miestelyje, kuriame buvau apsistojęs, ir dar pamatyti kažką naujo, ko nemačiau, vakare išėjau pasivaikščioti…
Kėblinau ramiai, neskubėdamas gatvelėmis. Artėjant link miestelio centro vis labiau girdėjosi muzika. Praėjau gatvėje kamuolį bespardančius juodaodžius mažylius ir pasukau link molo, nuo kurio keletą dienų teko pažvejoti. Žvejyba nebuvo ypatinga ir stebinanti laimikiu, apie kurį čia Lietuvoje prisiklausydavau nuostabių istorijų. Tiesiog nebuvau tinkamai pasiruošęs žūklei fiorde. Todėl teko tenkintis mažomis žuvelėmis, kurios kibo pasiutiškai dažnai. Vieną vakarą stebėjau kaip visa šeima kinų jas gaudė su dideliu malonumu ir prisigaudę kibirėlį patenkinti išvažiavo namo. Nuėjęs į pamėgtą vietelę prie fiordo, taip pat tikėjausi dar kartą pamatyti savo „draugą“ albatrosą, kuris taip mėgo iš manęs „kniaukti“ pagautas mažas žuveles. Taip, neperdedu, tokia keista tad buvo mūsų draugystė ir apie tai norisi papasakoti smulkiau.

RAIŠAS ALBATROSAS

Sėdėjau vieną gražią priešpietę ant betoninio kranto. Smagiai švietė saulė ir diena visiškai nepanašėjo į tas pirmąsias viešnagės dienas šiame miestelyje. Tomis dienomis lijo, o kai ten lyja, pasirodo, dar ir šalta, nesvarbu, kad vasara. To neįvertinęs, palakstęs per lietų permirkusiais batais betonine krantine, labai rimtai apsirgau. Dabar saulutė šildė, striukė gulėjo šalimais. Šaldytas krevetes kabinau ant kabliuko, leidau į vandenį ir dažnai net nespėjus pasiekti dugno jau traukiau tas mažąsias plėšrūnes. Pastebėjau, kad jau kurį laiką mane stebi smalsios akys. Dideli, man neįprasti paukščiai, primenantys žuvėdras, tačiau savo dydžiu besilygiuojantys į mūsiškius kalakutus ( gerai nupenėtus), tūpčiojo man už nugaros ir sukiojo galvas į mano pusę. Jų buvo keletas. Pasigrožėjęs, nieko neįtardamas, žvejojau toliau. Paskui vienu momentu pakilau ir paėjau kiek tolėliau, palikdamas visą savo mantą. Ilgai laukti nereikėjo. Albatrosai šoktelėjo prie maišelio, kuriame vartaliojosi laimikis ir ėmė šeimininkauti. Pyktelėjau ir nuvijau juos. Jie apskrido ratą ir keli sugrįžo atgal į savo stebėjimo vietą. Po kiek laiko man pagailo tų „nelaimėlių“, ištraukiau vieną žuvelę ir mestelėjau į jų pusę. Tupėjo dviese ir vienas netrukus jau sotinosi. Numečiau ir kitam. Tačiau žuvelės jis nespėjo pagriebti, ji atiteko tam pačiam paukščiui, spėjusiam kur kas greičiau nustverti laimikį. Tik tuomet, kai jie rungtyniavo, pastebėjau, kad vienas jų buvo raišas. Jis šokčiojo ant vienos kojos ir, kaip medžiotojas žemėje, buvo beveik bejėgis. Pabandžiau su trečia žuvele, tačiau raišasis ir vėl nespėjo jos pasiekti. Galiausiai lioviausi šėręs tuos paukščius ir vėl susikoncentravau į žvejybą.
Galiausiai pabodo tas smulkusis laimikis, tuo labiau, kai žinojau, kad kimba ir stambesnės žuvys. Staiga blykstelėjo mintis, kuriai aš neatsispyriau. Pagavau eilinę smulkmę ir užmoviau ją ant kabliuko. Panašiai Lietuvoje gaudau lydekas. Kiek atsitraukiau nuo molo krašto, atlošiau atgal meškerykotį ir iš visų jėgų švystelėjau į vandens pusę. Jaukas skrido ganėtinai toli. Tačiau įvyko dar kai kas, ko visiškai nenumačiau. Nežinau kuriuo momentu raišasis albatrosas, tupėjęs už manęs ir tarsi laukęs šio sumanymo įgyvendinimo, o gal ir pats kažkaip “telepatiškai” man tai įteigęs, staiga atsiplėšė nuo žemės, pasivijo skrendančią žuvelę ir griebė ją snapu. Akimirką nesusigaudžiau kas vyksta. Tačiau jis, nelaukdamas kol aš kažką suprasiu, ėmė kilti į viršų. Mane užliejo tokia adrenalino banga ir įsiūtis kartu, kad jau negalvojau apie jokį gailestį raišiems paukščiams. Iš visų jėgų truktelėjau į save meškerę, o valas jau buvo įsitempęs, ir išplėšiau laimikį iš pasalūno snapo. Paukštis suklykė ir nuskrido tolyn. Žinoma, jis nepagalvojo puldamas, kad ne kas būtų, jei nurytų kartu su kabliuku, svarsčiau sau jau kiek atsigavęs, vis dar sėdėdamas su meškere ant betoninės krantinės.

