BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

'Viena istorija'

Neįprastos vasaros glamonės…

Aš vis dar laukiu vasaros, laukiu tos kuri galės mane glamonėti tiek, kiek to norėtųsi. Ir norėtųsi tik man, bet ne nekantriems draugams – kolegoms, ar visuomet skubančiam šefui. Gal ir pavyks kokią savaitėlę gauti poilsio, kai baigsis darbai, kuriuos dabar atlieku kitame mieste. Vyriausias šefas tą žadėjo, tačiau tiesioginis viršininkas tik nusijuokė išgirdęs, nes darbų tiek, kad baisu net pagalvot. Ir liūdniausia, kad tie darbai darbus veja vis kituose miestuose. O miestą juk turi prisijaukinti, suprasti, pamilti, na, nebūtinai, tačiau man to reikia. Esu toks žmogus, kad visą dieną pradirbus, būnant triukšme, tarp gausybės vis besikeičiančių žmonių, man norisi ramybės. Dar norisi ne vien tik prisivalgyti, po to gulėti lovoje ir galiausiai gerai išsimiegoti… Ne, gyvenimą suprantu kiek kitaip. Noriu nors vakarus paversti tam tikra kompensacija, nors kažkiek atsakančia į vidinius poreikius. Todėl man reikia kokios ramios vietos, kurią atrandu ne iš karto. Mieste, kuriame šiuo metu dirbu ir gyvenu dabar jau lyg ir turiu suolelius, radau juos, kur galiu pasėdėti po darbo. Nuo vieno mėgaujuosi vaizdu į upę, kavinukes pilnas turistų – užsieniečių. Nuo kito stebiu laivus, kartais bandau užmesti kokį laivo eskizą popieriuje. Kitas suolelis stovi ant ne žemo pylimo, giliuose medžių šešėliuose, kur visuomet vėsu ir pučia vėjas, o jo man labai reikia. Apačioje tarsi didelis tvenkinys su sala, o aplinkui ją šokinėja žuvys, tik gaila, kad ne upėtakiai… Sėdėjau ten prieš kelias dienas, valgiau parduotuvėje keptą vištą ir šėriau dvi senas varnas, kurios ragavo viską, ką pasiūlydavau. Turiu dar vieną pamėgtą vietą, mažą, kompatiškąjį senamiestuką,su spalvingais, įvairiais nedideliais nameliais, siauromis gatvelėmis ir žaviais šaligatvėliais, kuriais eidamas vos išsitenki. Kai vaikštinėju šiomis gatvelėmis, jaučiuosi tarsi dalyvaučiau vokiečių pasakų ekranizacijoje.
Jau gal ir prisijaukinau šiek tiek šias vietas, suolelius, akiai malonius vaizdus, tačiau neužilgo bus vėl kitas miestas ir viskas vėl iš naujo. Žinoma, yra nemažas privalumas: pažinti iš arčiau vis kitą miestą, vietovę, žmones. Staiga, pagalvojau, gal ši vasara taip ir nusprendė mane glamonėti? Gal ji atėjo visai kitokia, nei buvau įpratęs, bet vis gi atėjo?

Rodyk draugams

Jeigu mums šalta, norvegams - juokinga…

Gale įrašo pakeisiu pavadinimą, nes jis tikrai pasirodys netinkamas…

Paskutinį vakarą viename Norvegijos miestelyje nuo mano pasivaikščiojimo pradžios jau praėjo kažkiek laiko ir ėmiau jausti vis augančią vėsą, net gi lengvą šaltuką. Vis tik rugpjūčio mėnesio paskutinės dienos ten man pasirodė ganėtinai šaltos. Laimė, buvau apsirengęs šiltoku džemperiuku ir užsimetęs lengvą striukę . Pasidžiaugęs atradimu, kad smėlio ir čia yra, užlipau ant molo. Gražiai jis atrodė, skaldytais akmenimis išklotas. Toliau pastebėjau tarsi čiuožyklą į vandenį, o kai priėjau, supratau, kad neapsirikau. Mane šiek tiek nustebino tai, kad čia fiorde, kur netoliese, o šioje vietoje visai arti, plaukioja keltai ir kitokie „aparatai“, bet žmonės maudosi. Pamiršęs trumpam maudynes, toliau grožėjausi vaizdais ir visaip bandžiau atspėti kas gali būti tose salose, kurių ne vieną mačiau, žvelgiant į jūros pusę. Filmuoti ir fotografuoti tikrai turėjau ką ir džiugino, kad molo pabaigoje buvau vienas. Tačiau ne ilgai…
Staiga pastebėjau nuo kranto pusės ateinančią trijulę: du vyrus ir moterį. Jie nevaikštinėjo dairydamiesi į fiordo grožybes, bet ėjo į priekį pakankamai sparčiu žingsniu, šnekučiuodamiesi tarpusavyje. Jiems artėjant pastebėjau jų rankose rankšluosčius. Sustojo jie kaip tik prie čiuožyklos ir nieko nelaukę ėmė nusirenginėti. Vadinasi, jie maudysis, pagalvojau ir šaltis perbėgo mano kūnu. Visi trys be jokio apsipratinimo sušoko nuo molo į vandenį ir ėmė mėgautis maudynių malonumais, bei ypatumais. Į juos bežiūrint darėsi dar šalčiau. Nusisukau ir ėmiau stebėti artėjantį baltą, didelį keltą. Filmuoti kažkaip nesiryžau, nes man pasirodė, kad moteris maudėsi visiškai nuoga. Kai atsisukau po kurio laiko, ji išlipusi šluostėsi rankšluosčiu visiškai niekuo nepridengusi savo kūno. Stovėjau vos per dvidešimt metrų nuo jos. Pasijutau nepatogiai ir vėl nusukau akis į laivus… Kaip supratau moteriai nemaišė ne tik, kad savi vyrai, bet nesijaudino ji ir dėl kažkokio susitraukusio iš šalčio pašaliečio.
Tam tikromis progomis, prisimindamas šį įvykį, pasakodavau kitiems apie norvegišką pakantumą šalčiui. Kažkas papasakojo, kad toje tautoje visai priimtina išsimaudyti ir žiemos metu ir, kaip supratau, tai tarsi tautos bruožas. Tačiau…
Neseniai mano draugai grįžo iš tų kraštų. Ten jie statė namus. Statyti jiems teko ir žiemos metu. Nesvarbu koks oras bebūtų, šaltas ar lietingas, net gi jei ir pusto, jie turėjo dirbti kiekvieną dieną. Šalia jų namą statė ir norvegai. Kai tik oras pablogėdavo ( daugiau šaltuko ar snigti pradėdavo), jie tiesiog neatvažiuodavo į darbą. Ir ištisas savaites jie galėdavo laukti geresnio oro. Tačiau lietuviai turėjo dirbti, nesvarbu, kad užšaldavo įrankiai ar tekdavo vaikščioti dideliuose aukščiuose, slidinėjant ant apledijusių lentų. Kartais privažiuodavo vietiniai žmonės, sustodavo ir fotografuodavo tokį fenomeną: darbas, jų manymu, neįmanomomis sąlygomis.
Po antrosios istorijos tikriausiai pavadinimą galima būtų pakeisti ir kitaip: „ Jei norvegams šalta, mums turi būti gerai…“

