BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

'Parko istorijos'

Geltonmaikio troškulys

Gryžinėju parko takais link namų, nupaveikslavęs beveik viską, ką norėjau. Tik paskutiniam svarbiausiam kadrui pritrūsta baterijų. Einu ir galvoju, reikia išmokti taupyti, fotografuoti taip, tarsi aparate būtų likęs vienas, vienintelis kadras… O dar ir parkas, džiuginęs mane ilgas dienas  vos ne laukine gamta, dabar jau visas buvo nušienautas per keletą dienų. Jis jau vėl savotiška kultūrinė vieta, norintiems pailsėti. Suprantu, žolė iki pečių ne kiekvieną džiugina, be to – baugina. Tačiau man toks, kad ir mažytis gamtos kampelis buvo tikra atgaiva, ramybės oazė. Dabar jau parkas pilnutėlis žmonių, iš tolo vieni kitus gali matyti. Tebūnie, priimsiu ir tokią šią vietą, apsiprasiu…

Priešais pastebiu grupelę jaunuolių. Nuo jų atsiplėšia rudai juodas aviganis ir iškišęs ilgą liežuvį, nuleista galva, įvairiais sukiniais artėja link manęs. Pasigirsta drausminimo šūksniai. Jis jau šalia, apuostinėje per atstumą, tarsi apsimesdamas, kad jam aš visai neįdomus. Aš taip pat apsimetu, kad jo nematau ir žvelgiu į tolį. Parke manęs šunys nepuola. Gal todėl, kad tiek jiems, tiek man patinka ši vieta… Agatas, taip jį šaukia, nubėga šalin. Netoli jaunimo grupelės prisėdu ant suolelio. Viskas įprasta, tik tarp jaunučių mergaičių labai keistas geltonmaikis vaikinukas, taip apie jį pagalvoju iš pirmo žvilgsnio. Jis tikriausiai labai juokingai kalba, kad jos leipsta juoku jo klausydamos. Netrukus jis pakyla, atsimojuoja su merginomis, ir patraukia tilteliu į mano pusę. Negaliu nesišypsoti, juokingas jis man atrodo: geltona sportinė maikutė su dideliu juodu numeriu, juodi sportiniai šortai, o rankoje keturkampis baltas kibirėlis. Staiga jis stabteli, įsižiūri kažkur į krūmus ir garsiai sušunka. Man jau visai linksma, kažko subjurusi nuotaika kaip mat pasitaiso. Pastebiu, kad šiek tiek pavydžiu jam tokio laisvumo…

Vis dar sėdžiu, nors jau turiu eiti. Neskubu, norisi kažkodėl dar pabūti.

- Ką pametęs jaunas žmogau?

Kilsteliu akis. Link manęs, išsišūkavęs, krypuoja tas pats geltonmaikis ir netrukus klesteli šalia ant suolelio. Pastebiu, kad jis jau amžiuje, už tas mergaites keletą kartų vyresnis. Jis pradeda skųstis, kad turi bėdą. Labai rimtai postringauja, o aš vos sulaikau juoką. Pasirodo, susitaręs su kažkokiais vaikais, kad šie jam prigaudytų karosėlių lydekų žvejybai. Ir tik dėl to jis atsibastė iš kito galo miesto… Vaikų vis nėra ir jam jau neramu… Nespėju atsakyti į jo klausimą, net – prasižioti, o jis jau beria žodžius toliau. Tikras šnekorius… Aš jau save tokiu laikau, bet pasirodo dar toli man iki čempiono šioje srityje. Vis bandau įsiterpti, kad gyvą žuvelę galima pasigauti tame pačiame telkinyje, kur ruošiesi tykoti lydekos, tuomet ir laiko veltui neprarandi ir žuvelė pakankamai gyvybinga… Bet pasirodo jam lakstyti aplink ežerą su pundu meškerių – ne lygis ( tik ar lygis dabar su kibirėliu rankoje mergaites šnekinti ir ūbauti parke? ), nes jis turi vieną Portugalijoj pirktą, iš daug dalių ir labai lanksčią, o dar ir valtį turi… Ir kai turės karosėlių, rytoj tik švyst, švyst lanksčiąja portugalų meškerėle ir jau turi lydeką…

Atlaidžiai šypsausi, smagus vaikinas. Tiek daug apie gyvenimą gali sužinoti jo klausydamas, taip nuotaiką pakelia, nors užtenka pasižiūrėti, kaip laksto „prūdelio“ pakrante šūkaudamas, mėgindamas tuos vaikus prisišaukti iš krūmų. Tik žinau, kad ten tikrai jie nesislepia, nors… gal ir turėtų slėptis nuo tokio veikėjo.