Prisiminęs įvykį su albatrosu, dar kurį laiką stovėjau krantinėje. Dangus gražiai, lėtai temo, saulė ritosi už kalvų. Žvilgsniu pagavau link manęs artėjantį kateriuką , mes tokius, tik, žinoma, paprastesnius vaikystėje vadindavome „motorkėmis“. Jis gabeno žmones iš kito kranto į mano pusę.

Nuotraukose:

pirmoje: Krantinė nuo kurios žvejodavau.

antroje: Taip, tai tas pats raišasis albatrosas, kuris man fotografuojant, arti neprisileisdavo…

trečioje: laiveliukas gabenantis keletą keleivių, o už jo fiordas besiraitantis į Norvegijos šiaurę dar apie penkiasdešimt kilometrų ir atsiremiantis į Oslą…

Rodyk draugams

EMIGRANTŲ NUOTYKIAI. Naujokas Slava

Užsiminęs apie šį žmogų praeitame skyriuje, noriu šiek tiek plačiau apie jį papasakoti. Keista, kad pradedu pasakojimą aprašinėdamas asmenį, kolegą, bendražygį ten, svetimoje šalyje, kuris paskutinis įsiliejo į mūsų lietuviškąją komandą. Jei bus taip lemta, kad plunksna manęs klausys ir nepraeis noras dalintis įspūdžiais iš patirto gyvenimo svetur, tuomet pamėginsiu nupiešti ir kitų herojų paveikslus, kurie mano akyse suspindo dar ryškiau ir spalvingiau, nei šio vaikino.

