BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Keletas prisiminimų iš Norvegijos

Šiomis dienomis, kai vėl spustelėjo šaltukas ir taip spustelėjo, kad trumpam nusimovus pirštinę, tuoj pat sugeldavo pirštus, prisiminiau viešnagę Norvegijoje, turėtą prieš keletą metų. Buvo vasaros pati pabaiga ( keista, kad tai prisimeni žmogus žiemos vidury). Prabuvus savaitę laiko, sekančią dieną ruošėmės išvažiuoti namo. Žinodamas, kad tai paskutinis šansas pabuvoti tame miestelyje, kuriame buvau apsistojęs, ir dar pamatyti kažką naujo, ko nemačiau, vakare išėjau pasivaikščioti…
Kėblinau ramiai, neskubėdamas gatvelėmis. Artėjant link miestelio centro vis labiau girdėjosi muzika. Praėjau gatvėje kamuolį bespardančius juodaodžius mažylius ir pasukau link molo, nuo kurio keletą dienų teko pažvejoti. Žvejyba nebuvo ypatinga ir stebinanti laimikiu, apie kurį čia Lietuvoje prisiklausydavau nuostabių istorijų. Tiesiog nebuvau tinkamai pasiruošęs žūklei fiorde. Todėl teko tenkintis mažomis žuvelėmis, kurios kibo pasiutiškai dažnai. Vieną vakarą stebėjau kaip visa šeima kinų jas gaudė su dideliu malonumu ir prisigaudę kibirėlį patenkinti išvažiavo namo. Nuėjęs į pamėgtą vietelę prie fiordo, taip pat tikėjausi dar kartą pamatyti savo „draugą“ albatrosą, kuris taip mėgo iš manęs „kniaukti“ pagautas mažas žuveles. Taip, neperdedu, tokia keista tad buvo mūsų draugystė ir apie tai norisi papasakoti smulkiau.

RAIŠAS ALBATROSAS

Sėdėjau vieną gražią priešpietę ant betoninio kranto. Smagiai švietė saulė ir diena visiškai nepanašėjo į tas pirmąsias viešnagės dienas šiame miestelyje. Tomis dienomis lijo, o kai ten lyja, pasirodo, dar ir šalta, nesvarbu, kad vasara. To neįvertinęs, palakstęs per lietų permirkusiais batais betonine krantine, labai rimtai apsirgau. Dabar saulutė šildė, striukė gulėjo šalimais. Šaldytas krevetes kabinau ant kabliuko, leidau į vandenį ir dažnai net nespėjus pasiekti dugno jau traukiau tas mažąsias plėšrūnes. Pastebėjau, kad jau kurį laiką mane stebi smalsios akys. Dideli, man neįprasti paukščiai, primenantys žuvėdras, tačiau savo dydžiu besilygiuojantys į mūsiškius kalakutus ( gerai nupenėtus), tūpčiojo man už nugaros ir sukiojo galvas į mano pusę. Jų buvo keletas. Pasigrožėjęs, nieko neįtardamas, žvejojau toliau. Paskui vienu momentu pakilau ir paėjau kiek tolėliau, palikdamas visą savo mantą. Ilgai laukti nereikėjo. Albatrosai šoktelėjo prie maišelio, kuriame vartaliojosi laimikis ir ėmė šeimininkauti. Pyktelėjau ir nuvijau juos. Jie apskrido ratą ir keli sugrįžo atgal į savo stebėjimo vietą. Po kiek laiko man pagailo tų „nelaimėlių“, ištraukiau vieną žuvelę ir mestelėjau į jų pusę. Tupėjo dviese ir vienas netrukus jau sotinosi. Numečiau ir kitam. Tačiau žuvelės jis nespėjo pagriebti, ji atiteko tam pačiam paukščiui, spėjusiam kur kas greičiau nustverti laimikį. Tik tuomet, kai jie rungtyniavo, pastebėjau, kad vienas jų buvo raišas. Jis šokčiojo ant vienos kojos ir, kaip medžiotojas žemėje, buvo beveik bejėgis. Pabandžiau su trečia žuvele, tačiau raišasis ir vėl nespėjo jos pasiekti. Galiausiai lioviausi šėręs tuos paukščius ir vėl susikoncentravau į žvejybą.
Galiausiai pabodo tas smulkusis laimikis, tuo labiau, kai žinojau, kad kimba ir stambesnės žuvys. Staiga blykstelėjo mintis, kuriai aš neatsispyriau. Pagavau eilinę smulkmę ir užmoviau ją ant kabliuko. Panašiai Lietuvoje gaudau lydekas. Kiek atsitraukiau nuo molo krašto, atlošiau atgal meškerykotį ir iš visų jėgų švystelėjau į vandens pusę. Jaukas skrido ganėtinai toli. Tačiau įvyko dar kai kas, ko visiškai nenumačiau. Nežinau kuriuo momentu raišasis albatrosas, tupėjęs už manęs ir tarsi laukęs šio sumanymo įgyvendinimo, o gal ir pats kažkaip “telepatiškai” man tai įteigęs, staiga atsiplėšė nuo žemės, pasivijo skrendančią žuvelę ir griebė ją snapu. Akimirką nesusigaudžiau kas vyksta. Tačiau jis, nelaukdamas kol aš kažką suprasiu, ėmė kilti į viršų. Mane užliejo tokia adrenalino banga ir įsiūtis kartu, kad jau negalvojau apie jokį gailestį raišiems paukščiams. Iš visų jėgų truktelėjau į save meškerę, o valas jau buvo įsitempęs, ir išplėšiau laimikį iš pasalūno snapo. Paukštis suklykė ir nuskrido tolyn. Žinoma, jis nepagalvojo puldamas, kad ne kas būtų, jei nurytų kartu su kabliuku, svarsčiau sau jau kiek atsigavęs, vis dar sėdėdamas su meškere ant betoninės krantinės.