- Bet ar jie ateis? Sakiau, sumokėsiu…

- Gal kartais jie…? – ir pasakau vardus vaikų, kurie mano kieme laikomi „banditėliais“.

- Va, va, tie greičiausiai…, - greitakalbe pyškina žmogus, raiškiai gestikuliuodamas ir stebėtinai neužspringdamas nuo žodžių gausos, - labai panašu į juos, labai…

- Jeigu jie, tai ateis, - nuraminu vyruką, - jiems tikrai reikia pinigų.

Jis vis dairosi, laksto akimis po parką, klausia praeivio – kiek valandų.

- O kodėl parduotuvėje nenusiperki tų karosiukų?

- Matai, neturiu dabar pinigų. Žmona Palangoje dabar, tai aš va taip va… Bet nieko, greitai ir aš į Palangą nulėksiu…

Hm, pinigų neturi, o vaikams pažadėjo ir staiga išgirstu painų, bet greitai labai suprantamą ir labai populiarų klausimą, virstantį prašymu:

- Gal tamsta neužpyksit, aš jums atsilyginsiu, bet dabar esu švarus, nei kapeikos…

Tikriausiai jis pamatė mano iš nuostabos prasižiojančią burną, nes greitai pagalvojau, kad jau aš turėsiu karosiukų jam prigaudyti. Tad nedelsdamas jis reikšmingai į mane pažvelgia, deda delną prie kaklo, tarsi tuoj jį pjautų, ir sukužda į ausį:

- Dega gerklytė, oi kaip dega…

Šį kartą neištveriu, garsiai nusijuokiu. Ak, pasirodo, jam troškulys ir, spendžiant iš visko, labai rimtas troškuliukas. Tuoj mintyse pamatau mūsų kiemo „ banditukus“, kurie nuo mažens yra šilto ir šalto matę, o tokius „dėdes“ iš tolo permato ir supratau, kad jis jų šiandieną tikrai nesulauks.

Netrukus pakylu, jis dar sėdi. Atsisveikinu, nes daugiau jam neturiu ką pasakyti. Paėjėjęs kelio galą  atsigrežiu. Jis vėl bėga išilgai vandens ir šūkauja į krūmus:

- Ei…, ei….

Bet ir sugalvok tu man taip apsirengti, pasiimti keistą kibirėlį ir tokiu būdu mėginti numalšinti troškulį…

Rodyk draugams

Yra tokie vaikai… Juos vadina “banditukais”…

Juos vadina kiemo siaubu, banditukais… Jie vaikšto savo grupelėje, nuo mažų dienų rūko, keikiasi, kaip seni jūreiviai, triukšmauja ir kitaip erzina solidžius kaimynus. Apie juos kaimynai vienareikšmiškos nuomonės ir, turintys savo vaikus panašaus amžiaus, stengiasi, kad jų atžalos laikytųsi nuo šių kuo toliau. Nesinori dėl to smerkti nei vieno, nes vaikai yra vaikai ir jie greitai pagauna kitų bendraamžių ypatumus, nesvarbu ar būtų blogybės ar gėris… Tačiau kai pagalvoji, kuo kalti šie „banditukai“, jei jie neranda kito prieglobsčio kaip kiemas, o vėliau – gatvė. Jie jau nuo mažų dienų ieško kaip gauti vieną kitą litą ir, manau, ne vien cigaretėm… Kažkaip mano santykiai su mūsų kiemo tokia vaikų grupele yra gal keisti, bet įdomūs man pačiam. Pastebėjau, kad po keleto pokalbių, ramių, paklausinėjant, o jei reikia ir ramiai subarant, jie ėmė mane gerbti. Man smagu kai jie su manimi sveikinasi ir linksma kai mane vadina „dėde“. Štai ir dabar girdžiu jų garsius pokalbius, riksmus už lango, vadinasi sugrįžo iš žvejybos… O apie jų žvejybą – netrukus.

Būna, kad jie bando gauti kokį vieną kitą litą… Kartą žiemą, kai pusnyse kiurksojo automobiliai, tame tarpe ir mano, jie prišoko prie manęs ir pasisiūlė nuvalyti nuo kėbulo sniegą. Tik ar sutiksiu jiems duoti dešimt litų? Buvo ir taip, kad jie valė sniegą nuo gatvės ir vis dairėsi ar kam nors tai įdomu, tačiau kiemo automobilistai tik smagiai važiavo pro šalį, nesusimąstydami, kad vaikai taupo jų brangų laiką. Stebina mus toks „banditukų“ elgesys? Juk jie sėkmingai galėtų apšvarinti parduotuvę, išsinešti šokoladuką nėra labai sudėtinga… Tačiau šiandien jie mane dar labiau nustebino.