Slava (pakeičiau vardą) pas mus įsiliejo daug vėliau, nei buvo suformuota lietuvių brigada. Per tam tikrus nemalonius įvykius, mes netekome elektriko (jo elektra netrenkė, tiesiog jis pasitraukė). Labai reikėjo šio specialisto, kad brigada būtų pilnai sukomplektuota ir galėtų atlikti visus reikiamus darbus. Taigi vieną dieną prisistatė labai gyvas ir linksmas vaikinas, kuris pats švietė kaip lemputė, kupinas entuziazmo ir didelio tikėjimo gerai užsidirbti. Ir kodėl gi ne, juk mano viena kaimynė nuolatos kartodavo: „ mes čia atvažiavome užsidirbti pinigų“. Taigi Slava, kupinas tokio paties mąstymo, norėjo labai sklandžiai, draugiškai įsilieti į mūsų kolektyvą. Tačiau senbuvių „čiabuvių“ veidai įtartinai dėbčiojo į jo pusę, tiesa, kartais nepaprastai vaiskia šviesa nušvisdami, kai šis, žavingai atlošęs galvą, atkišdavo cigarečių pakelį, į kurį sulysdavo kelių skirtingų drebančių rankų pirštai. Juk tai buvo cigaretės, ir jei atmintis neapgauna – MARLBORO, o ne tos plonos „samakrūtkės“, kurias jau seniai visi rūkė, mokėdami taupiai pridėti tabako (Anglijoje rūkalai brangiai kainuoja). Tą dieną Slava buvo viršūnėje, visi galvojo: štai, koks žmogus aplankė mūsų ašarų pakrantę. Perkopus saulei į antrą dienos pusę, pasivėdėjau naujoką į šalį ir daviau patarimą. Man jo pagailo ir gerai pažinodamas, kaip be jokios sąžinės graužaties čia naudojamasi kito gerumu, o jis iš lėktuvo dar ne taip seniai buvo išlipęs, pasiūliau mažiau švaistytis. Slava mokėsi labai greitai, jis buvo geras mokinys. Ir kai trys, pastovūs kaulytojai, vėl prislinko prie naujoko, šis cigarečių jau „neturėjo“. Nuliūdo vaikinai, pakabino nosis ir ėmė krapštytis iš visų kampų tabako. Beje, tai buvo ta sunkioji diena, pirmoji savaitėje, kuomet kai kuriems senbuviams buvo labai sunku. Prieš savaitgalį gautas avansas ( dažniausiai šimtas svarų) jau buvo ištirpęs ir jei pirmadienį jie dar turėdavo savo tabako, tai jau paskutinius gramus, o juk reikėdavo dar ir nenumaldomą, stipriai padidėjusį, troškulį malšinti, pagaliau, ir pavalgyti. Tačiau mes pietaudavome prie bendro stalo, tad visi daugiau ar mažiau likdavo sotūs.

Slava per pirmąją savaitę, gal net per keletą dienų pilnai susiorientavo situacijoje. Ne gana to, kad jis jau„neturėdavo“ rūkyti, jis pradėjo kaulinti iš kitų, o juokingiausia būdavo, kai prašydavo, kartais net įžūlokai, iš tų „pavargusiųjų jau pirmadienį“. Žinoma, jis stengėsi dalyvauti visuose „būreliuose“, „užklasinėje veikloje“, ir, turiu pripažinti, ilgai išsilaikydavo ant kojų. Kartais vėl prasiverždavo jo dosnumas, kuris gal ir būdavo išprovokuojamas, sužinojus, kad jam iš kitos šalies artimieji atsiuntė pinigų. Jis stengdavosi tai kiek galima ilgiau išsaugoti paslaptyje, tačiau labai mėgo šokoladukus ir, šių nusipirkus, visiems staiga paaiškėdavo Slavos finansinė padėtis. Tie patys „savaitgalio entuziastai“ puldavo jį keikdami, kad šis gauna siuntas, o dar kaulija iš jų tabako, kartais ir ko nors daugiau (jie kažkaip paskui išmoko ilgiau to tabako išsisaugoti). Greitai pasikeitė ir Slavos požiūris į darbą, nors nelabai spėjau suvokti, koks jis buvo prieš ateinant pas mus. Jis labai pamėgo pietų metą, dar labiau „smagius pasisėdėjimus“ darbo metu, kai prie kortų stalo, slaptuose maišeliuose pūpsodavo „kaškės“ alešinės (tai toks stiprus, devynių procentų sidras). Jis be problemų galėdavo nubėgti už kampo ir parnešti ką reikia ir kiek reikia. Kuo toliau, tuo vis dažniau darbo metu mes imdavome jo pasigesti, kol galiausiai aptikome jo popietinį guolį palėpėje. Jis sugebėdavo numigti, net gi triukšmingiems remonto darbams vykstant. Teisindavosi, kad reikia anksti keltis į darbą. Tad elektros mes ilgai nematėm ir, tamsiau pasidarius patalpose, sienas glaistėm apgraibomis ir tikėjimu… Kažkaip nepastebimai, ant mūsų elektriko jau pyko ne tik brigadininkas, šaukdamas vis dažniau: „ Kur tas Slava!?“, bet ir visi, netgi tie, kurie patys būdavo nemažai „prisidirbę“. Galiausiai, Slavos vardas skambėdavo daugelio lūpose tarsi keiksmažodis, ypatingai, kai atsirado šviesa ir pamatėme savų darbų rezultatus… Tačiau įdomiausia tai, kad jis ir toliau, iki paskutinės savo dienos brigadoje, elgėsi taip pat tingiai ir taip pat „naglai“. Pasibaigus darbams, jis dar ilgokai skambinėjo man ir kitiems, vis užduodamas tą patį klausimą: kada bus sumokėti visi pinigai? Aš nežinodavau ką jam atsakyti…