Prisiminęs įvykį su albatrosu, dar kurį laiką stovėjau krantinėje. Dangus gražiai, lėtai temo, saulė ritosi už kalvų. Žvilgsniu pagavau link manęs artėjantį kateriuką , mes tokius, tik, žinoma, paprastesnius vaikystėje vadindavome „motorkėmis“. Jis gabeno žmones iš kito kranto į mano pusę.

Nuotraukose:

pirmoje: Krantinė nuo kurios žvejodavau.

antroje: Taip, tai tas pats raišasis albatrosas, kuris man fotografuojant, arti neprisileisdavo…

trečioje: laiveliukas gabenantis keletą keleivių, o už jo fiordas besiraitantis į Norvegijos šiaurę dar apie penkiasdešimt kilometrų ir atsiremiantis į Oslą…

Rodyk draugams

Toks “tarp šventinis” periodas…

Rašau dabar klausydamasis vienos nuostabios dainos, kurią mano nuostabai atlieka vyrukai, ir be šios dainos užkariavę minias gerbėjų, žinomi visame pasaulyje. Tačiau klausydamasis pamirštu juos, girdžiu tik švelnius vyriškus balsus ir atsipalaiduoju šios dainos tėkmėje. Leidžiu jai smelktis gilyn ir plauti, skalauti sielą po vakarykšio, kai susitikau su geru draugu, parvykusiu iš “kai kur”, kur gal būt turėjome vykti kartu… Aš suabejojau sėkme ir pasilikau, o jis pabandė…, surizikavo ir , kaip sakoma, dabar geria šampaną… Davė, oi davė jis man vakar to šampano. O aš gėriau jį ( tai ne tik apčiuopiamas gėrimas, nors liejosi ir jis) ir ėmiau jausti  du ežerus savyje. Jie pilnėjo, bangos šniokštė, ežerai augo,  jie gilėjo. Vieną pavadinau “džiaugsmo” ežeru, o kitą, daug nemąstęs, tiesiog - “depresija”…

Bet tai buvo vakar, o šiandien stipriam vakarų vėjui, vos negriaunančiam ant slidaus ledo, leidau smelktis į save, o jis šaldė ne tik pirštus, bet ir smegenis, nukreiptas tik į išgręžtas eketes… Žinojau, kad nebus laimikio, bet reikėjo, matomai, pačio proceso, nuraminančio, pastatatančio į savo vietą, ištrinančio, išvalančio kažką tokio, kas tik apsunkina mąstymą, sutirština jausmus…  

Ir šiaip ši daina kažkaip, pagalvojau, visai tinka šiam metui, tarpsniui, kai baigėme vienas šventes ir ant kulnų tuoj pat lipa kitos ir taip pakankamai greitai lipa, ir jau nori tuoj pat atverti duris. Nors mes dar gal kažkiek stabdom tą Naujametinį antplūdį, bandom persiorentuoti, bei pabaigti virškinti “kūčiukus” ar kitokius likučius nuo dvylikos patiekalų, bet kartu lyg ir visai noriai pasiduodam, jau laukiam tos 31-mos, vis dar karštligiškai sukdamai galvas ar tikrai gerai pasirinkome tuos, su kuriais sutiksime Naujus metus?

Įkeliu šį kartą dar vieną iš “kaukėtų” serijos, tų kuriuos”gimdžiau”, pasilikęs čia Lietuvoje, kai mano draugas ieškojo laimės svetur… Ir žadėta daina:   Bon Jovi - Hallelujah

http://www.youtube.com/watch?v=RSJbYWPEaxw

Rodyk draugams

Kadangi…

Paskutiniu metu lyg ir nesigaudavo man nieko parašyti. Gal ir atrodžiau jau “miręs” Blogas.lt pasaulyje, nors kartais tikrai norėdavosi ką nors įkelti, pasidalinti… Tačiau tai būtų buvę daugiau nuotraukos su trumpučiais įrašėliais, ( šiek tiek fotografavau rudens vaizdus, spėjau ir šią žiemą “papleškinti”), o gal ir visai be jokio tekstuko, nes taip ” juodai” nesimąsto ir nesirašo, tarsi būtų kas užkerėję…:))). Būčiau pasidalinęs ir “piešinėliais”, kurių pastaruoju metu prisikaupė naujų… Tačiau kas liečia nuotraukų įkėlimą jau seniai esu viršijęs visus talpos limitus ( kalbu apie ” ne profi” blogą ). Kentėjau, kentėjau… ir staiga šiandien mostelėjau ranka, įmečiau tų “kapeikų” ir, sakau, reikia nors taip pajudėti.

Kadangi jau judu, tai šį kartą įkeliu vieną darbelį atliktą su pastele iš tokios “kaukėtų” serijos. Kažkodėl kaukės patraukė mano dėmesį šiemet ir ne vieną šia tematika paišaliojau… Vis galvoju kodėl? Gal aš pats labai jau “kaukėtas”, ar tų su “kaukėmis” per daug sutikau…? Bet kažkodėl norėjosi tas kaukes vaizduoti ir nieko sau negalėjau padaryti.

Artėja labai gražios šventės. Visko buvo ir visko dar bus, bet Kalėdos tikrai kažkas ypatingo, kažkas jaukaus, tauraus, kai kam net - švento. Tad jaukių, šiltų, malonių ir smagių švenčių Jums, bei gražių ateinančių metų :)

Rodyk draugams

“Titaniko” žūtis numatyta, suplanuota ar…?

Perskaičiau keletą keistų ir įdomių faktų, vadinamų sutapimais, kurie šiek tiek verčia pamąstyti ar bent jau nustebti. Kol kas įkeliu du, susijusius su išgalvotom istorijom ir jų pasikartojimu realiam gyvenime.