Jau vakar jie pastebėjo mane parke, kur mėgstu vaikštinėti, kvėpuoti grynesniu oru ir stebėti parko paukščius, kurių čia randu įvairių. Jau senokai pastebėjau gyvenant du didelius, gražius paukščius. Jie visuomet būna tik kartu. Kartą mėginau juos paveiksluoti, bet poroje nesigavo ( nuotraukoje vienas iš jų).

Pamatę mane, vaikai pasisveikino. Niekur neskubėjau, todėl stabtelėjau. Pakrypo kalba apie žvejybą, nes žinojau, kad jie buvo nuvažiavę…  Vienas staiga kreipėsi į mane, paprastai, be užuolankų ir kompleksų, nes jie – paprasti vaikai:

- Dėde, gal galit man sutvarkyti meškerę? Nutrūko viskas…

Žinojau, kad ta meškerė jo mirusio senelio, o tėvo net nebuvau matęs… Sutikau, nors labai norėjau ką kita nuveikti. Sutarėm susitikti prie mano laiptinės vėliau, bet grįžęs jų neradau. Na, gėda pripažinti, bet šiek tiek apsidžiaugiau, nes skubėjau namo.

Šiandien ryte juos radau jau žvejojančius parko tvenkinėlyje. Priėjau, jie puolė klausinėti žvejybos ypatumų, vienas per kitą, nespėdavau net atsakinėti. Pataisiau jų sistemėlę ir nuvedžiau, parodydamas vietas, kur geriau kimba karosiukai. Jie labai norėjo, kad važiuočiau su jais šiandien prie ežero. Sakė, kad patys vargsta, supainioja viską, pykstasi paskui… Negalėjau… Grįžtant atgal, jie lydėjo mane, pastebėjau keistus ir įtarius praeinančiųjų žvilgsnius, įbestus čia į mane, čia į juos. Pasijutau tarsi koks užklasinės veiklos pedagogas… :)

Ant tiltelio pastebėjau per turėklą persivėrusią senyvą moteriškę. Ne iš karto susigaudžiau kas vyksta. Bet šie vaikai… jie privertė mane plačiai išsižioti… Pribėgo prie močiutės, kuri niekaip negalėjo iškelti virve pririšto kibirėlio, sklidino vandens. Vienas vaikas pagriebė už virvės, močiutė pradėjo džiūgauti, kad netiesa, jog visi vaikai blogi… Jis dar pasisiūlė pasemti sklidinesnį. Kitas puolė atrišinėti virvę ir pasišovė močiutę palydėti namo…

Stovėjau šalia, nustebęs, plačiai šypsojausi ir galvojau: štai tau ir „banditukai“… :)

Rodyk draugams

ŠIANDIEN JI MANE UŽBŪRĖ…

Vos tik atsikėlęs ryte, pamačiau ją… Graži, tauri ir tyli, tyra lyg angelas, balta, balta, o baltesnės gal ir nebūna. Ji, užvaldžiusi, dar ne visiškai, bet kruopščiai, žingsnelis, po žingsnelio, na, kad ir milimetras, po milimetro, klojanti viską aplinkui, dengianti tuos niūrius stogus, purvinas gatves, visą vaizdą, kurį kasdien regiu pro langą. Mano vidus nušvito…

Vėliau, kai jau ėjau į namus, patraukiau ilgesniu keliu, kad daugiau pasigrožėti, gėrėtis ja, šia nuostabia spalva, dengiančia ir toliau visa aplinkui. Tiesa, kaip ir minėjau, dar taip atsargiai… Gal, kad neišgąsdintų, kad staiga neužgožtų, ji krito iš dangaus švelniai ir lėtai. Dar vėliau pagalvojau, kad gal nebe reikalo mano jau antroji mašina yra baltos spalvos. Visi šaukia aplinkui, kužda, kaip nepraktiška. Tačiau man gražu, patinka… Anksčiau paklaustas, atšaudavau net nesusimąstęs, kad mėgstu pilką ir mėlyną. Netgi mano apranga beveik visa susidarydavo iš šių spalvų. Tačiau dabar jau kuris laikas pilką dedu į šalį. Ne, sąmoningai karo jai nesu paskelbęs. Tiesiog, gal perdaug jos buvo mano gyvenime ir gal dar tebėra? Gal todėl paskutiniu metu, dar prisidėjusi ji gatvėje, medžiuose, danguje, jau slėgė nebe pakeliamai? Tačiau balta, ši tyrumo, šviežumo spalva jau dengia ją. Ir taip norisi jos daugiau, ir būtinai šitos, krentančios iš dangaus…