P.S. Tiesa, sugrįžę ir pasišildę kažkiek prie pečiaus, vakar draugai pakvietė mane važiuoti trim dienom į gamtą… su palapine, nesvarbu, kad naktimis dar apie minus dešimt. Šį kartą atsisakiau… :)

Rodyk draugams

Man pavasarinės nuotaikos šiandien niekas netemdo…

Nuostabus oras šiandien už lango. Taip ir traukia palikti pritroškusius kambarius ir pasinešti kur nors į gryno, švaraus oro platybes. Kadangi aš dar nesu pribrendęs prie tokio pasibuvimo gamtoje, kai vien tik sėdi ir žiūri į tirpstantį sniegą ar besprogstantį pumpurą, o gal tiesiog į tradicišką tašką - besileidžiančią saulę, tai sugalvočiau sau veiklos. Ji būtų labai paprasta ir, beje, tradicinė man. Išsigręžčiau ant ežero ledo keletą ekečių, laukčiau žuvelių ir lepinčiau save, besimėgaudamas saulės šiluma. Tokiu būdu žiemos metu esu ir veidą gerokai įdegęs. Kiti ir nesuprasdavo, kaip aš taip greitai, vienos dienos bėgyje kur nors “egipte” pabuvojau…
Deja negaliu dar pasidžiaugti pavasarėjančiu oru kur nors už miesto ( mieste, nelabai įdomu). Dar vis krenkščiu kaip koks senis, vis dar peršalimų liga iš manęs išeidinėja, niekaip su manim išsiskirti nenori.
Tačiau nuotaika dėl to nėra prasta. Šiandien, pagaliau po ilgų išsiskyrimų, grįžta mano draugai. Jie jau turėjo šiuo metu kirsti Lietuvos sieną, nors į mano žinutę, kurią nesusilaikęs parašiau, vis dar neatsako. Laukiu jų stipriai, net gi nekantraudamas, kiek gi galiu vaikščioti vienas kaip katinas… Be to mes jau planų įvairių prisiplanavom: ir rimtiems reikalams, ir poilsiui. Šiandien kaip tik prisiminiau, kaip mes beveik prieš metus į žygį išvažiavom. Pasislėpėm nuo civilizacijos, atradę laukinės gamtos kampelį, kur net mobilaus ryšio negaudo, kur žmonės nevaikšto, o tik žvėrys. Ir palapinę ant žvėrių tako pasistatėme, nes patogesnės vietos neradome. Ir buvom ten tris dienas ramiai, be skubėjimo, be muzikų ir internetų, vien tik vėjo klausėmės, o rytais mus eskadronai paukštelių žadindavo savo čiulbėjimu. Atsibudęs pirmasis ryte, kavos ant laužo ugnies užverda. Kiti du užuodžia aromatą ir taip pat lenda iš palapinės… Ir sutarėm visi trys, iš pusės žodžio vieni kitus suprasdami, dėl įvairiausių mūsų klausimų tas tris dienas… O paskutiniu metu, laiškus vieni kitiems rašydami, prisiminėm tą puikų ir sunkiai nusakomą, trijų vaikinų “sulaukėjimą”. Nostalgijos kumščiais smakrus ramstėme ir pagaliau nusprendėme  pakartoti nors kažką panašaus. Kadangi jie vis tik kerta tą sieną, tai aišku, kad ne už kalnų mūsų naujieji žygiai…
Smagu, kad jie grįžta šiandien, kai saulė šviečia jau pavasarinė ir šildanti stipriai, jų namus apšviečianti. Juk jie dar labiau laukiami pasijaus.

nuotraukose: 1. Virš palapinės tempėme plėvelę, todėl lauke galėjome sėdėti ir per lietų.