1 istorija:
“1838 metais amerikiečių rašytojas Edgaras Po parašė knygą „Apysaka
apie Artūro Gordono Pimo nuotykius“. Joje pasakojama, kaip po laivo
žūties 4 jūreiviai liko gelbėjimosi valtyje viduryje vandenyno.
Išprotėję nuo bado trys nužudo ir suvalgo ketvirtą. Apysakoje jo
vardas – Ričardas Parkeris. 1884 metais nuskendo laivas „Magonettas“.
Keturi išsigelbėję, kaip ir anksčiau minėtos apysakos herojai, liko
valtyje. Po ilgų klajonių trise nužudė ir suvalgė ketvirtą. Jo vardas
- Ričardas Parkeris.”

2 istorija:
“Visi gerai žinom „Titaniko“ tragediją
įvykusią 1912 metais. Bet mažai kas žino, jog 1898 metais buvo
išleistas Morgano Robertsono romanas „Bevaisiškumas“. Romano veiksmas
vyksta laive „Titanas“. „Titano“ charakteristikos: ilgis - 243 metrai,
vandens talpa 70 000 tonų, variklių galia 50 000 a/g, greitis 25
mazgų, 4 kaminai, 3 sraigtai. Šaltą balandžio naktį laivas susiduria
su ledkalniu ir nuskęsta..

Po keturiolikos metų tikrasis „Titanikas“ išplaukė į pirmą savo reisą.
Jis buvo: 269 metrų ilgio, vandens talpa 66 000 tonų, galia 55 000
a/g, greitis 25 mazgai, 4 kaminų, 3 sraigtų… Šaltą balandžio naktį
„Titanikas“ susiduria su ledkalniu ir nuskęsta…..

Sutapimai stebina. Rašytojas atspėjo beveik visas katastrofos
aplinkybes: ir knygoje, ir gyvenime abu laivai buvo laikomi
nepaskandinamais. Ir vienam, ir kitam laive trūko gelbėjimosi valčių.
Ir realiame, ir išgalvotame laivuose buvo po 3000 keleivių. ”

Taigi, perskaitęs šiuos keistus sutapimus, trumpam susimąsčiau. Pirmoji, hanibališkoji istorija, nėra tokia stipri, kaip romantiškoji antroji tragedija, tačiau sutapimas gana stulbinatis. Daug nesukdamas smegenų pamačiau tris priežastis, kodėl taip nutiko:

1. Abu rašytojai priklauso kategorijai kūrėjų, kurie dažnai pamiršta elementarius žemiškus reikalus (pav.:pavalgyti laiku, palaistyti kaktusą ir pan.), nes jie pastoviai į kažką įsijautę, kažką mato ne taip, kaip dauguma… Neminint kitų, kiekvienam savitų niuansų, pridursiu tik tai, kad viso to misticizmo ir nerealaus pasaulio suvokimo šaltinius jie turi savitus, iš kurių semiasi kažko, kas sukuria jiems panašius vaizdinius

2. Kita versija - daugiau žemiška, bet nelengvai įgyvendinama. Koks nors individas ar “individusimų” grupė dėl kokių nors priežasčių, jiems vieniems gerai žinomų, nusprendė suorganizuoti - ” ekranizuoti” perskaitytas istorijas realiam gyvenime. Na, laivą pastatyti ir nuskandinti identiškai, gal ir įmanoma. Bet kaip su tuo Parkerio pavardės pakartojimu? Nebent kaip nors įtikinti pasikeisti pavardę prieš vėliau nutinkantį įvykį?

3. Tai tiesiog sutapimai…

Neabejoju, kad kai kam gims ir ketvirta ar 15 - a versija. Mielai perskaityčiau. :)

Rodyk draugams

Kada paklusti protui, kada - intuicijai, kada…?

Šiandien labai panorau atsigerti alaus, kažkiek nuimti įtampas ruošiant vieną užsakymėlį. Nuskubėjau į parduotuvę, pasiėmiau mėsos gabaliuką, akcijinio alaus buteliuką ir jau stoviu prie kasos. Šiek tiek suirzau, kad spėjo užlįsti kiti, kol aš gaudžiausi, kuris tas akcijinis. Staiga pajutau, kad kur laikau piniginę, kišenė labai jau lengva. Čiupt už jos, o piniginės nėra… Na, susierzinimas jau – ne tas žodis. Laimė, kad parduotuvė vietinė, aš ten gerai pažįstamas, tuoj sutariu, kad prekes palieku ir dumiu piniginės: namie ją pamiršau. Kas tai? Kažkas nenori, kad alaus atsigerčiau? Ar tai tiesiog kvailas neapdairumas, kai kasdien keiti striukes, nes orai keičiasi kas valandą? Na, pasportavau, kaip pardavėja pajuokavo ir tiek. Buvo kitas atvejis, kai labai alaus norėjau, bet nepamenu kodėl nelabai galėjau… Rinkausi, rinkausi, ėmiau kažkokią blešinę, nuo įmantraiai sudėliotos piramidės ir… Kad pasipils jos žemyn, viena šovė tuoj pat, šnypčia kaip gesintuvas darban paleistas. Aš – atatupstas, kažkur įsimaišiau. Atbėga apsauginis, bando gelbėt padėtį… Žinoma, tada jokio alaus jau man nereikėjo, tik dingti iš ten kuo skubiau. Kažkas nenorėjo, kad numalšinčiau troškulį? Ar tai rankų vikrumo stoka, o gal „piramidės“ problema?

Žinau labai gerai, kad žmogus gali vadovautis protu, intuicija ir net gi ženklais. Tačiau labai gerai, kai suvoki, kada reikia pajungti protą, o kada – intuiciją? Taip pat gera būtų suprasti ar tau prieš akis ženklas įvyko: neik, nedaryk, nevažiuok, aiškiai rėkiantis. Esu gyvenime patyręs visus tris komponentus ( ačiū Dievui, kad ir proto apraiškas). Tačiau žinau, kad nelengva būna pasirinkti kam reikia paklusti. Labai gerai, kai palaipsniui, nes iš karto gal ir nebūna,vieni kitus papildo. Taip nutiko man neseniai.