Prisimindamas jį vis galvoju: gal tai nebuvo jo natūra, gal žmogus sugebėjo gerai įsijausti į žaidimą? O žaidimas ten buvo rimtai žaidžiamas, kaip ir kiekvienas, kuriame statomos didesnės ar mažesnės pinigų sumos…

Nuotraukose: Londono gatvėse auga palmės, o prie namo, kuriame krito lubos (ankstesnis įrašas), miegojo Slava ir mes visi dirbome, auga medis panašus į mūsų klevą, tik jo kamienas šiek tiek neįprastas :)

Rodyk draugams

EMIGRANTŲ NUOTYKIAI. Antipatija ir meilė

Senokai kirba mintis pasidalinti įspūdžiais iš emigracijos, tik vis atidėlioju. Negaliu pasigirti šios patirties ilgais metais, tačiau vienų ir kitų dalykų teko paragauti iki soties. Tikrai nenoriu pasirodyti šios srities ekspertu, tiesiog pasidalinsiu tam tikrais išgyvenimais, bei nutikimais.

Man teko garbė ar tai kažkas panašaus, susiliesti šiek tiek su kitomis tautomis, jų papročiais, kultūra ir tam tikrais savitumais. Be to, labai neblogai teko pažinti ir lietuviškus savitumus, kai žmonės atsiduria kitokioje terpėje, kur šiek tiek daugiau laisvės, nes tavęs niekas nepažįsta, taip pat daugiau ir kovos už būvį. Gal apie lietuviškus nuotykius šiek tiek vėliau, o dabar papasakosiu, kas nutiko man, susidūrus su viena iš tautų, kuriai atstovavo išeiviai iš Indijos.

Mes dirbome nemažai kartu: lietuviai ir indusai, nors gal teisingiau juos būtų vadinti indais. Pradžioje, bent jau man, buvo egzotika stebėti juos gatvėje, o netrukus ir visą dieną darbe, nes tai kultūra, kurią lig tol teko matyti tik TV ar žiūrėti garsiuosius jų filmus. Taip pat pradžioje viskas toje „pažadėtoje žemėje“ atrodė įspūdinga, kol galiausiai pradedi priprasti, imi ilgėtis savojo krašto, artimųjų. Galiausiai tai, kas žavėjo, jau pradeda erzinti. Gal ne visiems taip nutinka, tačiau tokia buvo mano įspūdžių seka. Po truputį pradedi kitaip žiūrėti, kad ir į tuos pačius indusus, ką sustiprina tam tikri įvykiai ir „patyrusiųjų“, bei „protingųjų“ postringavimai. Man neteko susikibti į atlapus nei su vienu kitataučiu, tačiau tokių atvejų neišvengė kai kurie mano „bendražygiai“. Tiesa, kartą ir aš papuoliau į glaudaus ratelio vidurį, kurį sudarė juodaodžiai jaunuoliai iš Afrikos. Tačiau likome ne tik gyvi, bet ir nepaliesti, nes laiku suskubo policija. Šis nuotykis, vertas atskiros istorijos, todėl paliksiu kitam kartui.

Taigi, po truputį įsivyraujanti manyje antipatija, kartą mane privertė juokais prabilti taip: „ jei pamilsiu indusus, tikriausiai būsiu pranašas…“. Ilgai to laukti neteko.

Buvo eilinė darbo diena. Vyko eiliniai namo remonto darbai. Tą dieną buvo pilni kambariai ir indusų, ir mūsiškių. Aš krapščiausi prie grindų, tvarkydamas medinius apvadus, ruošdamas juos dažymui. Šalia darbavosi du vyrukai iš Indijos. Baigę savo darbą, jie išėjo į kitą kambarį, aš pasitraukiau šiek tiek toliau ir vėl kibau į darbą.