2. Vienas iš draugų žinojo armėnišką receptą šašlykams, o kai juos kepėme užmautus ant ievų šakelių…mmmm…

Rodyk draugams

Keletas prisiminų iš Norvegijos II

FIORDAS Į JŪROS PUSĘ

Man už nugaros dundėjo muzikos garsai, tie patys, girdėti beeinant gatve, kurie sklido iš netoli esančiorestorano. Buvo penktadienio vakaras – šventas dalykas beveik kiekvienam norvegui, kurių nemaža dalis eidavo ilsėtis į panašias vietas. Darbai baigti – galima švęsti. O, kad švenčia jie taip pat rimtai, kaip ir dirba, teko girdėti jau anksčiau. Ir nebūtinai restoranuose… Žmonės sulaukia penktadienio vakaro ir pamiršta visus savaitės rūpesčius.
Atsisveikinau su pamėgtu molu, taip ir nesutikęs savojo albatroso, kurį būčiau iš karto atpažinęs. Patraukiau į kitą miestelio pusę, išilgai susiaurinto fiordo. Ten dar nebuvau . Norėjosi pasidairyti į didelius keltus ir patį fiordą jau ne taip toli įsirėžiantį į jūrą. Praeinat pro restoraną pastebėjau, kad groja muzikantai ir gana smagiai, bei profesionaliai, tarsi koncertuodami didžiojoje scenoje. Pamačiau ir keletą smalsių žvilgsnių, kurie tiesiog badė ir vertė manas akis sukti į šoną. Supratau, kad ten mažame miestelyje, kaip ir pas mus, greitai atpažįstama kur savas, o kur – svetimas. Nulingavau toliau, nekreipdamas dėmesio į atsipūtusius, besiilsinčius, tačiau vis tik kažkiek budrius vietinius.
Perėjus tiltą, permestą per susiaurėjusį fiordą, mano akims atsivėrė nauja ir jau plati fiordo panorama. Ėmiau pleškinti fotoaparatu viską ir visais įmanomais rakursais. Prieš mane plytėjo vanduo, kurį iki tam tikros ribos skyrė molas su gale stovinčiu švyturiu. Kairėje bazavosi priplaukę nemaži keltai, gabenantys ne tik žmones, bet ir automobilius į kitą fiordo krantą. Pagalvojau, kad jie laisvai automobiliais galėtų kirsti fiordą tiltu ir važiuotų sau ten, kur reikia. Bet nemažai žmonių mieliau rinkosi keltą.
Dešinėje pusėje driekėsi nemaža jachtų flotilė, ramiai ir baltai siūbuojanti jau pakankamai tamsokame dangaus fone, aptrauktame įspūdingais, tirštais debesimis. Staiga netoli jachtų, plūduriuojančių arčiau kranto pastebėjau keletą gulbių. Ką jos čia veikia, nusistebėjau, ir pagalvojau, kad jos labai jau primena pasivaikščiojimą prie gimtojo ežero. Netrukus žvilgsniu užčiuopiau pakrantę ir vos nešūktelėjau garsiai. Bangos skalavo smėlį, iš toliau taip panašų į mūsų Baltijos. Smėlis čia, šitoje akmens žemėje, kurioje kur tik statai koją, ten uola? Pasirodo neapsirikau, tik suklydau sulygindamas su mūsiškiu pajūriu. Jis labiau panašėjo į žvyrą ir tirštai buvo nusėtas kriauklelių, primenančių geldeles, tik gerokai storesnėmis sienelėmis.
Neatsispyriau pagundai ir ėmiau rankioti tas neįprastas storasienes geldeles. Dabar, jau po kelių metų, jos vis dar mėtosi kažkur mano namuose, pamirštos ir jau ne tokios įspūdingos, kokias mačiau ten, pagautas paskutinio vakaro įspūdžių, fiordo pakrantėje.

Rodyk draugams

Keletas prisiminimų iš Norvegijos

Šiomis dienomis, kai vėl spustelėjo šaltukas ir taip spustelėjo, kad trumpam nusimovus pirštinę, tuoj pat sugeldavo pirštus, prisiminiau viešnagę Norvegijoje, turėtą prieš keletą metų. Buvo vasaros pati pabaiga ( keista, kad tai prisimeni žmogus žiemos vidury). Prabuvus savaitę laiko, sekančią dieną ruošėmės išvažiuoti namo. Žinodamas, kad tai paskutinis šansas pabuvoti tame miestelyje, kuriame buvau apsistojęs, ir dar pamatyti kažką naujo, ko nemačiau, vakare išėjau pasivaikščioti…
Kėblinau ramiai, neskubėdamas gatvelėmis. Artėjant link miestelio centro vis labiau girdėjosi muzika. Praėjau gatvėje kamuolį bespardančius juodaodžius mažylius ir pasukau link molo, nuo kurio keletą dienų teko pažvejoti. Žvejyba nebuvo ypatinga ir stebinanti laimikiu, apie kurį čia Lietuvoje prisiklausydavau nuostabių istorijų. Tiesiog nebuvau tinkamai pasiruošęs žūklei fiorde. Todėl teko tenkintis mažomis žuvelėmis, kurios kibo pasiutiškai dažnai. Vieną vakarą stebėjau kaip visa šeima kinų jas gaudė su dideliu malonumu ir prisigaudę kibirėlį patenkinti išvažiavo namo. Nuėjęs į pamėgtą vietelę prie fiordo, taip pat tikėjausi dar kartą pamatyti savo „draugą“ albatrosą, kuris taip mėgo iš manęs „kniaukti“ pagautas mažas žuveles. Taip, neperdedu, tokia keista tad buvo mūsų draugystė ir apie tai norisi papasakoti smulkiau.