Buvau nusprendęs išvažiuoti į vieną šalį, labai tolimą, kažkiek padirbėti. Reikėjo labai greitai susiruošti, davė tik keturias dienas. Mane šis pasiruošimo terminas šokiravo. Esu kariuomenėj tarnavęs, buvau ištreniruotas, bet dabar… Ne mano natūra aplamai kur nors skubėti. Bet mano draugai sakė – tik pirmyn, galime jau ir rytoj išvažiuoti. Ką gi, ėmiau ruoštis. Verčiausi per galvą, tvarkiau reikalus, nors jau pirmąją naktį, negalėdamas užmigti, pagavau save svarstantį, kaip čia man išsisukus ir išdaviku netapus… Kažkas mane stabdė, bet aš mačiau tik kelias dienas, mačiau darbą ir gražius pažadus, mačiau… Žodžiu,pasirodo, nieko nemačiau. Kai mane ėmė protinti artimieji, labai rimtai susimėčiau. Draugai nenorėjo net girdėti ir pripažinti, kad ten gali būti ne kas ir visi pažadai virsti pelenais ( garantijas mes turėjme tik žodines iš nepažįstamų žmonių). Galiausiai likus dviem dienom, ilgiau negalėdamas klausytis sesers stabdymų, susisiekiau su geru draugu, gyvenačiu svetur ir susigaudančiu situacijoje. Jis išklausęs visą mano pateiktą informąciją, pasakė taip: perki katę maiše, bet jei negaila, kad nuvažiuosi, pasivažinėsi, kelionei pinigų išleidęs, ir grįši, tai važiuok. Jis dar susisiekė su pažįstama toje šalyje, kurioje mūsų jau laukė. Ji nuodugniai išaiškino, kas mūsų laukia važiuojant tokiu klausimu ir tokiom sąlygom ir man klausimų daugiau nekilo. Vienas skambutis draugams ir aš likau, tvirtai ir neginčijamai. Jie…išvažiavo. Man pasidarė labai ramu, nuo „kaušo“ ėmė slinkti kažkokie luitai, kažkokie sunkumai. Pažvejojęs tą patį vakarą, jau visai neblogai jaučiausi. Manyje viešpatavo ramybė, tarsi ženklas, tarsi koks garantas kalbėjo man, kad elgiuosi tinkamai, bent kas liečia mane patį, nesvarbu ten pildysis pažadai ar ne.

Dar nebuvau sutikęs savo draugų, nekalbėjau, bet žinau, kad jie šiuo metu grįžta namo, nepraėjus nė savaitei po išvažiavimo.

Labai norėčiau mokėti vadovautis tiek protu, tiek intuicija, tiek ženklais, kai to reikia gyvenime, ramiai, įsiklausant, nepatiriant kažkokių sunkių išgyvenimų. O to mums juk reikia nuolatos…

Rodyk draugams

Kažkada…ir dabar

Kažkada šokinėjau nuo stogų. Nepamenu, o gal ir nežinodavau, kaip atsidurdavau ant stogo keturių ar penkių aukštų namo. Žiūrėdavau ilgai žemyn, taikydavau žvilgsniu į pasirinktą vietą ir…šokdavau. Ne visuomet pataikydavau. Tuomet atbulas užšokdavau ant namo ir kartodavau šuolį. Tai nebuvo sunku, o ir jausmas neapsakomas, kai šoki nuo tokio aukščio. Tačiau tai buvo kažkada ir tai vyko…sapnuose…

Kažkada sėdėdavau po obelimi ir skaitydavau, tiesiog rydavau knygą po knygos. Jos buvo mano mokytojai, mano kelrodžiai, rodantys kur ir kaip turėsiu ar galėsiu žingsniuoti per gyvenimą. Ir aš tikėjau, kad gyvenimas bus būtent toks, kaip tose knygose: pilnas nuotykių, nepaprastų kelionių ir …taurios, tyros meilės… Bet tai buvo kažkada…

Galvoju: dabar galima nušokti nuo daugiaaukščio stogo, tik vargu ar likčiau gyvas, o ką jau kalbėti apie pakartojimą ar smagaus jausmo prisiminimą? Nebent vėl sapnuočiau… Gal ir į knygas vėl pasinėrus, keliaučiau kartu su herojais, kovočiau su didvyriais ir laimėčiau kartu su jais nuostabias pergales… Ten gal ir mylėčiau, kaip myli jie, tie nuostabūs knygų herojai… Tačiau jau nebūtų taip, kaip kažkada, kai buvau dar vaikas.

Toks aplankė mane trumpalaikis pamąstymas, kuriuo beveik ir patikėjau, kai klausiausi vienos dainos ( gerai žinoma daina, pavadinimu „Kažkada“, ji man patinka). Šis pamąstymas man buvo, kaip tas šuolis, kurio nepaneigsi, jei iš tiesų šoki, tačiau jis netrunka amžinybę…

Tačiau…tačiau… Pagalvoju… Ar nešokinėjame mes dabar nuo didelių aukščių, patirdami šuolio, gal net gi skrydžio polėkį? Kartais ir pakartoti mums leidžia, o jei ir ne, tai patys, nieko neklausę arba nesutikę su nuomonėmis, protingomis išvadomis, pabandome dar kartą. Ir visai nesvarbu kokia gyvenimo sritis tai būtų.