Staiga smarkus smūgis man už nugaros. Kažkas švelniai grybštelėjo nugarą, pakilo dulkių debesis. Nieko nesupratau. Kai dulkės išsisklaidė, į mane žiūrėjo nustebę, išsigandę, tarpdury susispietusių indusų akys. Jie man kažką rodė ir bandė aiškinti. Už manęs pūpsojo krūva išsitaškiusio tinko, nukritusio nuo lubų. Lubų gabalas nukrito kaip tik į tą vietą, kurioje aš dirbau prieš keletą minučių. Daug jausmų ir minčių perskrodė mane tas akimirkas, bet stebino ir tamsiaodžių vaikinų džiaugsmas, bei nuostaba. Jie džiaugėsi, kad patys ką tik buvo pasitraukę iš to kambario ir stebėjosi, kad aš likau nekliudytas.

Po šio įvykio kažkaip po truputį ėmiau susigyventi su šiais vyrukais. Jie pradėjo man pasipasakoti savas istorijas. Vienas iš jų mane pradėjo vadinti broliu, jis, tiesa, buvo labai religingas. Juokingiausia būdavo, kai jis klausdavo apie kitus mūsų brigados lietuvius: „broli, o kur tavo draugai?“ Kitas prašė, kad nupieščiau jo portretą ir kantriai man pozavo, laikydamas mobilų telefoną, nes šis daikčiukas būtinai turėjo būti portrete. Nes kiekvienas iš jų stengėsi turėti kuo prašmatnesnį telefoną ir laisvu laiku mėgdavo vaikštinėti, klausydamas iš jo garsiai sklindančių indiškų melodijų. Dar kitas vieną kartą man parodė visą savo gyvenimą, sudėtą į mobilųjį. Nuotraukose buvo jo draugai, jis pats savo gimtame mieste ir po to daug, daug jų garbinamų dievų atvaizdų.

Taigi, mes susidraugavome. Savotiškai juos pamilau ir jie mane. Nežinau ar tai lėmė nukritę lubos, po ko jie gal ėmė mane garbinti? Juokauju, žinoma. O gal ta juokinga mano ištarta pranašystė, nors pranašu tikrai nepasidariau? O gal paprasčiausiai pats bendravimas mus suartino?

Kad nukrito lubos, tai nieko nuostabaus. Sienos taip pat toje šalyje netvirtos. Tiesa, prieš tai palėpėje mėgdavo palakstyti mūsų elektrikas, toks dručkis vaikinas. Jis ten ir miegodavo darbo metu, todėl elektrą įvedė kai jau sienas nuglaistėm. O kai šviesą uždegė ir pamatėm kaip nuglaistytos sienos… :)

Nuotraukose: taip atrodė po įvykio

Rodyk draugams

KAIP KEPĖ VĖDARUS PAS ANGLUS

Šiandien parsinešiau iš rūsio kibirą bulvių, tokių nedidukių iš tėviškės, nes derlius prastas šiemet, žemė per drėgna. Skutau jas ir prisiminiau vieną istoriją apie lietuviškus vėdarus, kuri nutiko pas anglus. O kai skuti bulves ir dar mažas, jei dar neskubi, nes nėra kur, tuomet protas laisvas, toks švarėjantis tampa ir atmintis atsinaujina. Taigi, jau galvojau, kad baigiau, o ir sutarkuoti suspėjau su gera tokia, dar tarybine mašina, tarnaujančia jau devyniolika metelių, kai išgirdau:

- Skusk dar, juk kugeliui bus per mažai.