RAIŠAS ALBATROSAS

Sėdėjau vieną gražią priešpietę ant betoninio kranto. Smagiai švietė saulė ir diena visiškai nepanašėjo į tas pirmąsias viešnagės dienas šiame miestelyje. Tomis dienomis lijo, o kai ten lyja, pasirodo, dar ir šalta, nesvarbu, kad vasara. To neįvertinęs, palakstęs per lietų permirkusiais batais betonine krantine, labai rimtai apsirgau. Dabar saulutė šildė, striukė gulėjo šalimais. Šaldytas krevetes kabinau ant kabliuko, leidau į vandenį ir dažnai net nespėjus pasiekti dugno jau traukiau tas mažąsias plėšrūnes. Pastebėjau, kad jau kurį laiką mane stebi smalsios akys. Dideli, man neįprasti paukščiai, primenantys žuvėdras, tačiau savo dydžiu besilygiuojantys į mūsiškius kalakutus ( gerai nupenėtus), tūpčiojo man už nugaros ir sukiojo galvas į mano pusę. Jų buvo keletas. Pasigrožėjęs, nieko neįtardamas, žvejojau toliau. Paskui vienu momentu pakilau ir paėjau kiek tolėliau, palikdamas visą savo mantą. Ilgai laukti nereikėjo. Albatrosai šoktelėjo prie maišelio, kuriame vartaliojosi laimikis ir ėmė šeimininkauti. Pyktelėjau ir nuvijau juos. Jie apskrido ratą ir keli sugrįžo atgal į savo stebėjimo vietą. Po kiek laiko man pagailo tų „nelaimėlių“, ištraukiau vieną žuvelę ir mestelėjau į jų pusę. Tupėjo dviese ir vienas netrukus jau sotinosi. Numečiau ir kitam. Tačiau žuvelės jis nespėjo pagriebti, ji atiteko tam pačiam paukščiui, spėjusiam kur kas greičiau nustverti laimikį. Tik tuomet, kai jie rungtyniavo, pastebėjau, kad vienas jų buvo raišas. Jis šokčiojo ant vienos kojos ir, kaip medžiotojas žemėje, buvo beveik bejėgis. Pabandžiau su trečia žuvele, tačiau raišasis ir vėl nespėjo jos pasiekti. Galiausiai lioviausi šėręs tuos paukščius ir vėl susikoncentravau į žvejybą.
Galiausiai pabodo tas smulkusis laimikis, tuo labiau, kai žinojau, kad kimba ir stambesnės žuvys. Staiga blykstelėjo mintis, kuriai aš neatsispyriau. Pagavau eilinę smulkmę ir užmoviau ją ant kabliuko. Panašiai Lietuvoje gaudau lydekas. Kiek atsitraukiau nuo molo krašto, atlošiau atgal meškerykotį ir iš visų jėgų švystelėjau į vandens pusę. Jaukas skrido ganėtinai toli. Tačiau įvyko dar kai kas, ko visiškai nenumačiau. Nežinau kuriuo momentu raišasis albatrosas, tupėjęs už manęs ir tarsi laukęs šio sumanymo įgyvendinimo, o gal ir pats kažkaip “telepatiškai” man tai įteigęs, staiga atsiplėšė nuo žemės, pasivijo skrendančią žuvelę ir griebė ją snapu. Akimirką nesusigaudžiau kas vyksta. Tačiau jis, nelaukdamas kol aš kažką suprasiu, ėmė kilti į viršų. Mane užliejo tokia adrenalino banga ir įsiūtis kartu, kad jau negalvojau apie jokį gailestį raišiems paukščiams. Iš visų jėgų truktelėjau į save meškerę, o valas jau buvo įsitempęs, ir išplėšiau laimikį iš pasalūno snapo. Paukštis suklykė ir nuskrido tolyn. Žinoma, jis nepagalvojo puldamas, kad ne kas būtų, jei nurytų kartu su kabliuku, svarsčiau sau jau kiek atsigavęs, vis dar sėdėdamas su meškere ant betoninės krantinės.

Prisiminęs įvykį su albatrosu, dar kurį laiką stovėjau krantinėje. Dangus gražiai, lėtai temo, saulė ritosi už kalvų. Žvilgsniu pagavau link manęs artėjantį kateriuką , mes tokius, tik, žinoma, paprastesnius vaikystėje vadindavome „motorkėmis“. Jis gabeno žmones iš kito kranto į mano pusę.

Nuotraukose:

pirmoje: Krantinė nuo kurios žvejodavau.

antroje: Taip, tai tas pats raišasis albatrosas, kuris man fotografuojant, arti neprisileisdavo…

trečioje: laiveliukas gabenantis keletą keleivių, o už jo fiordas besiraitantis į Norvegijos šiaurę dar apie penkiasdešimt kilometrų ir atsiremiantis į Oslą…

Rodyk draugams

Toks “tarp šventinis” periodas…

Rašau dabar klausydamasis vienos nuostabios dainos, kurią mano nuostabai atlieka vyrukai, ir be šios dainos užkariavę minias gerbėjų, žinomi visame pasaulyje. Tačiau klausydamasis pamirštu juos, girdžiu tik švelnius vyriškus balsus ir atsipalaiduoju šios dainos tėkmėje. Leidžiu jai smelktis gilyn ir plauti, skalauti sielą po vakarykšio, kai susitikau su geru draugu, parvykusiu iš “kai kur”, kur gal būt turėjome vykti kartu… Aš suabejojau sėkme ir pasilikau, o jis pabandė…, surizikavo ir , kaip sakoma, dabar geria šampaną… Davė, oi davė jis man vakar to šampano. O aš gėriau jį ( tai ne tik apčiuopiamas gėrimas, nors liejosi ir jis) ir ėmiau jausti  du ežerus savyje. Jie pilnėjo, bangos šniokštė, ežerai augo,  jie gilėjo. Vieną pavadinau “džiaugsmo” ežeru, o kitą, daug nemąstęs, tiesiog - “depresija”…