O taip pat ar mūsų gyvenimai, net mažiausias žengtas žingsnis, žingsnelis, net gi – žingsneliukas ar nėra kažkas panašaus į tas knygas, kurias skaitėme? Manau, kad taip. Tik skirtumas yra tas, kad patys mes ir rašome savo gyvenimo knygą. Per skambiai? Gerai, tuomet – knygeles… Mes rašome, o kiti skaito, net gi analizuoja ir kai kas net gi mokosi. Ir kai kurių iš mūsų knygas, mūsų gyvenimus gal būt skaitys dar labai ilgai ir nesvarbu, po obelimi ar … kur nors šalia obels, juk ne tai svarbiausia…:)

….gerai…nenorėjau, bet vis tik - nuoroda šios dainos, jei staiga panorėjote paklausyti ir tingisi ieškoti…;)

http://www.youtube.com/watch?v=B-xsuUb9Ddw&feature=related

Rodyk draugams

Geltonmaikio troškulys

Gryžinėju parko takais link namų, nupaveikslavęs beveik viską, ką norėjau. Tik paskutiniam svarbiausiam kadrui pritrūsta baterijų. Einu ir galvoju, reikia išmokti taupyti, fotografuoti taip, tarsi aparate būtų likęs vienas, vienintelis kadras… O dar ir parkas, džiuginęs mane ilgas dienas  vos ne laukine gamta, dabar jau visas buvo nušienautas per keletą dienų. Jis jau vėl savotiška kultūrinė vieta, norintiems pailsėti. Suprantu, žolė iki pečių ne kiekvieną džiugina, be to – baugina. Tačiau man toks, kad ir mažytis gamtos kampelis buvo tikra atgaiva, ramybės oazė. Dabar jau parkas pilnutėlis žmonių, iš tolo vieni kitus gali matyti. Tebūnie, priimsiu ir tokią šią vietą, apsiprasiu…

Priešais pastebiu grupelę jaunuolių. Nuo jų atsiplėšia rudai juodas aviganis ir iškišęs ilgą liežuvį, nuleista galva, įvairiais sukiniais artėja link manęs. Pasigirsta drausminimo šūksniai. Jis jau šalia, apuostinėje per atstumą, tarsi apsimesdamas, kad jam aš visai neįdomus. Aš taip pat apsimetu, kad jo nematau ir žvelgiu į tolį. Parke manęs šunys nepuola. Gal todėl, kad tiek jiems, tiek man patinka ši vieta… Agatas, taip jį šaukia, nubėga šalin. Netoli jaunimo grupelės prisėdu ant suolelio. Viskas įprasta, tik tarp jaunučių mergaičių labai keistas geltonmaikis vaikinukas, taip apie jį pagalvoju iš pirmo žvilgsnio. Jis tikriausiai labai juokingai kalba, kad jos leipsta juoku jo klausydamos. Netrukus jis pakyla, atsimojuoja su merginomis, ir patraukia tilteliu į mano pusę. Negaliu nesišypsoti, juokingas jis man atrodo: geltona sportinė maikutė su dideliu juodu numeriu, juodi sportiniai šortai, o rankoje keturkampis baltas kibirėlis. Staiga jis stabteli, įsižiūri kažkur į krūmus ir garsiai sušunka. Man jau visai linksma, kažko subjurusi nuotaika kaip mat pasitaiso. Pastebiu, kad šiek tiek pavydžiu jam tokio laisvumo…

Vis dar sėdžiu, nors jau turiu eiti. Neskubu, norisi kažkodėl dar pabūti.

- Ką pametęs jaunas žmogau?

Kilsteliu akis. Link manęs, išsišūkavęs, krypuoja tas pats geltonmaikis ir netrukus klesteli šalia ant suolelio. Pastebiu, kad jis jau amžiuje, už tas mergaites keletą kartų vyresnis. Jis pradeda skųstis, kad turi bėdą. Labai rimtai postringauja, o aš vos sulaikau juoką. Pasirodo, susitaręs su kažkokiais vaikais, kad šie jam prigaudytų karosėlių lydekų žvejybai. Ir tik dėl to jis atsibastė iš kito galo miesto… Vaikų vis nėra ir jam jau neramu… Nespėju atsakyti į jo klausimą, net – prasižioti, o jis jau beria žodžius toliau. Tikras šnekorius… Aš jau save tokiu laikau, bet pasirodo dar toli man iki čempiono šioje srityje. Vis bandau įsiterpti, kad gyvą žuvelę galima pasigauti tame pačiame telkinyje, kur ruošiesi tykoti lydekos, tuomet ir laiko veltui neprarandi ir žuvelė pakankamai gyvybinga… Bet pasirodo jam lakstyti aplink ežerą su pundu meškerių – ne lygis ( tik ar lygis dabar su kibirėliu rankoje mergaites šnekinti ir ūbauti parke? ), nes jis turi vieną Portugalijoj pirktą, iš daug dalių ir labai lanksčią, o dar ir valtį turi… Ir kai turės karosėlių, rytoj tik švyst, švyst lanksčiąja portugalų meškerėle ir jau turi lydeką…

Atlaidžiai šypsausi, smagus vaikinas. Tiek daug apie gyvenimą gali sužinoti jo klausydamas, taip nuotaiką pakelia, nors užtenka pasižiūrėti, kaip laksto „prūdelio“ pakrante šūkaudamas, mėgindamas tuos vaikus prisišaukti iš krūmų. Tik žinau, kad ten tikrai jie nesislepia, nors… gal ir turėtų slėptis nuo tokio veikėjo.

- Bet ar jie ateis? Sakiau, sumokėsiu…

- Gal kartais jie…? – ir pasakau vardus vaikų, kurie mano kieme laikomi „banditėliais“.

- Va, va, tie greičiausiai…, - greitakalbe pyškina žmogus, raiškiai gestikuliuodamas ir stebėtinai neužspringdamas nuo žodžių gausos, - labai panašu į juos, labai…

- Jeigu jie, tai ateis, - nuraminu vyruką, - jiems tikrai reikia pinigų.