Ai, tiesa, pasakiau – kugeliui… Nežinau ar ir pas jus taip vadina plokštainį iš bulvių, bet tik tokį pavadinimą girdėjau nuo pat vaikystės, kai išmokau skirti įvairius žodžius ir jų reikšmes. Mūsų krašte dar ir įdomesnių žodžių naudodavo ir naudoja, netgi tokių, kurių daugiau niekur neišgirsi. Todėl, kai mano kursiokas, be to geras draugas, išgirdo per televiziją interviu, kuriame nuskambo žodis „kulbė“ (ne gulbė, bet kulbė), jis iš karto suprato, kad mano kraštietis kalbėjo. Nežinau ar jūs žinosite šio žodžio reikšmę, galite pabandyti paspėlioti, tačiau aš tvirtai įsitikinęs, kad „kulbės“ populiarumas mažesnis nei „kugelio“.

Taigi tie vėdarai… Sugalvojo juos išsikepti vienas šaunus lietuvaitis, kuris ne tik šauniai savo žmonelę mylėjo, bet savo šaunumu niekam nenusileisdavo nei darbe, nei virtuvėje. Jis labai mėgo šeimininkauti. Aš jam net savotiškai pavydėdavau, kad grįžus mums vakare iš darbo, aš griebdavau kokį pusgaminį, kad greičiau pilvą užkimšus, o jis imdavosi rimto, sveiko kokio nors patiekalo gaminimo. Žinoma, vakarais tokio patiekalo kaip vėdarai, tai neužimsi ruošti. Tačiau vieną sekmadienį matau jis skuta angliškas bulves.Tiesa, jei kalbant apie šias angliškas daržoves, tai jų pasipjausčius išsikepti nerekomenduočiau, nebent jūs mėgstate keptą bulvių košę, panašesnę į tyrę, nes taip atrodydavo bulvės keptuvėje kepimo pabaigoje. Nors ir viską išbandėme, kas į galvą ateidavo, tačiau rezultatas būdavo toks pats – bulvės ištiždavo. Tačiau kepant vėdarus (žinoma, bulvinius, o ne kraujinius, kokie populiarūs jau mūsų šiauriniame šalies regione) toks bulvių ištižimas juk nieko tokio. Taigi šaunusis mano kaimynas skuto dideles, gražias bulves, po to tarkavo jas rankiniu būdu. Sukimšo į žarnas, kurių gavo lietuviškoje parduotuvėje ir gražiai suraitė blėkutėje (vėl tarmiška, tik gaila bulvių nedrįstu ištarti, kaip„bulbės“, nes kartais ir dabar skamba vaikystėje girdėti tekstai, kaip ir šis: „ paduok man bulbukių“ :) ). Ar gi gali būti kas nors nuostabiau, kai belieka patiekalą, dar tokį kaip lietuviški vėdarai, tik kepti ir mėgautis jo sklindančiu ir vis labiau stiprėjančiu kvapu, artinančiu vis labiau prie tos išganingosios akimirkos, to susitikimo su nepaprastu skoniu, kuris lydėjo nuo pat vaikystės. Tuo labiau, kai jau ilgokai nebuvai tėvų namuose ir netgi savuosiuose…

Palikau jį ir vėdarus tokioje stadijoje, tiksliau ant slenksčio į tų pasimėgavimų ir kerų šalį, ir nuslinkau į savo kambarį. Juk negražu kažkaip kiurksoti virtuvėje visą laiką, kai žmogus sau ir savo mylimajai ruošia tokį skanėstą. Tačiau ilgai kambaryje užsibūti nepavyko, nes virtuvėje išgirdau didelį triukšmą. Kaimynas labai stipriai pyko ir keikėsi! Pasirodo, kai jau ruošėsi pašauti vėdarus, niekaip negalėjo užkurti ugnies. Ko tik nedarė, orkaitės užkurti nepavyko, o, kad ji nefunkcionuoja, nepagalvojo prieš pradėdamas gaminti.

Nuliūdo mano kaimynas ir man nesmagu buvo, tiek žmogus triūso įdėjo, taip žmonelę nudžiuginti ruošėsi. Tačiau vėdarai jau pūpsojo pilvus išvertę. Iškepė jis juos vis tiek, besinervuodamas ir aimanuodamas, keptuvėje…

O aš jau užuodžiu kugelio kvapą, greitai jo skanausiu.

Rodyk draugams