Bet tai buvo vakar, o šiandien stipriam vakarų vėjui, vos negriaunančiam ant slidaus ledo, leidau smelktis į save, o jis šaldė ne tik pirštus, bet ir smegenis, nukreiptas tik į išgręžtas eketes… Žinojau, kad nebus laimikio, bet reikėjo, matomai, pačio proceso, nuraminančio, pastatatančio į savo vietą, ištrinančio, išvalančio kažką tokio, kas tik apsunkina mąstymą, sutirština jausmus…  

Ir šiaip ši daina kažkaip, pagalvojau, visai tinka šiam metui, tarpsniui, kai baigėme vienas šventes ir ant kulnų tuoj pat lipa kitos ir taip pakankamai greitai lipa, ir jau nori tuoj pat atverti duris. Nors mes dar gal kažkiek stabdom tą Naujametinį antplūdį, bandom persiorentuoti, bei pabaigti virškinti “kūčiukus” ar kitokius likučius nuo dvylikos patiekalų, bet kartu lyg ir visai noriai pasiduodam, jau laukiam tos 31-mos, vis dar karštligiškai sukdamai galvas ar tikrai gerai pasirinkome tuos, su kuriais sutiksime Naujus metus?

Įkeliu šį kartą dar vieną iš “kaukėtų” serijos, tų kuriuos”gimdžiau”, pasilikęs čia Lietuvoje, kai mano draugas ieškojo laimės svetur… Ir žadėta daina:   Bon Jovi - Hallelujah

http://www.youtube.com/watch?v=RSJbYWPEaxw

Rodyk draugams

Kada paklusti protui, kada - intuicijai, kada…?

Šiandien labai panorau atsigerti alaus, kažkiek nuimti įtampas ruošiant vieną užsakymėlį. Nuskubėjau į parduotuvę, pasiėmiau mėsos gabaliuką, akcijinio alaus buteliuką ir jau stoviu prie kasos. Šiek tiek suirzau, kad spėjo užlįsti kiti, kol aš gaudžiausi, kuris tas akcijinis. Staiga pajutau, kad kur laikau piniginę, kišenė labai jau lengva. Čiupt už jos, o piniginės nėra… Na, susierzinimas jau – ne tas žodis. Laimė, kad parduotuvė vietinė, aš ten gerai pažįstamas, tuoj sutariu, kad prekes palieku ir dumiu piniginės: namie ją pamiršau. Kas tai? Kažkas nenori, kad alaus atsigerčiau? Ar tai tiesiog kvailas neapdairumas, kai kasdien keiti striukes, nes orai keičiasi kas valandą? Na, pasportavau, kaip pardavėja pajuokavo ir tiek. Buvo kitas atvejis, kai labai alaus norėjau, bet nepamenu kodėl nelabai galėjau… Rinkausi, rinkausi, ėmiau kažkokią blešinę, nuo įmantraiai sudėliotos piramidės ir… Kad pasipils jos žemyn, viena šovė tuoj pat, šnypčia kaip gesintuvas darban paleistas. Aš – atatupstas, kažkur įsimaišiau. Atbėga apsauginis, bando gelbėt padėtį… Žinoma, tada jokio alaus jau man nereikėjo, tik dingti iš ten kuo skubiau. Kažkas nenorėjo, kad numalšinčiau troškulį? Ar tai rankų vikrumo stoka, o gal „piramidės“ problema?

Žinau labai gerai, kad žmogus gali vadovautis protu, intuicija ir net gi ženklais. Tačiau labai gerai, kai suvoki, kada reikia pajungti protą, o kada – intuiciją? Taip pat gera būtų suprasti ar tau prieš akis ženklas įvyko: neik, nedaryk, nevažiuok, aiškiai rėkiantis. Esu gyvenime patyręs visus tris komponentus ( ačiū Dievui, kad ir proto apraiškas). Tačiau žinau, kad nelengva būna pasirinkti kam reikia paklusti. Labai gerai, kai palaipsniui, nes iš karto gal ir nebūna,vieni kitus papildo. Taip nutiko man neseniai.

Buvau nusprendęs išvažiuoti į vieną šalį, labai tolimą, kažkiek padirbėti. Reikėjo labai greitai susiruošti, davė tik keturias dienas. Mane šis pasiruošimo terminas šokiravo. Esu kariuomenėj tarnavęs, buvau ištreniruotas, bet dabar… Ne mano natūra aplamai kur nors skubėti. Bet mano draugai sakė – tik pirmyn, galime jau ir rytoj išvažiuoti. Ką gi, ėmiau ruoštis. Verčiausi per galvą, tvarkiau reikalus, nors jau pirmąją naktį, negalėdamas užmigti, pagavau save svarstantį, kaip čia man išsisukus ir išdaviku netapus… Kažkas mane stabdė, bet aš mačiau tik kelias dienas, mačiau darbą ir gražius pažadus, mačiau… Žodžiu,pasirodo, nieko nemačiau. Kai mane ėmė protinti artimieji, labai rimtai susimėčiau. Draugai nenorėjo net girdėti ir pripažinti, kad ten gali būti ne kas ir visi pažadai virsti pelenais ( garantijas mes turėjme tik žodines iš nepažįstamų žmonių). Galiausiai likus dviem dienom, ilgiau negalėdamas klausytis sesers stabdymų, susisiekiau su geru draugu, gyvenačiu svetur ir susigaudančiu situacijoje. Jis išklausęs visą mano pateiktą informąciją, pasakė taip: perki katę maiše, bet jei negaila, kad nuvažiuosi, pasivažinėsi, kelionei pinigų išleidęs, ir grįši, tai važiuok. Jis dar susisiekė su pažįstama toje šalyje, kurioje mūsų jau laukė. Ji nuodugniai išaiškino, kas mūsų laukia važiuojant tokiu klausimu ir tokiom sąlygom ir man klausimų daugiau nekilo. Vienas skambutis draugams ir aš likau, tvirtai ir neginčijamai. Jie…išvažiavo. Man pasidarė labai ramu, nuo „kaušo“ ėmė slinkti kažkokie luitai, kažkokie sunkumai. Pažvejojęs tą patį vakarą, jau visai neblogai jaučiausi. Manyje viešpatavo ramybė, tarsi ženklas, tarsi koks garantas kalbėjo man, kad elgiuosi tinkamai, bent kas liečia mane patį, nesvarbu ten pildysis pažadai ar ne.