Jis vis dairosi, laksto akimis po parką, klausia praeivio – kiek valandų.

- O kodėl parduotuvėje nenusiperki tų karosiukų?

- Matai, neturiu dabar pinigų. Žmona Palangoje dabar, tai aš va taip va… Bet nieko, greitai ir aš į Palangą nulėksiu…

Hm, pinigų neturi, o vaikams pažadėjo ir staiga išgirstu painų, bet greitai labai suprantamą ir labai populiarų klausimą, virstantį prašymu:

- Gal tamsta neužpyksit, aš jums atsilyginsiu, bet dabar esu švarus, nei kapeikos…

Tikriausiai jis pamatė mano iš nuostabos prasižiojančią burną, nes greitai pagalvojau, kad jau aš turėsiu karosiukų jam prigaudyti. Tad nedelsdamas jis reikšmingai į mane pažvelgia, deda delną prie kaklo, tarsi tuoj jį pjautų, ir sukužda į ausį:

- Dega gerklytė, oi kaip dega…

Šį kartą neištveriu, garsiai nusijuokiu. Ak, pasirodo, jam troškulys ir, spendžiant iš visko, labai rimtas troškuliukas. Tuoj mintyse pamatau mūsų kiemo „ banditukus“, kurie nuo mažens yra šilto ir šalto matę, o tokius „dėdes“ iš tolo permato ir supratau, kad jis jų šiandieną tikrai nesulauks.

Netrukus pakylu, jis dar sėdi. Atsisveikinu, nes daugiau jam neturiu ką pasakyti. Paėjėjęs kelio galą  atsigrežiu. Jis vėl bėga išilgai vandens ir šūkauja į krūmus:

- Ei…, ei….

Bet ir sugalvok tu man taip apsirengti, pasiimti keistą kibirėlį ir tokiu būdu mėginti numalšinti troškulį…

Rodyk draugams

Po geltonu skėčiu

Sėdžiu po geltonu skėčiu… Pučia švelnus vėjelis, dūmiju savo pypkutę ir mąstau su šypsena veide. Gal visai ir neblogas tas mano gyvenimas. Ypatingai dabar…, o dar vasara ir šiandien, kai dirbant, per  pietų pertrauką galiu pietauti lauke. O dar čia po skėčiu, kur atneša pavalgyti maloni šeiminikė ir klausia:

- Arbatos, kavos, sultinio?

- Sultinio, -nusišypsau jai, nusprendęs paminti lietuvišką kuklumą, kuris reikalauja sulaukti, kol tavęs paklaus tris kartus…

Netrukus mėgaujuosi karštu, sočiu gėrimu. Prisėda šeimininkas, olandas, senyvas malonaus veido vyras. Jis visuomet maloniai šypsosi savo jaunai žmonelei, dabar šypsosi man. Susisuka savo suktinukę, pripažįsta tik rimtą tabaką. Mes šnekamės, kalbėdami angliškai, lietuviškai, o aš, su labai ribotu kalbiniu bagažu, dar ir paukščių kalbą įterpiu: gestai, veido mimika, laikysena… Man ši kalba visuomet gerai sekėsi ir niekur su ja nepražūdavau. Jam patinka Lietuva, nors jis matęs beveik visą pasaulį. Ir man patinka mano kraštas. Aš neatsižaviu jau daug metų savais ežerais, kloniais, kalvomis, miškais, senais vienkiemiais. Galvojau, kad tai mano kraštas, mano praeitis, bei dabartis ir sukelia man šias simpatijas… O jis sako buvęs daug kur, bet čia jam geriausia. Ir vėl meiliai nužiūri savo išrinktąją, praeinančią pro šalį. Ji šypsosi mums, bet, manau, labiausiai jam…

Man kartais patinka mano dabartinis gyvenimas. Prieš keletą dienų, kai dirbome Trakuose, mums pritrūko medžiagų, kad pabaigti darbą. Jau ir taip būtume grįžę vėlai į savo miestą, bet dabar…laukti dar dvi valandas, kol atveš. Pasiūlau nuvažiuoti ta proga į pilį. Pasirodo buvęs tik aš vienas ir tai vaikystėje.  Šiaip ne taip jie sutinka. Dairausi per automobilio langą į miestelį, įsikūrusį ežero apsuptyje, sulaikęs kvapą. Jis toks autentiškas, jaukus, savas… Pilis… Čia jau reikėtų atskiro pasakojimo, kad atverti patirtą įspūdį, tą didingumo jausmą. Vaikšto užsieniečiai, žavisi, o aš patenkintas, nes tai - mano, sava, artima…

Šalia, po geltonu skėčiu prisėda draugas. Nepastebėjau kur dingo šeimininkas, tačiau dabar turiu kitą pašnekovą. Jis, senokai matytas, pilnas įspūdžių dalijasi jais su manimi. Girdžiu jį, tačiau vis dar esu pusiau pasinėręs nepaprastai maloniose mintyse. Jam atneša kavos, pasiūlo ir man. Šypsausi ir šį kartą atsisakau, tikrai ne iš lietuviško kuklumo. Tiesiog man ir taip gera, sėdėti čia, po geltonu skėčiu,  pučiant gaiviam vėjeliui, panirus į savus apmąstymus.