Pasirodo, kartais tiek nedaug reikia, šiuo atveju tik kažkiek daugiau baltos spalvos, kad atsigautų akys, pro kurias šviesėtų vidus, atsirastų ir šviesios mintys. Pasiilgau jų, šviesių minčių, aplamai, minčių pasiilgau… Tiek daug jų dabar užgriuvo mane susijusių su šios dienos stebuklu man, bet gal daugiau - kitą kartą, nes nesinori taip greitai pereiti į kitas, pilkos spalvos mintis…

nuotraukoje: tokį vaizdą, tiek daug baltos spalvos radau prieš metus, grįžęs iš Londono, kur balta spalva iš dangaus beveik nekrito…Tuomet vaikščiojau plačiai atmerkęs akis po parkelį, fotografavau kiekvieną medį, gerdamas į save visą baltą spalvą…

Rodyk draugams

KAI ŠALTIS PALIEČIA TIK…

Vis tik išėjau tą pavakarę iš namų,palikęs savo trapią nuotaiką ir varginančią savijautą ketvirtame aukšte. Kaip ir norėjau,ramiai,niekur neskubėdamas, sulaukiau autobuso. Jis buvo apytuštis,prisėdau prie lango,priglaudžiau prie jo veidą,o galvoje vis skambėjo,nežinia iš kur atklydęs, keistas,bet malonus man sakinys,kurį mintyse vis kartojau,kad nepamiršti. Galvojau, labai vykusi pradžia naujam eilėraščiui, ko jau nepatyriau ilgesnį laiką. Išsitraukiau užrašų knygelę ir, autobuso virpesiams judinant ranką, užsirašiau:

„ šlapią medį paliesti norėjau

ir sustingo ranka,

ant kamieno ją juodo uždėjus…“

Norėjosi rašyti toliau,tačiau sustojau. Ne dėl drebančio autobuso, tiesiog nusprendžiau leisti žodžiams prisirpti ir sprogti tuo laiku,kurį patys pasirinks… Privažiavau. Mane pasitiko senasis parkas,gal ir nelabai įspūdingas ,lyginant su kitų miestų,tačiau gražiausias pas mus. Pamenu kai grįžau iš Anglijos ir pirmą kartą lipau kalneliu tarp senų ąžuolų, nenušienautos,bet dar neperaugusios žolės. Tada atsidusau ir man balsu išsprūdo: štai kaip atrodo tikri parkai… Jis nebuvo išlaižytas,juo nevažinėjo juokingais transporteriukais tvarkingi vaikinai,nelakstė nupenėtos voverės, nesušmėžavo tarp medžių žmogus su „sijonu“,nutaisęs musulmoniškai pamaldžią miną, ir sargai neprieis ir neprimins,kad reikia skubėti,nes greitai jau bus užrakinti vartai…

Man patiko bristi nenuvalytu,tirštai lapų nuklotu taku. Reti lietaus lašai barbeno į sudžiūvusią,geltoną plutą. Pro mane praėjo margas,platus skėtis, veido taip ir neįžvelgiau… Pajutau malonų atsipalaidavimą.Stebėjau lenkiamas medžių viršutines šakas,geltonų lapų kilimą ir suskambo mobilus. Nepažįstamas numeris, kokių labiausiai nemėgstu, skverbėsi,prašėsi atsakomas. Atsiliepiau ir po to pasigailėjau,netgi prisiekiau sau,kad daugiau jokių nežinomų…,jokių. Suprantu,kad tai kažkam svarbus darbas,apklausti, pasiūlyti savas paslaugas,bet ne dabar,ne šią akimirką,kuri buvo visiškai pavogta,sunaikinta ir gal būt vienintelė, nesugrąžinama…

Nuslinkau toliau į gilumą,kažkaip traukė, nors oras nežadėjo nei ryškių spalvų,nei šilumos. Tačiau nutiko kai kas netikėto…