Dar nebuvau sutikęs savo draugų, nekalbėjau, bet žinau, kad jie šiuo metu grįžta namo, nepraėjus nė savaitei po išvažiavimo.

Labai norėčiau mokėti vadovautis tiek protu, tiek intuicija, tiek ženklais, kai to reikia gyvenime, ramiai, įsiklausant, nepatiriant kažkokių sunkių išgyvenimų. O to mums juk reikia nuolatos…

Rodyk draugams

Geltonmaikio troškulys

Gryžinėju parko takais link namų, nupaveikslavęs beveik viską, ką norėjau. Tik paskutiniam svarbiausiam kadrui pritrūsta baterijų. Einu ir galvoju, reikia išmokti taupyti, fotografuoti taip, tarsi aparate būtų likęs vienas, vienintelis kadras… O dar ir parkas, džiuginęs mane ilgas dienas  vos ne laukine gamta, dabar jau visas buvo nušienautas per keletą dienų. Jis jau vėl savotiška kultūrinė vieta, norintiems pailsėti. Suprantu, žolė iki pečių ne kiekvieną džiugina, be to – baugina. Tačiau man toks, kad ir mažytis gamtos kampelis buvo tikra atgaiva, ramybės oazė. Dabar jau parkas pilnutėlis žmonių, iš tolo vieni kitus gali matyti. Tebūnie, priimsiu ir tokią šią vietą, apsiprasiu…

Priešais pastebiu grupelę jaunuolių. Nuo jų atsiplėšia rudai juodas aviganis ir iškišęs ilgą liežuvį, nuleista galva, įvairiais sukiniais artėja link manęs. Pasigirsta drausminimo šūksniai. Jis jau šalia, apuostinėje per atstumą, tarsi apsimesdamas, kad jam aš visai neįdomus. Aš taip pat apsimetu, kad jo nematau ir žvelgiu į tolį. Parke manęs šunys nepuola. Gal todėl, kad tiek jiems, tiek man patinka ši vieta… Agatas, taip jį šaukia, nubėga šalin. Netoli jaunimo grupelės prisėdu ant suolelio. Viskas įprasta, tik tarp jaunučių mergaičių labai keistas geltonmaikis vaikinukas, taip apie jį pagalvoju iš pirmo žvilgsnio. Jis tikriausiai labai juokingai kalba, kad jos leipsta juoku jo klausydamos. Netrukus jis pakyla, atsimojuoja su merginomis, ir patraukia tilteliu į mano pusę. Negaliu nesišypsoti, juokingas jis man atrodo: geltona sportinė maikutė su dideliu juodu numeriu, juodi sportiniai šortai, o rankoje keturkampis baltas kibirėlis. Staiga jis stabteli, įsižiūri kažkur į krūmus ir garsiai sušunka. Man jau visai linksma, kažko subjurusi nuotaika kaip mat pasitaiso. Pastebiu, kad šiek tiek pavydžiu jam tokio laisvumo…

Vis dar sėdžiu, nors jau turiu eiti. Neskubu, norisi kažkodėl dar pabūti.

- Ką pametęs jaunas žmogau?

Kilsteliu akis. Link manęs, išsišūkavęs, krypuoja tas pats geltonmaikis ir netrukus klesteli šalia ant suolelio. Pastebiu, kad jis jau amžiuje, už tas mergaites keletą kartų vyresnis. Jis pradeda skųstis, kad turi bėdą. Labai rimtai postringauja, o aš vos sulaikau juoką. Pasirodo, susitaręs su kažkokiais vaikais, kad šie jam prigaudytų karosėlių lydekų žvejybai. Ir tik dėl to jis atsibastė iš kito galo miesto… Vaikų vis nėra ir jam jau neramu… Nespėju atsakyti į jo klausimą, net – prasižioti, o jis jau beria žodžius toliau. Tikras šnekorius… Aš jau save tokiu laikau, bet pasirodo dar toli man iki čempiono šioje srityje. Vis bandau įsiterpti, kad gyvą žuvelę galima pasigauti tame pačiame telkinyje, kur ruošiesi tykoti lydekos, tuomet ir laiko veltui neprarandi ir žuvelė pakankamai gyvybinga… Bet pasirodo jam lakstyti aplink ežerą su pundu meškerių – ne lygis ( tik ar lygis dabar su kibirėliu rankoje mergaites šnekinti ir ūbauti parke? ), nes jis turi vieną Portugalijoj pirktą, iš daug dalių ir labai lanksčią, o dar ir valtį turi… Ir kai turės karosėlių, rytoj tik švyst, švyst lanksčiąja portugalų meškerėle ir jau turi lydeką…

Atlaidžiai šypsausi, smagus vaikinas. Tiek daug apie gyvenimą gali sužinoti jo klausydamas, taip nuotaiką pakelia, nors užtenka pasižiūrėti, kaip laksto „prūdelio“ pakrante šūkaudamas, mėgindamas tuos vaikus prisišaukti iš krūmų. Tik žinau, kad ten tikrai jie nesislepia, nors… gal ir turėtų slėptis nuo tokio veikėjo.