Man kartais patinka mano gyvenimas, ypač kai nutinka taip, kaip šiandien…

nuotraukose: mano tėviškė… prie šios upės augau, mokiausi žvejoti, svajodavau…

Rodyk draugams

Yra tokie vaikai… Juos vadina “banditukais”…

Juos vadina kiemo siaubu, banditukais… Jie vaikšto savo grupelėje, nuo mažų dienų rūko, keikiasi, kaip seni jūreiviai, triukšmauja ir kitaip erzina solidžius kaimynus. Apie juos kaimynai vienareikšmiškos nuomonės ir, turintys savo vaikus panašaus amžiaus, stengiasi, kad jų atžalos laikytųsi nuo šių kuo toliau. Nesinori dėl to smerkti nei vieno, nes vaikai yra vaikai ir jie greitai pagauna kitų bendraamžių ypatumus, nesvarbu ar būtų blogybės ar gėris… Tačiau kai pagalvoji, kuo kalti šie „banditukai“, jei jie neranda kito prieglobsčio kaip kiemas, o vėliau – gatvė. Jie jau nuo mažų dienų ieško kaip gauti vieną kitą litą ir, manau, ne vien cigaretėm… Kažkaip mano santykiai su mūsų kiemo tokia vaikų grupele yra gal keisti, bet įdomūs man pačiam. Pastebėjau, kad po keleto pokalbių, ramių, paklausinėjant, o jei reikia ir ramiai subarant, jie ėmė mane gerbti. Man smagu kai jie su manimi sveikinasi ir linksma kai mane vadina „dėde“. Štai ir dabar girdžiu jų garsius pokalbius, riksmus už lango, vadinasi sugrįžo iš žvejybos… O apie jų žvejybą – netrukus.

Būna, kad jie bando gauti kokį vieną kitą litą… Kartą žiemą, kai pusnyse kiurksojo automobiliai, tame tarpe ir mano, jie prišoko prie manęs ir pasisiūlė nuvalyti nuo kėbulo sniegą. Tik ar sutiksiu jiems duoti dešimt litų? Buvo ir taip, kad jie valė sniegą nuo gatvės ir vis dairėsi ar kam nors tai įdomu, tačiau kiemo automobilistai tik smagiai važiavo pro šalį, nesusimąstydami, kad vaikai taupo jų brangų laiką. Stebina mus toks „banditukų“ elgesys? Juk jie sėkmingai galėtų apšvarinti parduotuvę, išsinešti šokoladuką nėra labai sudėtinga… Tačiau šiandien jie mane dar labiau nustebino.

Jau vakar jie pastebėjo mane parke, kur mėgstu vaikštinėti, kvėpuoti grynesniu oru ir stebėti parko paukščius, kurių čia randu įvairių. Jau senokai pastebėjau gyvenant du didelius, gražius paukščius. Jie visuomet būna tik kartu. Kartą mėginau juos paveiksluoti, bet poroje nesigavo ( nuotraukoje vienas iš jų).

Pamatę mane, vaikai pasisveikino. Niekur neskubėjau, todėl stabtelėjau. Pakrypo kalba apie žvejybą, nes žinojau, kad jie buvo nuvažiavę…  Vienas staiga kreipėsi į mane, paprastai, be užuolankų ir kompleksų, nes jie – paprasti vaikai:

- Dėde, gal galit man sutvarkyti meškerę? Nutrūko viskas…

Žinojau, kad ta meškerė jo mirusio senelio, o tėvo net nebuvau matęs… Sutikau, nors labai norėjau ką kita nuveikti. Sutarėm susitikti prie mano laiptinės vėliau, bet grįžęs jų neradau. Na, gėda pripažinti, bet šiek tiek apsidžiaugiau, nes skubėjau namo.

Šiandien ryte juos radau jau žvejojančius parko tvenkinėlyje. Priėjau, jie puolė klausinėti žvejybos ypatumų, vienas per kitą, nespėdavau net atsakinėti. Pataisiau jų sistemėlę ir nuvedžiau, parodydamas vietas, kur geriau kimba karosiukai. Jie labai norėjo, kad važiuočiau su jais šiandien prie ežero. Sakė, kad patys vargsta, supainioja viską, pykstasi paskui… Negalėjau… Grįžtant atgal, jie lydėjo mane, pastebėjau keistus ir įtarius praeinančiųjų žvilgsnius, įbestus čia į mane, čia į juos. Pasijutau tarsi koks užklasinės veiklos pedagogas… :)

Ant tiltelio pastebėjau per turėklą persivėrusią senyvą moteriškę. Ne iš karto susigaudžiau kas vyksta. Bet šie vaikai… jie privertė mane plačiai išsižioti… Pribėgo prie močiutės, kuri niekaip negalėjo iškelti virve pririšto kibirėlio, sklidino vandens. Vienas vaikas pagriebė už virvės, močiutė pradėjo džiūgauti, kad netiesa, jog visi vaikai blogi… Jis dar pasisiūlė pasemti sklidinesnį. Kitas puolė atrišinėti virvę ir pasišovė močiutę palydėti namo…

Stovėjau šalia, nustebęs, plačiai šypsojausi ir galvojau: štai tau ir „banditukai“… :)

Rodyk draugams

Kada iš tiesų aušta rytas?

Jei manęs paklaustų, kaip apibūdinčiau save, tai kartais pasakyčiau, kad esu „etapų žmogus“. Tai reiškia, kad mano gyvenime nuolatos kartojasi tam tikri etapai. Sakykim, kad ir pomėgiai laisvalaikiu. Turiu daug jų ir vienu metu nesugebu visko aprėpti ar norėti, todėl būna, kai tik žvejoju, po to gal žiūriu vien tik filmus ir t.t. Yra ir kiti momentai… Mėgstu daugelį dalykų lyginti su gamta, nes šiek tiek ją pažįstu, būnu joje nemažai ir be jos savęs neįsivaizduoju. Jei lyginčiau save, tai nebūčiau nei atogražų miškai, nei afrikos džiunglės, nebūčiau ir Saharos dykuma (bent taip viliuosi)… Greičiau panašėčiau į Šiaurės klimatą ir gamtą… Ten didžiąją laiko dalį viešpatauja žiema, šaltis, atšiaurus klimatas. Tačiau būna ir kitaip… Vis tik nutinka kitaip… Ir kai vėlyvą pavasarį žemė ima puoštis nepaprastu grožiu, žiedais, žaluma,nors tai trunka neilgai, to nepalyginsi su jokiu žemės lopinėliu. Kita vertus, netgi spengiant dideliems šalčiams tik ten galima pamatyti dangų, kokio niekur kitur neregėsime: nuostabios pašvaistės, ugnis deganti dangaus skliaute.