Tai nebuvo vien tik šlapi senos scenos laiptai, geltonu virtęs pilko asfalto bėgimo takelis, kuris lapų kilimą skolino ir sulaužytų suolelių tribūnoms, viršuje įsirėmusioms į kruvinai raudonus krūmus. Kiekviena vietą,kiekvienas naujas parko plotas žadino manyje prisiminimus, gabalais atverdamas užmirštus gyvenimo tarpsnius. Štai čia aš bėgiodavau rytais, ant šių suolelių kalbėdavausi su žmonėmis, vadinamais benamiais. Kartais aikštėje lakstydavo energinga regbio komanda, o treneris žvilgčiodavo į mūsų pusę, komentuodamas ir replikuodamas,tarsi tie keli apgailėtini žmonės būtų aršiausi jo komandos varžovai. Iš stadiono pasukau atgal,priėjau rudeniškai liūdnas karuseles. Labai trumpam ir neryškiai sušmėžavo atmintyje gausiai išsibarstę jaunimo grupelės ir tarp jų aš, besišnekučiuojantis su ja, tik nepamenu ar mes jau buvome įsimylėję… Pajutau skaudų šaltį, pradėjau galvoti apie jaukią kavinę,nors dar neaplankiau tų vietų,kur stūksojo buvę rūmai,virtę mokslo ir meno meka,kuriuose mokiausi piešimo pagrindų,tapybos subtilybių, o kartais nesimokiau,šiaip tryniau koridorius… Kartais pasigriebęs medinę fleitą,įslinkęs į tuščią auditoriją,svaigdavau liedamas bereikšmes melodijas, o kartais ten pat trypdavom rokenrolus, surengtuose dailiokų šokiuose,kuriuos vadino „pakratūškėmis“… Pastatas, apramstytas pastoliais,greitai praslinko pro mano akis, išėjau į gatvę. Norėjau nusigauti iki pamėgtos kavinės, kelias pasirodė man ilgesnis nei tikėjausi,galiausiai priėjau.Ji, deja, nebedirbo. Mano viduje skambėjo maloni prisiminimų muzika, tačiau oda šiurpo nuo drėgmės ir vėjo. Pagaliau priėjau kitą,atsidariau duris, už baro žvilgsnis jau gręžė mane kiaurai. Šiek tiek pasimečiau,be personalo,buvau vienintelis šiltoje,jaukioje patalpoje. Pastvėriau meniu… Laimė,mane greitai aptarnavo. Sriūbčiojau šiltą kavą,kartais gurkšteldamas ir šio to stipresnio. Šiluma jau plūdo mano krauju, atsipalaidavau visiškai,pamiršęs drėgmę ir šaltį,vėl sugrįždamas mintimis į savo paties praeities istorijas…

Nepastebėjau kaip prasidarė durys,tik viską supratau išgirdęs nerišlų žmogaus balsą,tarsi aimaną ar maldavimą,skubius ir griežtus barmeno tonus, nemalonią ir šaižią padavėjos repliką. Žmogus dar paskeryčiojo rankomis,dar pažvelgė į mano nelabai susigaudančias akis ir buvo palydėtas į šaltą gatvę. Vadinasi jie pažįsta jį,tą, kuris čia dažnokai užklysta šilumos,o gal ir kažko daugiau, už ką neturi kuo susimokėti. Man pasidarė kažkaip nesmagu… Suprantu juos, bet suprantu ir jį, vyrą,kuris nespėjęs sušilti,vėl buvo darganoje ir vėjuotoje gatvėje…

Pajutau, kad mano trapių, bet jaukių minčių laikas baigėsi. Gurkštelėjau likučius iki dugno ir išėjau, sušilęs,prisiminimų atgaivintas, lėtai mindamas šlapios gatvės plyteles.

Rodyk draugams

SUDŽIŪVUSI,NEREIKALINGA,BET…

Kartais norisi būti tik stebėtoju. Norisi išmokti pagaliau gyventi taip,kad neskubėti,bent retkarčiais išeiti ir keliauti kažkur,kur veda akys…

Prisiverčiau vieną vakarą, saulei besileidžiant, nors vis dar pakankamai šviečiant pro ryškiai geltonus lapus ir labai juodus kamienus, leisti sau pabūti neveiksniu stebėtoju. Be jokių įsipareigojimų ar tikslų ėjau sau, nežinodamas ką sutiksiu, ką pamatysiu. Stabtelėjau prie prūdelio,užkalbinau žuveles begaudančius mažus berniukus ir šnektelėjęs patraukiau į parko gilumą. Priėjęs pievą sustojau,atsukau veidą į besileidžiančią saulę. Priešais mane driekėsi pieva,gal tiksliau sudžiūvusi,rusva,peraugusių smilgų, aukštais stiebais. Pirštais suspaudžiau vieną stiebelį, lengvai perlūžo. Trapi,apšiurusi,lengvai pažeidžiama žolė. Jau niekam nereikalinga, kurią neapsikentusi ranka,nukreipta racionalaus proto, būtų seniai nušienavusi, o gal ir sudeginusi. Pastebėjau,kad niekas per daug čia neužklysta, netgi šunys mieliau renkasi takelį.