- Bet ar jie ateis? Sakiau, sumokėsiu…

- Gal kartais jie…? – ir pasakau vardus vaikų, kurie mano kieme laikomi „banditėliais“.

- Va, va, tie greičiausiai…, - greitakalbe pyškina žmogus, raiškiai gestikuliuodamas ir stebėtinai neužspringdamas nuo žodžių gausos, - labai panašu į juos, labai…

- Jeigu jie, tai ateis, - nuraminu vyruką, - jiems tikrai reikia pinigų.

Jis vis dairosi, laksto akimis po parką, klausia praeivio – kiek valandų.

- O kodėl parduotuvėje nenusiperki tų karosiukų?

- Matai, neturiu dabar pinigų. Žmona Palangoje dabar, tai aš va taip va… Bet nieko, greitai ir aš į Palangą nulėksiu…

Hm, pinigų neturi, o vaikams pažadėjo ir staiga išgirstu painų, bet greitai labai suprantamą ir labai populiarų klausimą, virstantį prašymu:

- Gal tamsta neužpyksit, aš jums atsilyginsiu, bet dabar esu švarus, nei kapeikos…

Tikriausiai jis pamatė mano iš nuostabos prasižiojančią burną, nes greitai pagalvojau, kad jau aš turėsiu karosiukų jam prigaudyti. Tad nedelsdamas jis reikšmingai į mane pažvelgia, deda delną prie kaklo, tarsi tuoj jį pjautų, ir sukužda į ausį:

- Dega gerklytė, oi kaip dega…

Šį kartą neištveriu, garsiai nusijuokiu. Ak, pasirodo, jam troškulys ir, spendžiant iš visko, labai rimtas troškuliukas. Tuoj mintyse pamatau mūsų kiemo „ banditukus“, kurie nuo mažens yra šilto ir šalto matę, o tokius „dėdes“ iš tolo permato ir supratau, kad jis jų šiandieną tikrai nesulauks.

Netrukus pakylu, jis dar sėdi. Atsisveikinu, nes daugiau jam neturiu ką pasakyti. Paėjėjęs kelio galą  atsigrežiu. Jis vėl bėga išilgai vandens ir šūkauja į krūmus:

- Ei…, ei….

Bet ir sugalvok tu man taip apsirengti, pasiimti keistą kibirėlį ir tokiu būdu mėginti numalšinti troškulį…

Rodyk draugams

Po geltonu skėčiu

Sėdžiu po geltonu skėčiu… Pučia švelnus vėjelis, dūmiju savo pypkutę ir mąstau su šypsena veide. Gal visai ir neblogas tas mano gyvenimas. Ypatingai dabar…, o dar vasara ir šiandien, kai dirbant, per  pietų pertrauką galiu pietauti lauke. O dar čia po skėčiu, kur atneša pavalgyti maloni šeiminikė ir klausia:

- Arbatos, kavos, sultinio?

- Sultinio, -nusišypsau jai, nusprendęs paminti lietuvišką kuklumą, kuris reikalauja sulaukti, kol tavęs paklaus tris kartus…

Netrukus mėgaujuosi karštu, sočiu gėrimu. Prisėda šeimininkas, olandas, senyvas malonaus veido vyras. Jis visuomet maloniai šypsosi savo jaunai žmonelei, dabar šypsosi man. Susisuka savo suktinukę, pripažįsta tik rimtą tabaką. Mes šnekamės, kalbėdami angliškai, lietuviškai, o aš, su labai ribotu kalbiniu bagažu, dar ir paukščių kalbą įterpiu: gestai, veido mimika, laikysena… Man ši kalba visuomet gerai sekėsi ir niekur su ja nepražūdavau. Jam patinka Lietuva, nors jis matęs beveik visą pasaulį. Ir man patinka mano kraštas. Aš neatsižaviu jau daug metų savais ežerais, kloniais, kalvomis, miškais, senais vienkiemiais. Galvojau, kad tai mano kraštas, mano praeitis, bei dabartis ir sukelia man šias simpatijas… O jis sako buvęs daug kur, bet čia jam geriausia. Ir vėl meiliai nužiūri savo išrinktąją, praeinančią pro šalį. Ji šypsosi mums, bet, manau, labiausiai jam…

Man kartais patinka mano dabartinis gyvenimas. Prieš keletą dienų, kai dirbome Trakuose, mums pritrūko medžiagų, kad pabaigti darbą. Jau ir taip būtume grįžę vėlai į savo miestą, bet dabar…laukti dar dvi valandas, kol atveš. Pasiūlau nuvažiuoti ta proga į pilį. Pasirodo buvęs tik aš vienas ir tai vaikystėje.  Šiaip ne taip jie sutinka. Dairausi per automobilio langą į miestelį, įsikūrusį ežero apsuptyje, sulaikęs kvapą. Jis toks autentiškas, jaukus, savas… Pilis… Čia jau reikėtų atskiro pasakojimo, kad atverti patirtą įspūdį, tą didingumo jausmą. Vaikšto užsieniečiai, žavisi, o aš patenkintas, nes tai - mano, sava, artima…

Šalia, po geltonu skėčiu prisėda draugas. Nepastebėjau kur dingo šeimininkas, tačiau dabar turiu kitą pašnekovą. Jis, senokai matytas, pilnas įspūdžių dalijasi jais su manimi. Girdžiu jį, tačiau vis dar esu pusiau pasinėręs nepaprastai maloniose mintyse. Jam atneša kavos, pasiūlo ir man. Šypsausi ir šį kartą atsisakau, tikrai ne iš lietuviško kuklumo. Tiesiog man ir taip gera, sėdėti čia, po geltonu skėčiu,  pučiant gaiviam vėjeliui, panirus į savus apmąstymus.