Kalbant toliau apie šiaurę… Pagalvosite, vasaros pradžia, o jis apie speigus porina… Galvoju, gal kaip tik todėl, kad šiek tiek turiu „šiaurės kraujo“ labai pamėgau vieną rašytoją ir beveik metus skaičiau vien jo kūrybą. Tai Džekas Londonas, nepaprastai gabus ir jautrus žmogus, apdovanotas tokiu talentu, sugebėjęs tiek dirbti ir lavinti šią dovaną, kad nebaigęs jokio aukštojo mokslo, pranoko daugelį, daugelį rašytojų… Bet ne tame esmė. Jis nuostabiai aprašė šiaurės gamtą ir nuotykius Aliaskoje, ypatigai tarp aukso ieškotojų, daugelį istorijų girdėjęs iš pirmų lūpų, kai ten pats bandė ieškoti aukso… Įdomu tai, kad beveik visi jo sukurti pesonažai atspindi jį patį, patyrusį ne ką prastesnius nuotykius. Jis spėjo pabūti ir piratu, ir juodadarbiu, ir valkata, ir aukso ieškotoju, taip pat drąsiu jūreiviu, bei nepralenkiamu reporteriu karščiausiose pasaulio įvykių vietose. Įdomu ir tai, kad jis apsimetęs valkata, benamiu sugebėjo prasibrauti įpatį juodžiausią Londono lūšnyną, patį pragarą, įgyti pasitikėjimą vietinių žmonių ir pamatyti, bei aprašyti tą tuometinės visuomenės gėdą. Džekas buvo drąsus žmogus, labai draugiškas, mylintis žmones, atiduodantis kitiems savo tiek materialinius, tiek dvasinius turtus be gailesčio… Gal todėl, kad jis pats gyveno ir gyvenimą sudėjo į savo kūrybą, jo kūriniai yra tokie gyvi ir jaudinantys. Todėl man ir dabar, nors jau ne aštuoniolika metų, patinka skaityti jo knygas ir to visai nesigėdžiu.

Šį kartą noriu pristatyti vieną jo knygą. Ji pavadinta „Rytas aušta“. Tai pagrindinio personažo vardas, duotas jam todėl, kad vos prabudęs, jis sušukdavo „rytas aušta“ ir pradėdavo gyventi, dažną kartą  karto šokdamas į, šunimis pakinkytas roges, ar tai tiesiai iš lovos ar tiesiai iš smuklės, joje prasilinksminęs, visą naktį ( be smuklių šiaurėje tuo metu nebuvo jokių pramogų). Tai tikras šiaurės vyras, užaugęs ten, išmokęs grumtis su nuožmiais gamtos pokštais, nepralenkiamas bet kokiose varžybose, lenktynėse, darbuose ir ieškojimuose. Jis, kaip ir kiti personažai – aukso ieškotojas. Tačiau kartą gimsta jam idėja, kaip be didelio vargo susikrauti nemažą kapitalą. Jis pradeda įgyvendinti savo sumanymą  ir jam sekasi. Tačiau prasideda netikėti posūkiai, baigiasi iki tol aprašomi nuostabūs „šiauriniai“ nuotykiai. Jis nusprendžia, būdamas jau Šiaurės milijonieriumi, užkariauti pasaulį… Tai visaikitas gyvenimas ir jis ne iš karto suvokia, tarp kokių žmonių papuola, kuriems nesilaikyti duoto žodžio, apgauti ir apiplėšti varžovą ( stambūs, stambių turtuolių žaidimai) tai lyg nusišnypšti nosį… Šiaurėje, kur jis užaugo, gyveno ir praturtėjo, nieko panašaus nevyksta ( tai mane labai nustebino, nes apie aukso ieškotojus buvau visai kitokios nuomonės, matomai iš vesternų susidariusios). Tačiau Rytas paima reikalus į savo rankas ir ima „valdyti padėtį“ ( kaip sako vienas mano draugas), o aplink jį krenta kiti finansinio pasaulio „rykliai“. Jis tampa kietu, žiauriu žmogumi, tikru monstru…

Tačiau, Londonas suveda jį su mergina, kurios kerai, žavesys, kartu paprastumas ir tyrumas ima jaudinti Ryto širdį. Ši švelni būtybė,labai atsargus ir protingas žmogus, bijo jo monstriško kiauto. Jai neįdomūs nei jo dideli turtai, nei aukšta padėtis visuomenėje. Ir jis pastatomas prieš pasirinkimą…

Šią knygą prarijau prieš metus per keletą vakarų ilsėdamasis po darbo. Pradžioje žavėjausi šiaure, šiuo tikru, vyrišku personažu, jopatirtais nuotykiais ir meile gamtai. Po to pamačiau kaip puikiai iki smulkmenų atskleidžiami praturtėjimo principai. Tačiau Džekas Londonas yra puikus plunksnos meistras, vedlys, vadovas ir mokytojas, kuris parodęs tariamą grožį, iškėlęs jį į padanges, staiga be gailesčio sudaužo visa tai, sviesdamas į pačią bedugnę, ir atveria akis tikroms vertybėms. Todėl nejučiom susimąstai: kada iš tiesų aušta rytas?

Rekomenduoju šią nestorą knygelę tiems, kurie esate tiek nuotykių, tiek meilės istorijų mėgėjai. O meilė, tiek šioje, tiek kitose jo knygose apdainuojama labai subtiliai, nepaprastai tyrai ir kartu vyriškai.

Gero skaitymo tiems, kas susidomėjote.

nuotraukos iš Google

Rodyk draugams

« Ankstesnis puslapisKitas puslapis »