Taigi,vieniša,niekam jau neįdomi pieva,stirksojo tarp manęs ir besileidžiančios saulės. Tačiau tuo metu šis pasmerktas kampelis buvo kitoks. Jis kerėjo mane, stingdė skubančias kojas, įpročio genamas,kurios iš inercijos norėjo nešti mane į kažkokius svarbesnius tikslus.Tuo pat metu kažkas labai švelniai siūlė nurimti, pasilikti čia ir stebėti… Aš pasidaviau…, pasidaviau sudžiūvusios žolės kerams.

Jos švelnios, saulės šviesoje tarsi apsipūkavę pailgos burbuolės, švytėjo rusvu auksu. Traukiau akimis į save jų spindesį, kartu ir perduodamą šilumą. Kuo daugiau žiūrėjau,tuo daugiau mane lepino jos savo grožiu. Atrodė,kad pagaliau surado tą keistuolį,kuriam gali pasekti savo pasaką. Įsiklausiau.Jutau,kad kažką turiu išgirsti,kažką suprasti. Jau įeidamas į parką,žvelgdamas prieš saulę,pastebėjau keistus vabaliukų pulkelius. Šioje vietoje jų buvo ypatingai daug. Jie labiau panašėjo į spindinčias smilteles,gelsvai žibančias žiežirbas. Susibūrę į atskiras grupeles, vienas po kito kilo ir leidosi,sukdamiesi,darydami kilpas ir sudarydami daugybę judančių ratų visoje pievoje. Atrodė,kad susiliesdami su žole,degančia ir auksu švytinčia,jie tarsi kažką paima ir kelia aukštyn,po to vėl leidžiasi ir taip pakaitomis. Dar man tai panašėjo į šokį,šokamą tarp žemės ir dangaus. Visą tą laiką jie nepaliovė judėti,spindėdami saulėje. Bandžiau suprasti ką visa tai reiškia ir mane aplankė keista interpretacija…

Jie šoka gal būt paskutinį savo šokį. Jie to tikriausiai nežino,o gal vis dėl to  nujaučia,kad artėja šalčiai ir tai paskutinės jų dienos. Tačiau jie vis tiek šoka…

Palikdamas sudžiūvusią pievą,vis dar atsisukdamas ir gerdamas jos tolstantį grožį,buvau dėkingas jai ir kažkam,kas sustabdė mane pasiklausyti jos pasakojimo.

Rodyk draugams

MANO GYVENIMO TUNELIAI

Ramus rudeninis sekmadienio rytas. Neištvėriau ir priverčiau save nuslinkti į parkelį. Eidamas pagalvojau,kad jame mane dažnai aplankydavo keisčiausios, netikėčiausios mintys. Jei atvirai, tai šiandien nesitikėjau nieko panašaus. Tačiau…

Prieš įžengiant giliau, kažkaip naujai pamačiau alėją,apsuptą iš abiejų pusių medžiais. Jie savo lapija,jau po truputį rudens dažoma, gaubė netrumpą,tiesų taką,sudarydami savotišką tunelį. Žiūrėjau tarsi pakerėtas ir,pamiršęs,kad atėjau pasigrožėti rudeniškom spalvom, ėjau gilyn šiuo gyvu tuneliu. Atmintyje ėmė kilti vienas po kito panašūs vaizdai ir tikri tuneliai,kuriais teko važiuoti.

Pirmiausiai prisiminiau siaurą dzūkijos plentą, kuriame panirdavome po medžių gaubtu vienoje atkarpoje. Tuomet buvau vaikas ir man šis tuneliukas būdavo ženklu,kad tuoj privažiuosime taip išsiilgtą ir retai aplankomą tolimą močiutės sodybą…

Aš labai mėgau tuos tunelių vaizdus. Netgi mano vieni pirmųjų tapybinių peizažiukų buvo tankios medžių alėjos,kurių gale žibėdavo šviesa.

Po to atminty iškilo jau dažnai vaikystėje lankoma kitų senelių sodyba. Joje leisdavau vasaras,netgi savaitgalius. Man tai buvo savotiška priebėga, atskira karalystė, kurioje viskas buvo taip sava,jauku ir suprantama. Tiršti krūmai,galingi medžiai supdavo iš visų pusių,paslėpdami nuo išorės žvilgsnių ir gal netgi visokio kitokio poveikio. Norint patekti į šią sodybą, taip pat reikėjo pravažiuoti mažą tuneliuką, esantį jau kiemo ribose,kurį sudarė stipriai susipynę lazdynų šakos.