Man kartais patinka mano gyvenimas, ypač kai nutinka taip, kaip šiandien…

nuotraukose: mano tėviškė… prie šios upės augau, mokiausi žvejoti, svajodavau…

Rodyk draugams

Yra tokie vaikai… Juos vadina “banditukais”…

Juos vadina kiemo siaubu, banditukais… Jie vaikšto savo grupelėje, nuo mažų dienų rūko, keikiasi, kaip seni jūreiviai, triukšmauja ir kitaip erzina solidžius kaimynus. Apie juos kaimynai vienareikšmiškos nuomonės ir, turintys savo vaikus panašaus amžiaus, stengiasi, kad jų atžalos laikytųsi nuo šių kuo toliau. Nesinori dėl to smerkti nei vieno, nes vaikai yra vaikai ir jie greitai pagauna kitų bendraamžių ypatumus, nesvarbu ar būtų blogybės ar gėris… Tačiau kai pagalvoji, kuo kalti šie „banditukai“, jei jie neranda kito prieglobsčio kaip kiemas, o vėliau – gatvė. Jie jau nuo mažų dienų ieško kaip gauti vieną kitą litą ir, manau, ne vien cigaretėm… Kažkaip mano santykiai su mūsų kiemo tokia vaikų grupele yra gal keisti, bet įdomūs man pačiam. Pastebėjau, kad po keleto pokalbių, ramių, paklausinėjant, o jei reikia ir ramiai subarant, jie ėmė mane gerbti. Man smagu kai jie su manimi sveikinasi ir linksma kai mane vadina „dėde“. Štai ir dabar girdžiu jų garsius pokalbius, riksmus už lango, vadinasi sugrįžo iš žvejybos… O apie jų žvejybą – netrukus.

Būna, kad jie bando gauti kokį vieną kitą litą… Kartą žiemą, kai pusnyse kiurksojo automobiliai, tame tarpe ir mano, jie prišoko prie manęs ir pasisiūlė nuvalyti nuo kėbulo sniegą. Tik ar sutiksiu jiems duoti dešimt litų? Buvo ir taip, kad jie valė sniegą nuo gatvės ir vis dairėsi ar kam nors tai įdomu, tačiau kiemo automobilistai tik smagiai važiavo pro šalį, nesusimąstydami, kad vaikai taupo jų brangų laiką. Stebina mus toks „banditukų“ elgesys? Juk jie sėkmingai galėtų apšvarinti parduotuvę, išsinešti šokoladuką nėra labai sudėtinga… Tačiau šiandien jie mane dar labiau nustebino.

Jau vakar jie pastebėjo mane parke, kur mėgstu vaikštinėti, kvėpuoti grynesniu oru ir stebėti parko paukščius, kurių čia randu įvairių. Jau senokai pastebėjau gyvenant du didelius, gražius paukščius. Jie visuomet būna tik kartu. Kartą mėginau juos paveiksluoti, bet poroje nesigavo ( nuotraukoje vienas iš jų).

Pamatę mane, vaikai pasisveikino. Niekur neskubėjau, todėl stabtelėjau. Pakrypo kalba apie žvejybą, nes žinojau, kad jie buvo nuvažiavę…  Vienas staiga kreipėsi į mane, paprastai, be užuolankų ir kompleksų, nes jie – paprasti vaikai:

- Dėde, gal galit man sutvarkyti meškerę? Nutrūko viskas…

Žinojau, kad ta meškerė jo mirusio senelio, o tėvo net nebuvau matęs… Sutikau, nors labai norėjau ką kita nuveikti. Sutarėm susitikti prie mano laiptinės vėliau, bet grįžęs jų neradau. Na, gėda pripažinti, bet šiek tiek apsidžiaugiau, nes skubėjau namo.

Šiandien ryte juos radau jau žvejojančius parko tvenkinėlyje. Priėjau, jie puolė klausinėti žvejybos ypatumų, vienas per kitą, nespėdavau net atsakinėti. Pataisiau jų sistemėlę ir nuvedžiau, parodydamas vietas, kur geriau kimba karosiukai. Jie labai norėjo, kad važiuočiau su jais šiandien prie ežero. Sakė, kad patys vargsta, supainioja viską, pykstasi paskui… Negalėjau… Grįžtant atgal, jie lydėjo mane, pastebėjau keistus ir įtarius praeinančiųjų žvilgsnius, įbestus čia į mane, čia į juos. Pasijutau tarsi koks užklasinės veiklos pedagogas… :)

Ant tiltelio pastebėjau per turėklą persivėrusią senyvą moteriškę. Ne iš karto susigaudžiau kas vyksta. Bet šie vaikai… jie privertė mane plačiai išsižioti… Pribėgo prie močiutės, kuri niekaip negalėjo iškelti virve pririšto kibirėlio, sklidino vandens. Vienas vaikas pagriebė už virvės, močiutė pradėjo džiūgauti, kad netiesa, jog visi vaikai blogi… Jis dar pasisiūlė pasemti sklidinesnį. Kitas puolė atrišinėti virvę ir pasišovė močiutę palydėti namo…

Stovėjau šalia, nustebęs, plačiai šypsojausi ir galvojau: štai tau ir „banditukai“… :)

Rodyk draugams

Senesni įrašai »