Prisiminiau ir neseniai Norvegijoje patirtą įspūdį, kai prieš įvažiuojant į Mosso miestelį,kuriame turėjome apsistoti, mes atsidūrėme prieš uolų grandinę. Jose iškastas jau tikras tunelis, kurio sienos taip ir paliktos išgremžtos, uolinės ir nelygios. Toks tad įvažiavimas į miestą.

Tada mane užplūdo mintys,kad tunelis, tai kažkas,kas įveda mus į kažką naujo, kažką,ką pamatome jo pabaigoje,kuomet tolima šviesa virsta kažkuo konkrečiu ir apčiuopiamu. Ir tuomet prisiminiau tuos tunelius, apie kuriuos pasakoja keletas laimingųjų (nors jie tokiais nesijaučia), grįžusių iš anapus, iš ten, iš kur jau paprastai žmogus nebegrįžta. Kai susimąstau apie šį tunelį,mane užplūsta smalsumas ir kartu kažkiek baugoka. O kas bus jo gale?, - užduodu visuomet sau šį klausimą. Nežinau. Tačiau labai aišku tai,kad tai bus paskutinis tunelis,kuriuo keliausiu…

Tikiuosi dar negreitai.

Rodyk draugams

Besiraukšlėjančių kamienų paunksmėje

Skaudus, graužatimi ir tuštuma alsuojantis rytas. Pykčio, apmaudo vinys sminga gilyn su lig kiekvienu žingsniu. Nepajuntu, kaip esu pažabojamas pagundos apynasriu ir tempiamas kuo nors svaigintis, kad užsimiršti, pasislėpti, išnykti…

Kažkaip sugalvoju, kad reikia nueiti į netoliese esantį parkelį. Man patinka jis rytais ,ypač kai esi dengiamas iš visų pusių tirštos lapijos, o ir žmonių tik vieną ,kitą besutiksi. Deja, jau iš tolo pastebiu, kad mano mėgstamas suolelis užimtas. Iš lėto, tarsi abejodamas ,nusliūkinu prie sekančio ir prisėdu…

Giliai atsidusęs pakeliu akis, bandydamas įsiskverbti į žydrą skaistumą, besiskverbiančią pro tirštą medžių lapiją. Malda, sunkiais, betonu kaustytais, žingsniais, gal netgi šliaužiančiai skverbiasi iš mano gelmių, skverbiasi atodūsiu…Nuleidžiu akis ir nustembu. Buvęs pilko smėlio takelis atgyja šiltais auksiniais tonais ir vos juntamom, vietoj nenustygstančiom, lapų šešėlių dėmėm. Imu stebėti šį niekuomet jau gal būt nepasikartosiantį šokį. Nepastebimai, švelniai, lėtai, bet užtikrintai imu jausti nesuprantamus kerus. Jie kažkaip saldžiai skverbiasi į mano esybę. Žvilgsniu imu slysti per tyrą, jauną žolę. Pakeliu akis aukščiau ir jomis apkabinu kiek tolėliau besiraitančius medžių kamienus. Jų rytinio rusvumo tonai, su vis dar giliais šešėlių įspaudais, pradeda pasakoti man istorijas. Susivokęs, kad tos istorijos man vienam ,paskubomis atidengiu visus, kiek tik galiu, sielos indus ir kitokias jos ertmes. Pilkite, liekite į mano vargo, pykčio ir apmaudo išgraužtas, išsausintas puodynes viską, ką tik galite. Aš įdėmiai seku kiekvieną jūsų šešėlio krustelėjimą, spalvos dvelktelėjimą, šviesos žybtelėjimą. Tarsi pritardamas vėjas, savo plačiais, raumeningais, gerai išlavintais delnais, jautriai prineša link manęs šią nepakartojamą ryto pasaką. Jis pildo ir pildo mano perdžiūvusią sielą…

Mane aplanko stiprus noras piešti ,tapyti šį dar taip neseniai buvusį toli nuo manęs ir visai nesuprantamą pasaulį. Taip ir padarau. Imu savo žvilgsniu, tarsi paties švelniausio žvėrelio kailio teptuku, liestis prie rusvųjų kamienų ,jų lengvai besigarbanojančių šakų, aksominių ir tamsiai smaragdinių lapų. Toliau, atsargiai, bijodamas sužeisti man sekamą bežodę pasaką, slenku žemyn į vis dar miegančias paunksmes. Jos dvelkia tokia gaivia paslaptimi, kuri mano akyse ne sensta, bet jaunėja. Imu piešti labai paslaptingą gilių šešėlių draugę. Tai pernykštės, nusausintos ir vėl eiles kartų permerktos ,žolės kupetėlė. Stebiuosi, kad ji taip vietoje ir taip tinka, Jos pasakojimas įdomus pasiklausyti, kaip ne tik savo žaluma džiuginusios, bet ir vargelius pergyvenusios. Jai nutilus, imu lieti savo atgyjančių jausmų akvarelę per nerūpestingųjų pienių pievelę. Aukso, šiltai žalių tonų ir pūko spalva pulsuojanti ,ji taip pat ,truputį drovėdamasi, skuba sutikti mane ir pripildyti šviežiu ,niekieno neragautu pienių medaus skoniu. Jos istorijas galima pavadinti etiudais, tačiau jie tarsi jaunas vynas, gydantis mano sielą. O jeigu mėginčiau įsiklausyti į kiekvieną žiedą, kiekvieną įsimaišiusios smilgos stiebo palinkimą, tarsi nuoširdų, nekaltą palinkėjimą, ar užtektų man tuomet gyvenimo? Jau vien užrašyti vieno vienintelio netoliese, raukšle besiraitančio, gluosnio regėtas istorijas, man neužtektų nei rašalo, nei popieriaus lapų ,nei galbūt dienų po šia saule…

Apsidairau. Šis, nors ir neilgai trukęs, mano stebuklas ima sklaidytis. Parkas kitaip atgyja, pildosi jau galbūt kitais klausytojais ar tiesiog praeiviais. Pastebiu link manęs artėjančią senyvą damą su šuneliu. Jos melsvos suknelės kraštai tik vėjo dėka nesiekia smėlėto takelio. Mūsų žvilgsniai susitinka ir išgirstu malonų rytinį pasisveikinimą. Ji dar paklausia, kodėl aš tarp medžių ir nesidžiaugiu saulės šiluma. Nusišypsau, nes suprantu, kad jau galiu eiti. Eiti ir nešti kitiems ne skaudžią, vargingą tuštumą, bet kažką pasakiško, nekasdieniško, kuo praturtėjau šioje, besiraukšlėjančių kamienų, paunksmėje…

Rodyk draugams

Dirbtini laimės lapai…

Neseniai pabėgau iš miesto…Gražaus,labai didelio ir seno miesto.Vaikščiodavau po jį užėmęs kvapą,gėrėjausi nuostabia,didinga,labai įvairia ir sena architektūra.Kalbėdavau su miesto žmonėmis,stebėdamasis ir žavėdamasis tautų,spalvų ir kalbų įvairove.Galvojau,kad taip bus visada,niekad nesibaigs.Kiek norėsiu sėdėsiu po įspūdingo dydžio pamėgtu tiltu,gėrėsiuos naktiniais prabangių jachtų atspindžiais…Tačiau vieną dieną paklausiau savęs: ar norėčiau čia pasilikti visam?Toli nuo savos žemės,savų ežerų,pagaliau – savos žolės kvapo…Bandžiau meluoti sau sakydamas,kad viskas gerai,aš pritapsiu,gal ir šaknis suleisiu.Tuomet ir mano juoko,netgi laimės lapai nebus dirbtini,nors ir labai jau panašūs į tikrus…

Neseniai vaikščiodamas po parką,man taip nuo seno gerai pažįstamą,prisėdau ant suolelio.Kažko laukiau.Nieko ypatingo  nebuvo.Tiesa,truputį tvankoka,dar ir uodai - vidurį dienos.Tačiau staiga pūstelėjo vėjas.Užsimerkiau ir įkvėpiau jo,gaivaus,pavasarinio.Jis nebuvo šiaip vėjas.Supratau,kad laukiau jo,norinčio kažką pasakyti.Įkvėpiau dar kartą ir…Gaivus,malonus,ką tik nupjautos sultingos žolės kvapas užpildė mane.Tą akimirką man nereikėjo žodžių,nereikėjo jokių paaiškinimų.Supratau,gal netgi pajutau ir kažkaip galėjau apčiuopti…Mano laimė pradėjo skleistis naujais daigais,greitai pakeisiančiais dirbtinus lapus.

Nuotrauka: fotografavau Londone.Šioje vietoje mano siela nurimdavo…

Rodyk draugams